Chuckas Norrisas buvo ketvirtasis karalius, aplankęs gimusį Kristų. Jis padovanojo barzdą, kurią Jėzus nešiojo iki mirties. Kiti trys karaliai pavydėjo tokios garbės Chuckui Norrisui, todėl klastingai pasitelkė savo ryšius ir ištrynė Chucką Norrisą iš Biblijos. Netrukus buvo rasti jų kūnai su spyrių žymėmis veiduose.
Tokių ir panašių pokštų apie legendinį kovinių filmų aktorių Chucką Norrisą pilnas internetas. Žmonės vis dar linksminasi kurdami vis naujus juokelius. Pavyzdžiui, išmanųjį telefoną „iPhone 6“ Chuckas Norrisas valdo su „Android“ operacine sistema.
O ką apie gausybę pokštų galvoja pats 74 metų aktorius? Kokia Ch.Norriso populiarumo ir sėkmės paslaptis?
„Atsakau, kad jokios paslapties neturiu. Paaiškinu, kad gyvenime galime rinktis du skirtingus kelius – optimizmo arba pesimizmo“, – teigia dvikovų meno (tang soo do, karatė, dziudo) propaguotojas, mokytojas, šešiskart pasaulio karatė čempionas, galiausiai – garsusis Volkeris, Teksaso reindžeris, aštuonerius metus rodyto to paties pavadinimo serialo herojus.
Kam reikalingi kovos menai?
Koks šis senamadiškas vertybes ginantis ekrano reindžeris ir interneto superherojus gyvenime? Į šį klausimą atsakys ką tik lietuviškai išleista Chucko Norriso autobiografija, parašyta drauge su Kenu Abrahamu. Ch. Norrisas knygoje „Taip negalėjo būti: mano istorija“ (iš anglų k. vertė Vitalijus Šarkovas, išleido „Tyto alba“) pasakoja apie savo gyvenimo kelionę – su visais laimėjimais ir nesėkmėmis.
Nuo indėnų čerokių kraujo turinčio kuklaus neturtingų tėvų vaiko, svajojusio tapti policininku, iki karatė čempiono, įžymybių mokytojo, prezidento G.W.Busho bičiulio, karšto krikščioniškos pasaulėžiūros skleidėjo, mylinčio gausios šeimos tėvo ir senelio, paramos fondų steigėjo ir aktyvaus kovotojo su narkotikais.
Chucko Norriso televizijos serialo „Volkeris, Teksaso reindžeris“ transliacija JAV baigėsi 2001 metų balandį. Šis serialas pripažintas sėkmingiausia šeštadienio vakaro laida CBS televizijos istorijoje po „Gunsmoke“.
Pats Ch.Norrisas yra atlikęs daugiau kaip 20 vaidmenų, jis vaidino tokiuose filmuose kaip „Delta Force“, „Missing in Action“, „Sidekicks“, yra parašęs ne vieną scenarijų didžiulės sėkmės sulaukusiems serialams. Tačiau vienas didžiausių jo pasiekimų – 1992 m. Hjustone (Teksaso valstijoje) įsteigta ir įgyvendinta programa „Kick-Start“, padėjusi tūkstančiams vaikų iš šeimų, patenkančių į rizikos grupę, įvaldyti Rytų kovos menus.
Be to, Ch. Norrisas – dienraščio „New York Times“ pripažintas dviejų bestselerių autorius: 2004-aisiais išėjusios autobiografinės knygos „Taip negalėjo būti: mano istorija“ ir 2006 m. išleisto fantastinio romano „The Justice Riders“.
Interviu portalui christianbookpreviews.com Ch. Norrisas kalba apie smurtą, tūkstančius išgelbėtų vaikų, autobiografiją ir internetinius pokštus. - Daugumoje serialų ir filmų, kuriuose vaidinote, gėris nugali blogį. Tačiau dažnai neapsieinama be smurto. Kaip, turint omenyje jūsų „Kick-Start“ programą, žmonės išmoksta pajusti savo fizines ribas?
– Svarbiausia – išvengti smurto, jeigu tik įmanoma. O tam reikia pasiruošimo. Kai esi gerai pasiruošęs, tikėtina, kad smurto išvengsi. Mokydamas vaikus paprastai jiems įdiegiu, kad fizinę jėgą reikia naudoti tik tuomet, kai matai, kad tai tikrai paskutinė išeitis. Kitas dalykas – visada atpažinsi vaikus, praktikuojančius kovos menus. Jeigu vaikėzas prieina paprašyti autografo, aš iš karto matau, ar jis lanko kovos menus. Tai išduoda elgesys ir manieros.
