Jau 40 metų italų kino žvaigždė gyvena prabangiuose rūmuose Ženevoje, kuriuose abiem jos sūnums priklauso po aukštą, rašo „Lietuvos ryto" žurnalas „TV antena".
Namuose – milžiniškos erdvės. Aktorės sūnūs su šeimomis čia užsuka retai, tačiau jiems atvykus S.Loren įsikuria namelyje kalnuose, kad netrukdytų.
Neseniai autobiografinę knygą „Vakar, šiandien, rytoj. Mano gyvenimas“ išleidusi kino žvaigždė su žurnalistais susitiko penkių žvaigždučių viešbučio, įsikūrusio ant Ženevos ežero kranto, prezidentiniuose apartamentuose.
S.Loren visada buvo laikoma grožio ir moteriškumo simboliu. Net įžengusi į devintą dešimtį ji išliko liekna, gracinga ir elegantiška.
– Ant gimtadienio torto užpūtusi 80 žvakučių visas savo paslaptis nusprendėte atskleisti autobiografinėje knygoje?
– Pasistengiau parašyti knygą, apnuoginančią mano gyvenimą nuo pirmų dienų iki dabar.
Anksčiau apie mane rašė kiti, bet aš užsidegiau noru pati papasakoti apie save.
– Rašote ir apie naštą, kuri užgula, kai aplinkiniai tave laiko grožio simboliu?
– Kai buvau maža, manęs niekas nelaikė gražia. Gal dešimties buvau labai liekna, sakyčiau, netgi liesa. Ir dabar negaliu sakyti, kad esu graži – tegul vertina kiti. Be to, grožis man nėra svarbiausias dalykas.
Visą gyvenimą stengiausi kuo daugiau laiko skirti karjerai, o visuomenei troškau įdiegti, kad pagrindinė moters misija – motinystė. Patikėkite, filmuotis mane kviesdavo ne tik dėl grožio.
– Daug kas mano, kad jūsų gyvenimas pasakiškas. Kita vertus, patyrėte nemažai sunkumų. Pakanka prisiminti daug jėgų atėmusius mėginimus susilaukti vaikų.
– Tai buvo siaubinga. Su Carlo (aktorės vyras kino prodiuseris C.Ponti mirė 2007-aisiais, būdamas 94 metų. – Red.) troškome susilaukti vaikų, bet daug metų mums nesisekė įgyvendinti savo svajonės – vis persileisdavau.
Buvau beprarandanti viltį, bet atsirado gydytojas, kuris man suteikė galimybę tapti motina. Tai buvo pergalė, stebuklas ir didžiausia laimė.
– Dėl pirmo sūnaus Carlo sutikote visą nėštumą pragulėti lovoje.
– Tai buvo vienintelis būdas išsaugoti kūdikį, nes gydytojai nežinojo, kodėl patiriu persileidimus. Teko beveik devynis mėnesius gulėti lovoje. Kiek lengviau buvo laukti antro sūnaus Edoardo. Man vėl skyrė lovos režimą, bet, ačiū Dievui, ne tokį griežtą.
– Ar svajojote apie dukterį?
– Taip. Tai prisimenu žiūrėdama į savo anūkes. Mažiausiai iš jų – vos dveji su puse. Ji nepakartojama – labai graži, nuostabiai dainuoja, šoka. Visa tai taip moteriška. Man malonu stebėti, kaip ji auga.
– Dabar daugelis aktorių vaikus vedasi į filmavimo aikštelę. Jūs taip nesielgdavote?
– Tik kartą vyresnysis sūnus Carlo buvo su manimi – kai su Peteriu O’Toole’u filmavausi juostoje „Žmogus iš La Mančos“. O šiaip mano berniukai lankė mokyklą ir gyveno įprastai – nenorėjau, kad trintųsi studijoje. Vakarais būdavau namie, todėl niekada nenutolau nuo sūnų.
– Kaip sekėsi derinti karjerą ir motinystę?
– Lengva nebuvo. Dirbdavau kasdien, bet sekmadienius visada skirdavau sūnums. Kai Carlo ir Edoardo buvo maži, gyvenome Romoje – erdvioje viloje su baseinu. Prisimenu, kartu plaukiodavome, žaisdavome. Tiesa, per atostogas ne visuomet pavykdavo kur nors ištrūkti, nes vyras daug dirbo.
