Vaikelis dienos šviesą išvydo „Quiron Tecknon“ klinikoje Barselonoje. Gydytojai Shakirai atliko cezario pjūvį. Pranešama, kad mama ir kūdikis jaučiasi gerai. Dainininkė dėl didesnio privatumo rezetlikorvavo visą klinikos aukštą, pažymi leidinys.
Kad laukiasi antrojo vaikelio, Ispanijoje su mylimuoju gyvenanti Shakira (visas atlikėjos vardas – Shakira Isabel Mebarak Ripoll) pranešė savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje. O kam nuo pasaulio ir didžiulio būrio gerbėjų slėpti tokią mielą žinią, kuri laikui bėgant taps matoma visiems?
Dainininkė su 10 metų jaunesniu mylimuoju futbolininku Gerardu Pique sausio 22-ąją atšventė sūnaus Milano dvejų metų gimtadienį.
Neseniai Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) surengė Shakiros ir jos šeimos fotosesiją, kurios tema – pasaulinė kūdikio sutikimo šventė (vadinamasis „Baby Shower“ vakarėlis).
Shakira su UNICEF „Baby Shower“ surengė ir laukdamasi pirmojo vaiko – kvietė žmones aukoti lėšų vaistams ir maistui organizacijos globojamiems vaikams.
„Ačiū UNICEF – sūnaus sutikimo vakarėlis sulaukė milžiniško pasisekimo, tokį rengiame ir dabar. Kviečiame visus atžalų besilaukiančius tėvus prisidėti prie šio pasaulinio kūdikio laukimo vakarėlio. Nebūtina būti garsiems, kad paragintumėte savo svečius aukoti. Jūsų kūdikio gimimas yra palaima, kuri gali išgelbėti tūkstančius kitų vaikų“, – sakė Shakira.
Dainininkė yra sakiusi, kad su mylimuoju Gerardu galėtų susilaukti ir aštuonių ar devynių vaikų – visos nuosavos futbolo komandos. Energijos jai netrūksta – duodama interviu rusiškajam „Elle“ žurnalui, Shakira sakė, kad net būdama nėščia žaidžia tenisą.
– Kokias knygas labiausiai mėgstate?
– Rašytojų Jane Austen, Gabrielio Garcios Márquezo, Albert’o Camus romanus. Taip pat mėgstu lotynų amerikiečių poetų kūrybą. Noriai skaitau istorines knygas ir vartau meno albumus.
– Koks meno stilius jums artimiausias?
– Nesu šiuolaikinio meno gerbėja – arčiau širdies Renesanso ir baroko epochų kūriniai.
– Ar lankote muziejus?
– Taip. Štai viešėdama Sankt Peterburge apsilankiau Ermitaže.
– Kas jus prajuokina?
– Mano vyro pokštai, sūnus, aplinkinių juokas. Kartais jis labai užkrečia.
– Ar tikite prietarais?
– Tikiu. Nedėk kepurės ant lovos. Kodėl? Neklauskite manęs! Nežinau, tačiau taip visada sakydavo mano tėvas. Pasaulyje daug keistų prietarų, kurie perduodami iš kartos į kartą.
– Kas jus gali išvesti iš kantrybės?
– Melas, pažadų netesėjimas. Visada laikausi duoto žodžio, todėl, kai kiti to nedaro, labai susierzinu.
– Ką, jūsų nuomone, kiekviena moteris turėtų padaryti bent kartą gyvenime?
– Įsimylėti ir išsimaudyti vandenyne su visais drabužiais.
– Jūsų grožio procedūros?
– Nieko ypatinga. Atsibudusi pasižiūriu į save veidrodyje ir nusiteikiu naujai dienai. Sveikame kūne sveika siela. Stengiuosi sveikai maitintis, daugiau judėti, naudoju natūralią kosmetiką.
Sakau „ne“ visoms radikalioms kosmetologinėms procedūroms ir agresyvioms jauninamosioms priemonėms.
– Kokias grožio priemones naudojate kiekvieną dieną?
– Drėkinamąjį kremą ir būtinai kvepinuosi. Dabar, žinoma, naudoju naujausią savo aromatą „Rock!“ – jis dvelkia citrusiniais vaisiais, jazminais, pačiuliais. Man šie kvepalai simbolizuoja laisvę, polėkį ir tvirtybę.
Norėjau, kad šie kvepalai perduotų emocijas, kurias jaučiu scenoje, štai kodėl jie pavadinti „Rock!“. Juk iš pradžių buvau rokenrolo mergaitė – grojau gitara, nuolat mūvėjau odines kelnes. Pamažu išaugau į kito lygio dainininkę, pradėjau eksperimentuoti su muzikos stiliais. Taip daugelyje dainų atsirado etninių motyvų. Tada Shakira tapo popžvaigžde, – juokėsi dainininkė. – Bet rokas man vis dar artimas, tai – gyvenimo būdas, asmeninė filosofija, saviraiškos laisvė, energija.
Tikiu, kad kiekvieno mūsų viduje gyvena roko muzikantas, – toks beprotis vaikinas, kuris niekam nieko neskolingas, nesiaiškinantis ir neįrodinėjantis.
Pati sugalvojau naujų kvepalų pavadinimą, kaip ir buteliuko dizainą. Norėjau, kad šie kvepalai sudomintų moterį iš pirmo žvilgsnio, todėl ir buteliuko dizainas yra lyg gitara. Galėčiau lažintis, kad anksčiau tokio niekas nepadarė.