Vaikai, kurie užsiima kovos menais, spinduliuoja pasitikėjimą savimi. Vaikai, kurie lanko mano „Kick-Start“ programos užsiėmimus, dažniausiai net neįsivelia į bergždžius konfliktus – tai jų tiesiog neliečia. Jie žino, kaip spręsti problemas, kai su jomis susiduria, ir jos savaime juos aplenkia. Dauguma tų, kurie „ieško problemų“ ir kabinėjasi prie silpnesnių, iš tikrųjų patys yra labai silpni. Jie niekada neprisikabins prie tokių, kurie lengvai juos sutvarkytų. Paradoksalu, bet gerai įvaldęs kovos menus suvoki, kad nelabai jų ir panaudosi.
Na, o kalbant apie mano vaidmenis... Juk žinote, kad Volkerį visada ištikdavo ta „paskutinė išeitis“. Kitaip tariant, turi panaudoti fizinę jėga, arba tave užmuš ar bent mažų mažiausiai – sužeis. Juk visi tik apie tai ir svajoja – jeigu kas užpuola, turi gebėti jį sutvarkyti. Tokia pagrindinė mano filmų, serialų ir knygų siunčiama žinia. Kita viso to pusė – šou.
Kai filmuoji kovinį filmą, neišvengsi smurto scenų, antraip anoks tai kovinis filmas (juokiasi)!
Grįžtant prie mano „Kick-Start“ programos, pakartosiu – mes visada įspėjame vaikus, kad nenaudotų fizinės jėgos, jei tam nėra būtinybės. O vaikai tai suvokia rimtai ir atsakingai.
Pokštai stebina
- Kuo ypatinga rašyti autobiografiją?
– Kai rašai biografiją, pirmiausia turi faktų kratinį, skatinantį peržvelgti savo praeitį, taip ir atsiranda tekstas. Knygoje „Taip negalėjo būti“ tiesiog rašau apie tai, kas man nutiko, ką gero ir negero nuveikiau per visus savo gyvenimo metus.
- Jūs – popkultūros simbolis. Kaip manote, ar TV serialas ir knygos prisideda prie jūsų statuso? Ką sako Teksasas?
– Mane labiausiai stebina jaunimas (juokiasi). Nuoširdžiai stebina. Kalbu apie save ir internetą. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tokie dalykai gali nutikti.
Žmonės man praneša, ką naujo tie vaikiščiai prasimano internete. Kai kurie pokštai apie mane juokingi, kiti – pobjauriai. Vis pagalvoju – po galais, kodėl jie pasirinko mane? Turbūt dėl Konano šou („The Conan O’Brien show“) ir Teksaso reindžerio. Kartą ir aš dalyvavau tame šou, Konanas gavo nuo manęs į kaulus. Jis – puikus vyrukas, šou buvo tikrai smagus. Tą laidą žiūri daugiausia jaunimas. Matyt, iš ten jie mane „nusičiupo“, ir juokai persikėlė į internetą. Šiaip ar taip, mane tai labai nustebino. Žinoma, aš nė kiek neįsižeidžiau. - Dauguma jūsų filmų ar serialų – apie gėrio ir blogio dvikovą. Pastaruoju metu Holivudas kuria nedaug tokių filmų. Ką apie tai manote?
– Pavyzdžiui, „Volkerio“ žiūrovų yra visokių. Nuo visai mažų iki senelių. Dauguma filmų, man atrodo, labai antiherojiški. Taigi pamaniau, kad televizijai trūksta teigiamų minčių. Pradėjęs aktoriaus kelią 1976-aisiais, pasižadėjau, kad išlaikysiu tik teigiamą įvaizdį. Todėl mano filmo ir serialo pagrindinė mintis – teisybė kovoja ir nugali neteisybę. Nuo tada griežtai to laikausi. Esu ne kartą atsisakęs vaidinti filmuose, kurie turi neigiamas konotacijas, nes noriu likti pozityvus. Kaip matote, tai pasiteisino (juokiasi)!
- Reikia pripažinti, kad tam irgi būtina atitinkama auditorija.
– Žinoma. Ir man nuoširdžiai įdomi būtent ši auditorija. Tai žmonės, kurie sugeba pozityviai mąstyti, įžvelgti gėrį ir grožį, o ne liūdesį ir tamsą. Žinote tą posakį apie puspilnę ir pustuštę stiklinę? Būtent tai mane ir domina labiausiai. Kartais pagalvoju apie savo brolį, žuvusį Vietname. Likus keturioms valandoms iki jo mirties, gavau jo laišką.