Pamenu, tuo metu Italiją drebino vaikų grobimo skandalai. Kai ir mums vos pavyko išvengti tokios nelaimės, nusprendėme išvykti iš šalies.
Iš pradžių persikėlėme į Paryžių, iš ten – į Šveicariją. Ši šalis padovanojo man vaikus – iš jos buvo kilęs gydytojas, padėjęs jiems ateiti į pasaulį. Tadėl ir nusprendėme įsikurti šalia Ženevos ežero.
– Su Carlo Ponti buvote puiki pora. Kas lėmė laimingą šeiminį gyvenimą?
– Meilė. Kai mane aplankė šis jausmas, rinktis nebegalėjau. Nuolat stengiausi būti kuo geresnė mylimam žmogui. Pamačiau jo grožį, perpratau charakterį, žinojau pomėgius, troškimus – visa tai pamažu tapo ir mano dalimi.
– Tačiau šeimoje visko pasitaiko. Konfliktų – taip pat.
– Reikia abipusio noro gesinti nesutarimų ugnį. Žinoma, tai ne visada pavyksta, bet jei moteris nori išsaugoti santuoką, privalo nusileisti, nes ji kantresnė ir supratingesnė.
– Teko girdėti, kad per pirmą susitikimą Carlo jums pasiūlė pasitrumpinti nosį. Vėliau jis taip pat prašė pasitobulinti išvaizdą?
– Ne. Jis visiškai pamiršo mano nosį. Ji net neužkliūdavo – tiesiog jos nepastebėdavo. O vėliau dar ir dievinti pradėjo.
– Ar prisimenate, kada uždirbote pirmuosius pinigus?
– Tai įvyko praėjusio amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, kai tik atvykau į Romą ir nusifilmavau masinėje scenoje. Beje, kartu su motina, nes mums labai reikėjo pinigų.
Uždirbome tiek, kad galėjome kelioms savaitėms prisipirkti makaronų, sausainių ir duonos.
– Jūsų vaikystė buvo sunki. Ar prabangus gyvenimas jus pakeitė?
– Manau, pinigai negali pakeisti žmogaus. O jeigu pakeičia, vadinasi, jis nebuvo asmenybė.
Pinigai turi įtakos įpročiams, gyvenimo būdui, bet ne sielai. Tuo buvo įsitikinusi ir mano motina, mano didžiausias autoritetas.
Mano motina buvo temperamentinga, artistiškos prigimties, gerai grojo pianinu, bet taip ir nerado gyvenimo vyro.
Ji visada mane palaikė – ir siekiant karjeros, ir asmeniniame gyvenime. Ji džiaugėsi, kad radau laimę, kad man puikiai sekasi, ir manimi labai didžiavosi.
– O jūs kokiais savo bruožais didžiuojatės?
– Tvirtumu, drausmingumu ir užsispyrimu. Net ir tuomet, jei ne viskas pavyksta, stengiuosi pasiekti tai, kas sumanyta. Tikslo link artėju kantriai, pamažu. Esu optimistė.
– Pastaraisiais metais beveik nesifilmuojate. Kaip atrodo jūsų diena?
– Keliuosi penktą valandą ryto. Ne dėl to, kad reikia, tiesiog taip įpratau dirbdama kino pasaulyje. Tuomet keldavausi labai anksti, nes iki filmavimo turėdavau pasidaryti makiažą. Anksti keldavausi ir lankydama mokyklą, nes rytais su seneliu ruošdavau pamokas.
Taigi, atsikeliu penktą, tuomet 20–25 minutes pasimankštinu savo kambaryje, papusryčiauju ir einu pasivaikščioti. Ir tik po šių ritualų įsisuku į įprastus reikalus arba skaitau. Labai mėgstu skaityti.
Dabar imuosi knygų, kurių anksčiau nepavyko perskaityti dėl laiko trūkumo. Taip ir bėga mano gyvenimas.
– Jūsų jaunėlis sūnus Edoardo pasirinko režisieriaus profesiją. Praėjusiais metais antrą kartą filmavotės jo juostoje – trumpametražiame filme „Žmogaus balsas“, kuris buvo kuriamas pagal garsią Jeano Cocteau pjesę-monologą. Buvo sunku?
