Sakoma, kad nelaimė nevaikšto viena, ir tuo Holivudo žvaigždei teko įsitikinti. 2010 metų balandį jo vyresnysis sūnus Cameronas (iš pirmosios santuokos) už narkotikų prekybą buvo įkalintas penkeriems metams. Tų pačių metų rugpjūtį M.Douglasui buvo diagnozuotas gerklų vėžys.
Pranešimas apie kino žiūrovų numylėtinio ligą sukėlė sprogusios bombos efektą, daugelį mėnesių žiniasklaida komentavo Holivudo žvaigždės išvaizdą, ligos stadijas ir galimybę pagyti.
Netrukus M.Douglaso gerbėjų laukė nauja sensacija: žiniasklaida pranešė, kad Holivudo žvaigždės žmona ir jo dviejų vaikų – sūnaus Dylano ir dukters Carys – motina Catherine Zeta-Jones kenčia nuo bipolinio afektinio sutrikimo (nuotaikų kaita – nuo euforijos iki sunkios depresijos) ir periodiškai lanko gydymo kursus psichiatrijos klinikoje. Po šios žinios netruko pasklisti informacija apie greitai įvyksiančias Holivudo poros skyrybas.
Išties M.Douglasą užvertė vargų ir nelaimių lavina. Bet Holivudo žvaigždė ne iš tų, kurie palūžta nuo likimo smūgių ir prisipažįsta esą nugalėti.
Pateikiame itin atvirą M.Douglaso interviu.
– Kodėl savo baisios diagnozės nenuslėpėte ir ją išklojote viešai?
– Neturėjau pasirinkimo, nes mūsų laikais neįmanoma ką nors nuslėpti. Progresuojančios stadijos vėžį man aptiko tuomet, kai važinėjau po pasaulį reklamuodamas filmą „Volstritas: pinigai nesnaudžia“, kuriame atlikau pagrindinį vaidmenį. Užuot melavęs, kodėl nebegalėsiu dalyvauti reklamos kampanijoje, nusprendžiau pasakyti tiesą. Sumelavau tik dėl gerklų vėžio, nes man iš tikrųjų nustatė liežuvio vėžį.
– Kodėl nepasakėte tiesos?
– Na, gydant šio tipo vėžį atliekama pernelyg sudėtinga, neestetiška operacija. Būtų tekę aiškinti technines detales, o tam neturėjau nė mažiausio noro.
– Jūsų žmona Catherine žiniasklaidai taip pat atvirai papasakojo apie savo ligą. Gal jūs patarėte?
– Šią temą, žinoma, svarstėme. Tiesiog Catherine pralenkė tą triukšmą, kuris bet kokiu atveju būtų kilęs žiniasklaidoje dėl jos ligos.
– Žurnalistai lipo jums ant kulnų. Kai kurie pranašavo net greitą mirtį. Kaip tuomet jautėtės?
– Du mėnesius buvau nustumtas į tikrą pragarą. Septynias savaites trukęs švitinimas mano burnoje viską išdegino. Problema buvo bent šiek tiek ko nors suvalgyti, o juk maisto reikėjo organizmui palaikyti. Chemoterapiją taip pat sunkiai ištvėriau. Visomis išgalėmis kovojau už savo gyvybę ir tuo metu mažiausiai rūpėjo bulvariniai leidiniai ir jų rašiniai.
– Ar nujautėte, kad išgysite?
– Visi mano aplinkos žmonės be galo nerimavo, aš taip pat nervinausi, bet apie mirtį negalvojau: visuomet stengiuosi nusiteikti optimistiškai.
– Kodėl pareiškėte, kad šią ligą galima pasičiupti praktikuojant kunilingą?
– Jei iš tikrųjų būčiau žinojęs, kokiu būdu pasigriebiau ligą, būčiau pretendavęs į Nobelio premiją! Pajuokavau, ir tiek! Bet dėl šios istorijos bulvariniai leidiniai visiškai pametė galvą. Net „New York Times“ išspausdino labai rimtą straipsnį apie tai, kad netrukus turėtų atsirasti vakcina, galinti užkirsti kelią šio tipo vėžiui.
– Ar galite pasakyti, kad dabar visiškai pasveikote?
– Pasveikau 95 procentais. Tokio tipo vėžys paprastai neatsinaujina po dvejų metų atoslūgio. Bet po šio kartaus patyrimo pradėjau ir išmokau vertinti kiekvieną savo gyvenimo dieną, o mano vaidyba labai pagerėjo. Pažvelgęs mirčiai į akis nebebijau nieko. Vienintelis dalykas, kuris verčia sielvartauti ir apkartina mano gyvenimą, – tai, kad mano sūnus Cameronas sėdi kalėjime. Apie jį galvoju dieną ir naktį.