Brolis rašė: „Aš niekada nesijaučiau taip arti Dievo, kaip dabar.“ O po keturių valandų žuvo. Girdėjote posakį, kad apkasuose ateistų nebūna? Kai gyvenimas tampa nebeištveriamas, kiekvienas privalo rasti stiprybės įveikti save. Tai – aukštesnioji jėga. - Žinome, kad labai rimtai vertinate kovos menus. Kartais atrodo, kad kartu su kovos menais išugdyti įsitikinimai siejasi su jūsų krikščioniškomis pažiūromis.
– Viskas labai paprasta – didžioji dalis bazinės kovos menų filosofijos remiasi Biblijos teiginiais.
Ir kovos menų filosofijoje, ir Biblijoje kalbama apie vertybes ir apie tai, koks turėtų būti doras žmogus. Daugeliu atvejų mintys tiesiog sutampa. Minėtos vertybės ir doro žmogaus pavyzdys – mūsų, praktikuojančių ir mokančių kitus kovos menų, pirmoji ir svarbiausia siekiamybė. Kai pirmąsyk pabandžiau praktikuoti kovos menus Korėjoje, buvau drovus ir savimi nepasitikintis jaunuolis – fiziškai, psichiškai ir socialiai.
Tik mokydamasis kovos menų sugebėjau įveikti save ir pagaliau įgauti pasitikėjimo savimi. Ir pats tapau kovos menų treneriu, kad padėčiau vaikams įveikti baimes ir neužtikrintumą.
Dirbu treneriu daugiau kaip penkiolika metų. Kartą susimąsčiau: džiugu, kad tiek daug tėvų sugeba atvežti savo vaikus ir sumokėti už treniruotes, bet kiek yra tokių, kurie neišgali to padaryti? Ėmiau galvoti, kaip pasiekti tokius vaikus. Galų gale prieš keturiolika metų įkūriau programą „Kick Drugs Out Of America“ („Išspirkime lauk narkotikus iš Amerikos“), kuri dabar pervadinta į „Kick-Start“.
Pasitelkę kovos menus, siekiame išugdyti stiprius, dorus jaunuolius. Kitaip tariant, kovos menus panaudojame kaip priemonę nukreipti jų mintims pozityvia linkme, padėti atsikratyti negatyvių dalykų. Yra daugybė asocialių šeimų. Kartais atrodo, kad tokiose šeimose augantys vaikai nesulauks nė dvidešimties. Jie gyvena iš nusikalstamumo ar narkotikų.
Per „Kick-Start“ treniruotes vaikus mokome, kad jie gali būti kuo panorėję, jeigu tik susiims. Mano akyse vaikai įgauna jėgų ir tikėjimo! Tai mane labiausiai džiugina. Jeigu paklaustumėte, jie patvirtintų, kad tik dėl „Kick-Start“ programos jie nebesišlaisto gatvėmis ar nesėdi už grotų.
Volkerio dukrą vaidino Ch.Norriso atžala
- Turite labai daug skirtingos ir daug jėgų atimančios veiklos. Kaip viskam randate laiko?
– Kai kas nors aistringai domina, visada atrandi tam laiko. Tiesiog darai, ką privalai daryti! Visos mano inicijuotos kovos menų programos teikia man daug stiprybės, nes žinau, kad užsiėmimus lankantiems vaikams darau daug gero. O kai darai gera – ir pačiam geriau gyventi. Noriu, kad programa išplistų ir padėtų dar daugiau vaikų. - Ar programą įgyvendinate iš savo paties lėšų?
– Kol kas taip, bet tikiuosi, jog greitu metu programa paplis, kiekvienas miestas turės savo rėmėjus arba vietinės bendruomenės ras būdų, kaip patiems išsilaikyti. - Turbūt žiūrovai mato jus skirtingai: vieniems jūs – Teksaso reindžeris, kitiems – kovos menų meistras. Koks atrodote pats sau?
– Kai pradėjau vaidinti Teksaso reindžerį arba kai vaidinau „Good Guys Wear Black“, kritikai mane sumaišė su žemėmis, neva tai buvo blogiausia jų kada nors matyta vaidyba.
Norėjau grįžti mokyti vaikų kovos menų. Žinoma, buvo skaudu, bet aš juos suprantu. Tuomet Steve’as McQueenas pasakė: „Tu per daug kalbi. Kalbėk tik tada, kai turi ką pasakyti. Visa kita palik antraplaniams vaidmenims.“ Aš tai įsidėmėjau. Dalykas tas, kad dauguma mano vaidmenų labai „čaknoriški“.
