Aktoriai prisipažįsta – mažylio Fiodoro gimimas viską sudėliojo į savo vietas. Aleksejus pagaliau gavo svajonių vaidmenį kino filme „Kovotojas“ ir šiuo metu uoliai pluša filmavimo aikštelėje, o štai Agnija, vos teturi laisvą minutę – mokosi retorikos, vokalo ir aktorinio meno. Tačiau svarbiausias ir, be jokios abejonės, širdžiai mieliausias vaidmuo jų laukia sugrįžus namo pas mylimą sūnų.
– Nors Fiodoras dar visai mažytis, jūs jau galite pasakyti, kokie tėvai esate?
Agnija: Esu labai laiminga mama, o visa kita kada nors jums atskleis sūnus. Galiu pasakyti tik tiek, kad imu priprasti prie šio naujo, neabejotinai svarbiausio vaidmens.
Aleksejus: Aš save vadinu pakvaišusiu tėtušiu. Beprotiškai myliu sūnų ir nuolat jaudinuosi dėl jo, stengiuosi skirti jam kuo daugiau dėmesio, būti šalia ir laikyti jį savo rankose. Esu tiesiog pakvaišęs dėl jo! (Šypsosi.)
– Kuris judviejų, kalbant apie sūnaus priežiūrą ir auklėjimą, linkęs daugiau panikuoti?
Agnija: Aleksejus! (Juokiasi.) Vos tik gimus Fiodorui mums į pagalbą atskubėjo auklė – ji parodė, kaip maudyti mažylį, kaip jį nardinti. Vaizdelis tikrai ne silpnų nervų žiūrovams. Visą tą laiką, kai auklė maudė Fiodorą, Aleksejus stovėjo prie vonelės ir panardinęs į vandenį rankas baiminosi, kad tik nieko nenutiktų sūnui.
Ar pameni, kai ant svetainės fotelio išvydome iš kažin kur atkeliavusį ežį? (Kreipiasi į Aleksejų.) Mudu taip išsigandome, kad išmetėme visus ant fotelio gulėjusius apklotus. Kitą dieną mūsų namuose jau tvarkėsi valytojai. Vargu ar prieš Fiodoro gimimą būtume ėmęsi tokių kraštutinumų.
Aleksejus: „Panika“ – netinkamas žodis, juk tuo metu žmogus tiesiog nežino, ką daryti! O štai aš puikiai suvokiu, kaip reikia elgtis. Supraskite, jeigu ežiukas pridergė ant mūsų fotelio, aš juk turiu iškviesti žmones, kurie visa tai išvalys. Tai nėra panika, tiesiog aš – pedantas! Iš esmės, mano Zodiako ženklas viską paaiškina. Mergelės mėgsta idealią tvarką. O aš, be kita ko, dar ir siekiantis tobulybės. Sutinku, su manimi nelengva. (Juokiasi.) Na, bet toks jau esu.
– Ar nenumaldomas noras valdyti situaciją pasireiškė ir per gimdymą? Ar Aleksejus buvo palatoje tuo metu, kai gimė Fiodoras?
Agnija: Jokiu būdu, tokio varianto nė nesvarstėme. Vyrai ir šiaip yra ganėtinai jautrūs... Tiesa, psichologai tvirtina, kad vyras turi savo akimis pamatyti, pajusti, su kokiais sunkumais susiduria gimdanti moteris. Bet mano nuomonė šiuo klausimu kategoriška – jeigu jūsų vyrui tai nėra savaime suprantamas dalykas, tai kam jums toks išvis reikalingas?
– Ar gimdymas praėjo sklandžiai?
Agnija: Ganėtinai. Gimdymas truko 12 valandų. Mažylis gimė gana didelis, svėrė 3 kilogramus ir 800 gramų. Kartu su manimi buvo mama ir esu jai be galo dėkinga už tai. Ji nepaleido mano rankos nė akimirkai, mudvi juokėmės, net fotografavomės – šitaip stengėmės sumažinti stresą ir palengvinti visą procesą.
Aleksejus: Sūnaus gimimas – pats jautriausias momentas mano gyvenime. Nuo protu nesuvokiamos įtampos iki visiškos euforijos... Tai buvo tikras emocijų antplūdis, džiaugsmas tiesiog liejosi per kraštus. Linkiu visiems patirti tokią laimę.
– Galbūt planuojate ir antrą vaikelį?
Agnija: Visai neseniai suvokiau, kad esu pasiryžusi susilaukti dar vienos atžalos. Tiesa, gimdymo namuose galvojau priešingai. (Juokiasi.)
– Ar viduje kirbėjo noras susilaukti būtent sūnaus? O gal svajojote apie dukterį?