– Ar dėl to ir save kaltinate?
– Iš dalies. Problemų dėl narkotikų Cameronas turėjo jau būdamas 13 metų. Apie tai sužinojau, kai jį išvijo iš koledžo dėl prekybos kvaišalais. Prieš dešimt metų perdozavęs narkotikų mirė mano brolis Ericas. O brolis Joelis jau 30 metų lanko anoniminių alkoholikų susirinkimus, kažkada ir aš atlikau detoksikacijos kursą. Savaime peršasi išvada: mūsų šeima kenčia nuo blogų paveldimųjų savybių. Kai buvau jaunas, lyg beprotis blaškiausi po pasaulį, užuot auklėjęs sūnų. Dėl Camerono problemų ir aš prisiimu kaltę.
– Kada su sūnumi matėtės pastarąjį kartą?
– Nė vienas mūsų šeimos narių neturi teisės susitikti su Cameronu. Argi toks griežtumas padės jam grįžti į normalų gyvenimą? Aš net negaliu pasikalbėti su juo telefonu ar parašyti laiško. Tai drasko man širdį!
– Ką ketinate daryti?
– Jau pralaimėjau tris apeliacijas. Šie pasenę ir neteisingi įstatymai turi pasikeisti! Stengiuosi, kad šia tema susidomėtų visuomenė, bet privalau būti labai atsargus, kad dar labiau nepabloginčiau situacijos.
– Jaunesni vaikai pridaro mažiau rūpesčių?
– Stengiuosi nekartoti praeities klaidų ir su jais praleidžiu kiek galima daugiau laiko. Sūnus Dylanas, kuriam dabar jau 14 metų, svajoja gauti nardytojo diplomą. Dabar šiuo sportu užsiimame kartu. 11-metės Carys pomėgis – žirgų sportas, ir aš reguliariai vykstu į varžybas, kuriose ji dalyvauja.
– Ar Dylanas ir Carys norėtų sekti jūsų ir žmonos pėdomis?
– Manau, kad taip. Abu vaikai labai talentingi, ir nė kiek neabejoju, kad jų laukia stulbinama karjera. Neseniai Dylanas ir Carys dalyvavo savo pirmosiose aktorių atrankose ir gavo vaidmenis režisieriaus Robo Reinerio filme. Esu laimingas turėdamas vaikų, nes tik jie gali mylėti nesavanaudiškai vien dėl to, kad esu jų tėvas.
– Esate ne tik mylimas tėvas, bet ir vienas turtingiausių Holivudo aktorių.
– Bet toli gražu nesu materialistas. Išskyrus nekilnojamąjį turtą, manęs niekuomet nedomino ir netraukė apsipirkinėjimas. Rengiuosi kostiumais, kurie atitenka po filmų, kuriuose vaidinu. Beje, tai itin erzina mano žmoną. Catherine dievina brangenybes, ji turi daug nuostabių brangakmenių: smaragdų, rubinų. Šiems akmenėliams esu visiškai abejingas. Nešioju tik laikrodį ir sutuoktuvių žiedą.
– Po 13 santuokinio gyvenimo metų kaip ir anksčiau mylite vienas kitą?
– Meilė – puikus jausmas, bet jai kaip gležnam augalui reikia rūpestingos priežiūros. Bėgant metams supratau, kad į meilę niekada negalima žiūrėti kaip į duotybę.
– Dar visai neseniai spauda rašė apie jūsų išsiskyrimą su Catherine ir netrukus įvyksiančias skyrybas...
– Tai nebuvo galutinis sprendimas. Mums pavyko įveikti sunkumus.
– Jūsų legendiniam tėvui Kirkui Douglasui jau 97-eri. Kokie jūsų santykiai?
– Puikūs! Per pastarąjį mūsų susitikimą jis pasakė: „Rimtai ketinu pratempti iki 100 metų. Kol esu gyvas, pasistengsiu tave saugoti nuo visokio blogio. Beje, tai darysiu ir po savo mirties.“
Mano tėvas – unikalus žmogus, jis ir mano įkvėpimo šaltinis. Bet kas būtų galėjęs pagalvoti, kad jis, K.Douglasas, toks puikus aktorius, kuris visuomet domėjosi tik savimi, bėgant metams sugebės tapti filosofu ir humanistu? Stengiuosi iš jo imti pavyzdį.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
