Kūrybiniame M.Streep bagaže – 79 filmai, aštuoni Auksiniai gaubliai ir trys „Oskarai“. Beje, šiam aukščiausiam kino apdovanojimui aktorė buvo pristatyta net 18 kartų – tai absoliutus rekordas.
Ateinantį pirmadienį jai bus įteiktas JAV prezidento Laisvės medalis – aukščiausias šios šalies apdovanojimas, skiriamas civiliams.
Jis skiriamas už indėlį į šalies saugumą, pasaulio taiką ir meną. Kartu su M.Streep šį apdovanojimą gaus dar 18 žmonių, tarp jų – dainininkas Stevie Wonderis, kompozitorius Stephenas Sondheimas, rašytoja Isabel Allende.
Aktorė ne kartą yra sakiusi, kad laimingiausia jaučiasi sukiodamasi virtuvėje.
Kadaise ji nedvejodama atsisakė darbo teatre, kad vakarais galėtų būti su savo vaikais.
„Šlovės nuodai manęs neveikia“, – juokiasi M.Streep. Jos laiminga santuoka su skulptoriumi Donu Gummeriu trunka jau 36 metus.
Pora užaugino keturis vaikus: Henry (g. 1979 m.), Mary (g. 1983 m.) Grace (g. 1986 m.) ir Louisą (g. 1991 m.).
Jei per interviu suskamba Meryl mobilusis, ieškodama jo aktorė rankinės turinį gali iškratyti ant grindų. O pasibaigus pokalbiui atsidūsta: „Na, šį kartą tragedija neįvyko.“
Paklausta, kokios savo savybės norėtų atsikratyti, ji nedvejoja: „Nerimo. Aš nuolat dėl ko nors nerimauju.“
Tikriausiai nerimas yra aktorės kraujyje. Kadaise M.Streep protėviai Ispanijos žydai pabėgo į religijos požiūriu pakančią Olandiją. Šeimos legenda byloja, kad dokumentuose vietoj parašo jie dėdavo brūkšnį – olandiškai „streep“. Taip ir prilipo ši pavardė.
XIX a. Streepų šeima persikraustė į Ameriką. Viena jos atšakų įsikūrė Samite (Naujojo Džersio valstija), ten ir gimė Meryl. Jos tėvas buvo farmacininkas, motina – dailininkė.
Vaikystėje Meryl svajojo tapti operos dainininke, todėl lankė vokalo pamokas.
Mokykloje mergaitė buvo laikoma negražia – ilga nosis, akiniai, kabės ant dantų, keistos spalvos plaukai.
„Buvau bjaurusis ančiukas. Gerai, kad man, 15-metei, pakako proto pasipriešinti suaugusiesiems – tapau šviesiaplaukė, nuo dantų nusiėmiau kabes, akinius iškeičiau į kontaktinius lęšius. Ir iškart tapau grožio karaliene“, – prisiminė M.Streep.
Tiesa, nosis liko ilga. Vienu metu Meryl net galvojo apie plastinę operaciją. Juk daugeliui jos mokyklos mergaičių išleistuvių proga tėvai dovanojo naujus dantis ir naują nosį. Tais laikais tokios dovanos JAV buvo įprastos. Bet Meryl persigalvojo: „Supratau, kad mano nosis – tai mano charakteris.“
Meryl mokėsi prestižiniame mergaičių koledže, o jį baigusi gavo stipendiją trejus metus studijuoti Jeilio universiteto Dramos mokykloje. Studentų scenoje ji atliko daugiau nei 40 vaidmenų.
Kine M.Streep debiutavo su filmu „Džulija“ (1977 m.). Nedidelį vaidmenį šioje romantinėje dramoje apie dvi drauges aktorė vadina juokingai nesėkmingu.
Šalia Vanessos Redgrave ir Jane Fondos žiūrovai M.Streep net nepastebėjo, bet dėmesį į ją atkreipė prodiuseriai ir pakvietė į du projektus: filmą „Elnių medžiotojas“ ir mini serialą „Holokaustas“.