Taip patarė Steeve’as: „Negailėk įdėti savęs į vaidmenį, vaidmuo bus tikresnis." Nuo tada visi mano vaidmenys turi labai daug manęs.
Daug kas mane vadina „akmenveidžiu“, tikriausiai tai tiesa (juokiasi)! Niekada nesiveržiau būti Lorence’u Olivier. Esminis mano vaidybinės karjeros siekis – perteikti teigiamas emocijas, džiuginti žmones. Tikiuosi, žmonės atleidžia man, neprofesionaliam aktoriui, patirties stoką. Suvaidinau 23-juose filmuose ir niekada nepatyriau nuostolių... Vadinasi, yra auditorija, mėgstanti teigiamus filmus. Be to, kiek stebiu, teigiamą žinią siunčiantys filmai uždirba didžiausius pinigus. - Tęsiant pozityvumo temą – ar jaučiatės pavyzdžiu jaunuomenei, o gal ir vyresniems?
– Labai to tikiuosi. Nedarau to sąmoningai, tiesiog manau, kad stengtis būti deramu pavyzdžiu kitiems – kiekvieno žmogaus pareiga (juokiasi).
Niekas nėra tobulas, visi esame padarę klaidų, svarbiausia mokytis ir jų nekartoti. Tokia visada buvo mano gyvenimo filosofija – galiu sau leisti klysti, bet tik vieną kartą. Tai irgi bandau akcentuoti savo filmuose ir knygose.
- Pakalbėkime apie jūsų sukurtą herojų. Nors Volkeris, Teksaso reindžeris, sulaukė didžiulės sėkmės, sukūrėte daugybę kitų vaidmenų. Šaunu, kad neapsiribojote Volkeriu. Kuris vaidmuo jums artimiausias? Kuris vaidmuo labiausiai jūsų neatitiko?
– Na, iš tikrųjų visuose juose yra daug Volkerio, tiksliau – Chucko Norriso. Manau, labiausiai į mane nepanašus buvo Hitmenas – jis labai tamsus. Be to, tai pasakojimas apie policininką, infiltruotą į mafiją. Pamažu jis tampa toks kaip jie. Tai tikrai nėra Chuckas Norrisas.
- Buvo sunku jį vaidinti?
– Tai buvo šioks toks iššūkis. Bet turėčiau pridurti, kad tai buvo vienas iš TŲ filmų. Jame daug tamsos. Pavyzdžiui, Volkeris – pažeidžiama Chucko Norriso pusė, nors kartu ir kovingoji.
Be to, Volkeris – šeimos galva, juk turiu septynetą vaikų. Auginame ketverių metų dvynukes... Pamenate paskutinę dviejų valandų trukmės seriją sezono pabaigoje? Volkeris ir Aleks susilaukė dukrelės. Vėlesnėje serijoje Volkerio ir Aleks dukrelei jau ketveri. Mergaitę vaidino mano dukrelė. Svarbiausia - pelnyti pasitikėjimą
- Kaip suderinate savo aistrą kovos menams ir tikėjimą? Kitaip tariant, kovos menų treniruotės ir panašūs dalykai gal ne visai dera su krikščioniškais principais? Ar nesijaučiate savo veikla jiems nusižengiąs?
– Pirmiausia, dauguma žino, kad esu giliai tikintis krikščionis, ir tai gerbia. Man labai pasisekė, kad niekada nesu sulaukęs užgauliojimų dėl savo įsitikinimų. Vis dėlto pramogų versle daugiausia liberalių pažiūrų žmonių, o aš esu konservatyvus.
Kalbant apie „Kick-start“ programą – visi treneriai taip pat giliai tikintys krikščionys. Daugelis jų vedasi savo mokinius į sekmadienines mišias. Nepamirškime, kad tai vaikai iš asocialių šeimų – jie neturi užtektinai stiprybės ir pasitikėjimo savimi, dažnai auga pas tetas ar dėdės, senelius ar su tėvais, kurie vartoja narkotikus. Šių vaikų kasdienybė – baisi. O treneriai deda visas įmanomas pastangas, kad jiems parodytų, jog ne viskas taip blogai, kad visada teisingiausius sprendimus priimi tik tu pats.
Papasakosiu vieną istoriją. Mūsų užsiėmimus lankė labai gyvybinga mergaitė, tikra šelmė, drąsi, patrakusi. Tačiau kartą ji atėjo į užsiėmimus ir visą laiką pratylėjo. Treneris, žinoma, iškart suprato, kad kažkas ne taip. Jis paklausė, ar viskas gerai. Mergaitė atsakė, kad dėdė, su kuriuo ji gyvena, priekabiauja.