– Tai sudėtingas kūrybinis sumanymas, bet esu patenkinta ir sūnaus, ir savo darbu. Filmavimo aikštelėje radome bendrą kalbą, nors kartkartėmis buvo nelengva.
Edoardo filmavo Romoje. Apsistojome viešbutyje ir visą laiką repetuodavome, ilgai aptarinėjome, kokias scenas ir kodėl reikia įtraukti. Tik po to prasidėjo darbas filmavimo aikštelėje. Tai buvo nauja ir sunki patirtis.
– Bet tikriausiai ir maloni, nes daug laiko praleidote šalia žmogaus, su kuriuo matotės ne taip ir dažnai? Nesijaučiate vieniša?
– Vieniša jaučiuosi nuolat. Nieko nepadarysi – vaikai gyvena labai toli. Tačiau su vienatve galima susigyventi.
Juk turiu vaikams leisti turėti savo gyvenimą. Abu sūnūs seniai sukūrė šeimas. Suprantu, kad jie turi gyventi taip, kaip iš tiesų nori, bet vis tiek kartais suspaudžia širdį.
– Ar dažnai vykstate aplankyti sūnų?
– Ne. Bijau skristi lėktuvu. Užtat tris ar keturis kartus per savaitę kalbamės telefonu, o sekmadieniais bendraujame kompiuterio ekrane matydami vieni kitus.
– Bendraujate per „Skype“?
– Taip. Buvau pamiršusi, kaip tai vadinama. Šioje srityje visiškai nesusigaudau – mano namuose viską įrengė sūnus Carlo, o aš tik įsijungiu kompiuterį.
– Ar bent kartais žiūrite savo filmus?
– Daug laiko praleidžiu prie televizoriaus. Jei rodoma juosta, kurioje vaidinau, būtinai žiūriu. Tuomet iškyla prisiminimai – kaip ją filmavome, su kokiais žmonėmis teko dirbti.
Dabar vaidinama visiškai kitaip. Jei atvirai, mėgstu savo filmus. Man atrodo, kad tikrai gerai vaidinau, todėl džiaugiuosi ir dabar matydama save ekrane.
– Net jei tai Charlie Chaplino „Grafienė iš Honkongo“, kuriame vaidinote su Marlonu Brando? Kalbama, kad filmavimo aikštelėje jis elgėsi pasibaisėtinai.
– Net ir tuomet. Marlonas buvo sudėtingo charakterio. Šio filmo kūrimo pradžia mus labai išvargino, Marlonas nuolat vėluodavo į filmavimus.
Ir, tiesą sakant, net nežinau kodėl.
Prisimenu, kartą Ch.Chaplinas pasivedė jį į šalį ir pasakė: „Man patinka drausmė. Jei manai, kad kiekvieną rytą galėsi vėluoti ir ateiti į filmavimo aikštelę nepasirengęs, apsirinki. Šiam vaidmeniui išsirinksiu kitą aktorių.“
M.Brando pažadėjo pasitaisyti ir savo žodį tesėjo. Vėliau jis man paaiškino nemanęs, kad dėl savo įžūlaus elgesio gali prarasti darbą. Juk buvo tikra žvaigždė.
Filmą sėkmingai baigėme, o M.Brando jame vaidino nuostabiai.
– Ar maloniau žiūrėti filmus, kuriuose vaidinote su Marcello Mastroianni?
– Be abejonės, juk su juo nusifilmavau keturiolikoje kino juostų. Marcello man tapo tikru broliu. Jis buvo energingas, impulsyvus ir nepaprastai talentingas.
Esu dėkinga likimui, kad suteikė galimybę tiek ilgai filmuotis su Marcello. Mes buvome labai artimi.
– Vaidinote su daugeliu legendinių aktorių vyrų. Ar būdavo taip, kad sutrikdavote?
– Žinoma! Ir sutrikdavau, ir bijodavau, bet žinojau, kad savo baimę reikia slėpti – priešingu atveju pralaimėsiu mūšį. Reikia būti tvirtai ar bent jau apsimesti.
Parengė Ona Kacėnaitė