M.Streep nusprendė nepraleisti galimybės ir iš karto pasirašė dvi sutartis. Vėliau šio sprendimo ji labai galėjosi.
Filme „Elnių medžiotojas“ aktorė turėjo vaidinti su sužadėtiniu aktoriumi Johnu Cazale’u, su kuriuo susitikdavo ir teatro scenoje.
Likus nedaug laiko iki „Elnių medžiotojo“ filmavimo pradžios J.Cazale’as pasijuto blogai ir nusprendė kreiptis į gydytojus. Diagnozė – vėžys.
Prodiuseriai puolė į paniką ir norėjo J.Cazale’ą pakeisti kitu aktoriumi, bet tuomet įsikišo pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas De Niro. Jis pareiškė, kad jei bus atsisakyta J.Cazale’o, nevaidins ir jis.
„Elnių medžiotojo“ režisierius Michaelas Cimino nutarė pirmiausia nufilmuoti epizodus su J.Cazale’u, bet aktorius atrodė taip blogai, kad prodiuseriams reikalaujant daug „Elnių medžiotojo“ scenų teko iškirpti.
Pasibaigus filmavimui J.Cazale’as atsigulė į ligoninę. Meryl troško būti šalia, bet jai reikėjo filmuotis „Holokauste“. Negalėdama nutraukti sutarties Meryl išvyko dirbti į Austriją ir Vokietiją, o sunkiai sergantis mylimasis liko Niujorke.
„Holokaustas“ ir anksčiau ekranuose pasirodęs „Elnių medžiotojas“ aktorei prišaukė sėkmę. Ji buvo nominuota Auksiniam gaubliui ir „Oskarui“, pelnė „Emmy“.
„Holokaustas“ M.Streep iki šiol sukelia graudulį – šiam serialui ji atidavė laiką, kurį galėjo praleisti su mylimuoju paskutiniais jo gyvenimo mėnesiais.
Grįžusi į JAV aktorė dar spėjo pabūti šalia Johno keletą sunkiausių savaičių. Iš pradžių ji juokino mylimąjį komiškai skaitydama sporto naujienas, o vėliau glaudė prie savęs, kai šiam buvo sunku kvėpuoti.
Pirmąjį „Oskarą“ aktorė atsiėmė 1980-aisiais už antraplanį vaidmenį dramoje „Kramer prieš Kramerį“. Tuo metu ji jau buvo ištekėjusi už skulptoriaus Dono Gummerio. Su juo Meryl susipažino netrukus po J.Casale’o mirties.
Kai režisierius Woody Allenas pakvietė aktorę į „Manhataną“, ji pradėjo ieškoti nebrangaus būsto Niujorke. M.Streep jaunesniojo brolio bičiulis Donas pasiūlė jai keletą mėnesių pagyventi savo bute, nes pats ketino išvykti į Europą.
Buto šeimininkui grįžus filmavimo darbai dar vyko. Donas įkalbėjo aktorę niekur nesikraustyti ir gyventi su juo kaip kaimynei. Taip jie susidraugavo.
Kai „Manhatano“ filmavimas baigėsi, Meryl suvokė, kad nori ir toliau gyventi su šiuo trejais metais jaunesniu vaikinu. Tuo metu Donas jau kraustėsi iš proto dėl jos.
Viskas įvyko greitai. Praėjus vos pusei metų nuo sužadėtinio mirties Meryl jau buvo įsimylėjusi ir skubėjo susieti gyvenimą su kitu.
Pora tyliai susituokė Meryl tėvų namuose. Aktorė apie jungtuves niekam neužsiminė – bijojo užsitraukti gerbėjų nemalonę.
Apie santuoką ji oficialiai pranešė laukdamasi kūdikio. 1979-ųjų rugpjūtį pasaulį išvydo poros pirmagimis Henry.
Skubota santuoka pasirodė esanti laiminga. Meryl ir Donas, kitaip nei dauguma Holivudo žvaigždžių porų, iki šiol myli vienas kitą.