Aleksejus: Tikėjausi ir laukiau sūnaus. Manau, kad taip jaučiausi todėl, kad pats augau be tėvo. Savo sūnui noriu suteikti viską, ko man taip trūko vaikystėje... Bet norėčiau turėti ir dukrelę.
Agnija: Ilgą laiką maniau, kad kūdikio lytis man nėra svarbi. Tačiau paaiškėjus, kad laukiuosi sūnaus, staiga suvokiau, kad pasąmonėje norėjau būtent berniuko.
– Galbūt sūnų namie vadinate kaip nors ypatingai?
Agnija: Dar gimdymo namuose dėl nesuprantamų priežasčių ėmiau jį vadinti Dešryte. Ir ši pravardė taip prilipo, kad net auklė, skambindama man telefonu, sako: „Agnija, viskas gerai, Dešrytė eina pasivaikščioti...“
– Kaip manote, ar Fiodoro gimimas įpūtė naujų vėjų? Ar jaučiate aiškų skirtumą tarp ankstesnio gyvenimo ir dabartinio?
Agnija: Nuojauta man kužda, kad Fiodoras visuomet buvo su mumis...
Aleksejus: O mano gyvenimas pasikeitė iš esmės! Kūrybine prasme netgi visu 100 proc. Pastebėjau, kad gimus sūnui viskas kažkokiu stebuklingu būdu pasikeitė į gerąją pusę. Anksčiau net ir menkiausiam laimėjimui prireikdavo gausybės pastangų, o dabar viskas atrodo tarsi ranka pasiekiama.
– Ar į šį pasaulį atėjus sūnui vienas į kitą ėmėte žvelgti kitaip? Galbūt atradote ką nors nauja, netikėta?
Agnija: Tikiu, kad kai moteris ryžtasi vyrui gimdyti vaikus, ji jau turi mintyse susidariusi tam tikrą mylimojo portretą, nujaučia, koks tėvas jis bus. Ir aš tvirtai žinojau, kad Aleksejus puikiai susitvarkys su naujuoju gyvenimo etapu. Turėtumėte pamatyti, kaip jis elgiasi su mažyliu! Grįžęs po darbo vyras nepaleidžia sūnaus iš rankų, negali atitraukti nuo jo žvilgsnio, vis bučiuoja ir bučiuoja. Aleksejus tiesiog pasiduoda jį užplūstančioms emocijoms... Tokiais momentais suvokiu, kad laimingesnio vyro tiesiog nėra.
Puikiai pamenu tą dieną, kai jis atvyko pasiimti manęs ir Fiodoro iš gimdymo namų. Toks sutrikęs ir kartu patenkintas savimi... Laimės pliūpsnio būta tokio didelio, kad, iš šono žvelgiant, Aleksejus atrodė lyg tuoj tuoj išeis iš proto!
Mums, moterims, motinystės instinktas pasireiškia labai stipriai. Nejutau baimės laikydama sūnų viena ranka, o kita – keisdama vystyklus. Bet Aleksejus sūnų iki šiol ant rankų ima kone drebėdamas – atsargiai, kad tik nieko nesulaužytų. (Šypsosi.)
– Agnija, ar planuojate ir vėl kibti į darbus? O gal atsiduosite motinystei?
Agnija: Būsiu dirbanti mama. Yra moterų, kurios užsidaro tarp keturių sienų ir gyvenimą paskiria vaikeliui auginti. Tačiau man toks variantas atrodo nepriimtinas, ilgainiui išeičiau iš proto. Esu labai aktyvus žmogus ir nuolat ieškau būdų išreikšti save. Žinoma, viską spėti išties sunku. Niekas į filmavimo aikštelę manęs su vaiku ant rankų ir neįleistų. Bet tam yra pagalbininkai – mama ir auklė.
Žinote, kai mūsų šeimą papildė Fiodoras, pasikeitė ir mano požiūris į aktorystę. Tapau reiklesnė ir aiškiai suvokiau, kokie vaidmenys man prie širdies, o kurių daugiau niekuomet neapsiimčiau.
– Aleksejau, ar ir jūsų situacija tokia pat? Juk galų gale sulaukėte vaidmens, apie kurį visuomet svajojote!
Aleksejus: Tiesa, laukiau jo 14 metų. Manau, kad kiekvienas aktorius svajoja suvaidinti kovotoją didvyrį. Tokia jau toji vyriška romantika... Esu ir be galo susidomėjęs. Jau metus gilinuosi į šį vaidmenį ir tikiuosi, kad mano pastangos atsipirks su kaupu.
– Ar dabar, prieš priimdamas su darbu susijusius sprendimus, galvojate apie šeimą? Ar nekankina baimė, kad nesusitvarkysite, neuždirbsite pinigų ir neaprūpinsite šeimos?