Treneris paklausė jos, ar ji neketina kreiptis į atitinkamas tarnybas. Mergaitė pabūgo, sakė niekam to nepasakosianti. Galiausiai treneris įkalbėjo ją kreiptis į policiją. Priekabiautojas buvo suimtas. Svarbu tai, kad mergaitė bijojo pasakoti kam nors kitam, išskyrus trenerį, nes tik juo pasitikėjo. Tai būdinga daugeliui užsiėmimus lankančių vaikų – jie neturi kuo pasitikėti.
Esu tikras, kad taip yra todėl, kad mes esame krikščionys, aplink save kuriame tokią aurą, kad žmonės nebijo pasiguosti. Mano programoje dirbantys treneriai – tik krikščionys, vyrai ir moterys. Jie visi tikintieji, ir vaikai jais pasitiki. - Kodėl jums tai rūpi? Galėtumėte užsiimti tik vaidyba, ir to pakaktų. Kas už viso to slypi?
– Sunku atsakyti. Tiesiog tikiu tuo, ką darau. Kitaip negalėčiau. Aš juk pats augau nedarnioje šeimoje. Mano tėvas buvo alkoholikas. Jį retai matydavau. Motinai teko dvigubos pareigos. Patyriau išbandymų, skirtų ne vaiko pečiams.
Dėkoju Dievui, kad buvau auginamas tokios stiprios motinos, kuri mane palaikė ir davė viską, ką tik galėjo. Tačiau vis tiek buvo daugybė progų, kai galėjau priimti pražūtingus sprendimus. Kadangi augdamas neturėjau vyriškumo pavyzdžio, buvau labai drovus ir neatletiškas. Kovos menai viską išsprendė. Patyriau, kiek gali padėti kovos menai, linkiu tai patirti visiems.
- Esate pavyzdys ne vienam žmogui, o kas įkvėpė jus?
– Labiausiai mane įkvėpęs žmogus, ko gero, George’as Herbertas Walkeris Bushas. Susipažinau su juo 1988 metais, kai dalyvavau jo rinkimų kampanijoje. Man paskambino kampanijos vadovas Lee Atwateris su prašymu komentuoti vieną iš renginių – eitynes, vykusias Riversaide, Kalifornijoje.
Neturėjau nieko bendro su politika. Pamaniau – kodėl ne? Pabandžiau, buvo labai smagu, tad prisidėjau prie kampanijos keturiems mėnesiams.
Visai neblogai pažinau George’ą Bushą vyresnįjį. Laikui bėgant įsitikinau, kad jis – tikras žmogus, doras, supratingas. Jo padedamas pradėjau ir „Kick-Start“ programą. Juk įtraukti kovos menus į mokyklinę programą nėra paprastas uždavinys: daug kam kilo abejonių, ar tai kaip tik neskatins dar didesnio smurto, neva „blogi“ vaikai pasidarys dar blogesni.
Visi šie žmonės nesuvokė tikrosios kovos menų filosofijos. Tad kartą pietaudamas Baltuosiuose rūmuose su prezidentu, papasakojau jam apie savo programos idėją. Aiškiai išdėsčiau, kodėl, mano manymu, tai duos daugiau naudos, nei padarys žalos, kiek vaikų padės atrasti teisingą gyvenimo kelią ir taip toliau.
Tuomet prezidentas paklausė, kodėl iki šiol to nepadariau? Paaiškinau jam priežastis, ir jis pažadėjo man padėti. Netrukus Hjustone, Teksase, atsirado mokykla, į kurios programą buvo įtraukti kovos menai. - Galbūt yra daugiau jus įkvėpusių žmonių?
– Žinoma. Mano patėvis, George’as Knightas, buvo puikus žmogus. Kai buvau šešiolikos, pagaliau įkalbėjau savo motiną išsiskirti su tėvu. Tuomet ji ištekėjo už George’o, ir mūsų šeimoje labai daug kas pasikeitė.
- Kaip manote, koks didžiausias jūsų pasiekimas?
– Manau, „Kick-Start“ programos įgyvendinimas. Vis pagalvoju apie tuos tūkstančius vaikų, kurie lankė užsiėmimus, ir tai pakeitė jų gyvenimus. Užuot dabar sėdėję už grotų ar vargę gatvėse, šie žmonės dirba ir didina mūsų šalies gerovę.