Aktorė, paklausta, kokia sėkmingos santuokos paslaptis, atsakė: „Gera valia, šiek tiek lankstumo ir kartais gebėjimas laiku užsičiaupti. Santuoka – nuolatinis derybų procesas, persmelktas meile.“
D.Gummeris ne itin džiaugiasi atsidūręs įžymiosios žmonos šešėlyje, tačiau tvirtina seniai su tuo susitaikęs.
Visame pasaulyje pripažinta aktorė prasitarė, kad prieš priimdama pasiūlymą filmuotis kiekvieną kartą kankinasi.
„Gavusi kvietimą filmuotis ilgai svarstau, graužiuosi ir, kai galų gale sutinku, nesuvokiu, kodėl tam ryžtuosi, – prisipažino M.Streep. – Vis galvoju, kodėl režisierius pasirinko būtent mane. Juk aš nenutuokiu, kaip atlikti vaidmenį.
Donas sako, kad taip aš sunaikinu save kaip asmenybę ir į filmavimo aikštelę ateinu tarsi baltas popieriaus lapas.“
Dvasinės aktorės kančios atsiperka su kaupu. Dar kartą kino žiūrovus ji nustebino 1981-aisiais atlikusi iškart du vaidmenis – Saros ir Anos – filme „Prancūzų leitenanto moteris“.
1983-iaisiais ji gavo antrąjį „Oskarą“ už pagrindinį vaidmenį Alano Pakulos dramoje „Sofijos pasirinkimas“.
Šiame filme M.Streep vaidina nacių mirties stovyklos kalinę, kurią privertė apsispręsti, kuris iš jos vaikų – sūnus ar duktė – gyvens, o kuris mirs dujų kameroje.
1985-aisiais – vaidmuo 7 „Oskarais“ įvertintoje Sydney Pollacko dramoje „Mano Afrika“, paskui – „Linkėjimai nuo bedugnės krašto“ ir „Mirtis jai tinka“, „Dvasių namai“, „Laukinė upė“, „Medisono grafystės tiltai“ ir „Marvino kambarys“.
Trečiąjį „Oskarą“ M.Streep pelnė už Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės Margaret Thatcher vaidmenį biografinėje dramoje „Geležinė ledi“.
Susilaukusi trečio vaiko aktorė nutarė, kad nuo šiol filmuosis ne ilgiau kaip keturis mėnesius per metus.
„Vaikai – svarbiausia. Ir aš, ir Donas sprendimus, susijusius su karjera, priimame vadovaudamiesi šia taisykle, – prisipažino M.Streep. – Filmuotis sutinku tik žinodama, kad tuo metu mano atžalos atostogaus, galės atvažiuoti ten, kur vyks filmavimas, ir sutiks ten praleisti tiek laiko, kiek reikės pagal mano sutartį.“
Kol buvo maži, vaikai ir vyras visuomet lydėdavo M.Streep į filmavimus. Tuomet aktorė prisipažino nesugebanti vaidinti, jei vakarais negali jų pamatyti.
Kartą dėl darbo Meryl teko tris savaites gyventi be šeimos. Tuomet ji suprato, kad tai pernelyg ilgas laikotarpis. Vėliau į visas savo sutartis ji įtraukdavo sąlygą – darbas negali atskirti nuo šeimos ilgiau nei dviem savaitėms.
Holivudo žvaigždė dėl vaikų buvo atsisakiusi darbo teatre. „Spektakliai vyksta vakarais, teatre tenka praleisti net išeigines, – tuomet aiškino Meryl. – Atsisakymas vaidinti teatre – didžiausia auka, kuriai kada nors ryžausi, tačiau vaikai jos nevertina.
Būdami maži jie nenori, kad tėvai būtų išskirtiniai ar pernelyg įžymūs. Tėvai reikalingi tam, kad rūpintųsi vaikais. Tikrosios žvaigždės – jie.“
Parengė Ona KACĖNAITĖ