Aleksejus: Esu materialiai apsirūpinęs, man vis dėlto jau 33-eji. Savo šeimai visuomet stengiuosi duoti viską, kas geriausia, o man pačiam ne tiek jau ir daug reikia. Na, taip, turiu vyriškų silpnybių, pavyzdžiui, automobiliai... Bet tai tėra nereikšmingi dalykai. Man svarbiausia išreikšti save kūrybine prasme ir nuolat judėti pirmyn.
– Aleksejau, kai filmavotės trečiojoje filmo „Meilė dideliame mieste“ dalyje, sūnų dar tik planavote. Tačiau jums ir anuomet teko pabūti tėvo kailyje. Tiesa, jūsų įkūnytas personažas rodė prastą pavyzdį savo sūnui ir šis galop užaugo lygiai toks pat, kaip ir tėvas. Ar neįžvelgiate panašumų tarp savęs ir kadaise įkūnyto personažo?
Aleksejus: Žinote, jei sūnus būtų gimęs prieš aštuonerius metus, tikriausiai būčiau buvęs toks pat netikęs tėtušis, kaip ir tas, kurį kadaise suvaidinau.
Agnija: Nėra nė menkiausio panašumo. Aleksejus kaip įmanydamas saugo ir prižiūri sūnų – kitaip jam tiesiog neišeina.
– Judviejų nuomonės skiriasi kaip diena ir naktis. Kodėl?
Aleksejus: Man rodos, kad Agnija niekuomet nematė filmo „Meilė dideliame mieste“!
– Juokaujate?
Agnija: O su kuo gi aš buvau premjeroje?! (Kreipiasi į Aleksejų.)
Aleksejus: Agnija nemėgsta romantinių komedijų ir visuomet barasi, kad imuosi vaidmenų tokiuose filmuose. Na, aš ir pats ant savęs pykstu – tiesiog užsisėdėjau ir nejudėjau į priekį. Dėl to mane imta laikyti aktoriumi, kuriam tinka tik vaidmenys lengvuose filmuose. Laimei, dabar turiu galimybę visiems įrodyti, kad tai nėra tiesa.
Manau, kad šiuolaikiškas aktorius privalo mokėti įsijausti į įvairiausius vaidmenis. Visuomet stengiausi ir stengsiuosi tapti universalus. Tikiu, kad tai teisingas kelias ir tinkamas būdas siekti karjeros aukštumų.
– Prieš penkerius metus skausmingai išsiskyrėte, o žiniasklaidoje buvo teigiama, kad judviejų keliai jau niekuomet nesusieis. Ar manote, kad skyrybos išėjo į naudą?
Agnija: Manau, kad skyrybos mus daug ko išmokė. Vis dėlto esu jaunesnė nei mano vyras, ne tokia patyrusi ir išmintinga. Ir mūsų susitaikymas iš esmės yra Aleksejaus nuopelnas. Labai gerbiu jį už tai. Retai kada sutiksi vyrą, kuris išdrįstų pripažinti savo klaidas. Aleksejus – vienas iš tų retų atvejų.
Aleksejus: Mes buvome tokie jauni... Agnijai tebuvo 17, man – 24. O kur dar mudviejų charakterių ypatybės – tikrai nesame iš ramiųjų, dar ir užkietėję romantikai.
Buvau nesubrendęs – man reikėjo suvokti šį pasaulį, suprasti, kokiu keliu turiu eiti. Žūtbūt troškau laisvės, kurios niekad neturėjau, nes visuomet buvau kam nors įsipareigojęs. Ir štai atėjo tas momentas, kai suvokiau, jog nebegaliu sėdėti namie – privalėjau ištrūkti, bendrauti, atrasti.
Na, dabar jau manęs iš namų tikrai neiškrapštysite, rūpinuosi šeimos gerove, daug dirbu ir kiekvieną laisvą minutę skiriu sūnui. O anksčiau? Anksčiau klajojau, ieškojau savęs, bandžiau pažinti pasaulį. Sutikau tiek daug žmonių, pamačiau tiek daug dalykų! Ir man beprotiškai patiko ta nuolatinė rokenrolo būsena.
Dabar manęs jau nepriverstumėte užsirūkyti cigaretės ar išgerti vienos kitos taurelės. Viskas, kuo anksčiau mėgavausi ir kas man anksčiau puikiai pavykdavo, dabar atrodo taip nereikalinga ir nereikšminga... Nors mielai viską pakartočiau dar vieną kartą, juk buvo tiek daug smagių akimirkų. (Šypsosi.) Et, ta jaunystė, ta beprotiška jaunystė!...