– Ar pamenate savo pirmuosius kvepalus, kuriuos naudojote jaunystėje?
– Tai buvo motinos kvepalai, dvelkiantys kava. Žmogaus atmintis labai įdomi – tų kvepalų pavadinimą jau seniai pamiršau, o pats aromatas manęs nepaleidžia iki šiol. Vos užuodusi kavos aromatą prisimenu mamą.
O ką tik nupjautos žolės kvapas man visada primena namus, vandenynas – atostogas.
– O kuris iš jūsų sukurtų aromatų jums sužadina daugiausia emocijų, maloniausius prisiminimus?
– „S by Shakira“. Taip kvepėjau eidama į pirmąjį pasimatymą su Gerardu. Jam šis aromatas ir susuko galvą.
– Kiek laiko sau skiriate kasdien?
– Visai nedaug. Penkias minutes. Jei kur nors einame, ruošiamės į svečius – dvidešimt minučių. Tačiau jei šito paklausite Gerardo, jis atsakys, kad ruošiuosi visą amžinybę. Tai normalu. Vyras susiruošia per kelias sekundes, o paskui nepatenkintas burba, kad mes ir vėl vėluosime, nes aš negaliu atsiplėšti nuo veidrodžio.
Taigi aš, kaip ir kiekviena moteris, stengiuosi padaryti kuo daugiau per kuo trumpesnį laiką. Kai turi vaikų, šeimą ir milijoną projektų, gaila laiką eikvoti gražinimuisi.
– Jūsų spinta greičiausiai lūžta nuo drabužių gausos.
– Neatspėjote! Dievinu džinsus ir paprastus marškinėlius. Tiesa, turiu daug avalynės ir visokių aksesuarų. Kartais daiktų man dovanoja garsūs mados namai. Kad kartais gaunu madingų drabužių šiaip sau, už nieką – vienas žvaigždės statuso pliusų!
Tačiau nutinka ir taip, kad būdama žinoma už drabužį turiu mokėti dukart daugiau nei paprastas pirkėjas. Vadinasi, pusiausvyra išlieka. (Juokiasi.) Vis dėlto kasdien renkuosi patogius, o ne madingus drabužius.
– Tačiau, sprendžiant iš paparacų nuotraukų, yra priešingai – jūs visuomet atrodote pribloškiamai, efektingai.
– Taip yra dėl to, kad man patogiausia ir yra tada, kai jaučiuosi seksuali. Gerardas nesuprastų, jei atsisakyčiau savo džinsų ir trumpų marškinėlių, – juk jis vedė karštą mažulę! Nenoriu, kad jis jaustųsi esąs apgautas! Juokauju!
– Koncertuose visada įspūdingai judate, šokate. Iš kur turite tiek neblėstančios energijos?
– Turiu paslaptingą energijos užtaisą. Tai – šokoladas.
O jei kalbėsime rimtai, iš prigimties esu vietoje nenusėdinti moteris. Man visada reikia ką nors daryti – kurti, sugalvoti naujų iššūkių, gyventi. Žinoma, kartais labai smagu pagulėti ant sofos be jokių minčių.
Kad pravėdinčiau galvą, mėgstu pažiūrėti kokį juokingą serialą. Vis dėlto dažniau vyksta taip: guliu, mėgaujuosi nieko neveikimu ir mane perskrodžia kokia nors idėja. Viskas! Kol ją įgyvendinu, negaliu nurimti.
– Toks nusiteikimas kvepia stresu. Kaip su juo kovojate?
– Žaidžiu tenisą. Kai būnu aikštyne, viskas man tarsi išnyksta. Pasaulis man tuomet yra mažas geltonas kamuoliukas, lekiantis per tinklą. Net būdama nėščia kelis kartus per savaitę mėgaujuosi šiuo žaidimu.
Gydytojai, tiesa, nelabai pritaria šiai mano veiklai, bet aš noriu išlikti aktyvi. Be to, tai geras būdas palaikyti formą. Treniruoklių salėje labai greitai pavargstu, man atsibosta vienodi pratimai – nieko nėra nuobodžiau, nei nuolat girdėti „padaryk tai triskart po 20 kartų“!
Žaisti tenisą kur kas įdomiau. Gal dėl to, kad šis sportas skatina varžytis, nugalėti.
– Pirmieji muzikos albumai buvo ne itin populiarūs. Kaip su tuo susidorojote? Juk ne vieną nesėkmės verčia nuleisti rankas.
– Su iššūkiais susiduriu nuo vaikystės. Pirmasis albumas buvo išleistas Kolumbijoje, kai man buvo 13 metų. Jis buvo gerai perkamas, o Kolumbijos radijo stotys nuolat leido jo dainas.
Klausydamiesi tų dainų žmonės įsivaizdavo, kad esu suaugusi moteris, mat mano balsas buvo gilus ir garsus, o tekstai prasmingi. Antrojo albumo iš tiesų nebuvo klausomasi. Tuomet įrašų kompanija man pateikė ultimatumą – arba trečiojo albumo dainos karaliaus populiariausiųjų viršūnėse, arba mes nustosime bendradarbiauti. Tuomet į darbą sudėjau visą savo širdį.
Galiausiai albumas buvo išleistas didžiuliu tiražu ir Lotynų Amerikoje, ir Ispanijoje. O aš gavau didžiulę pamoką – kiekvienam projektui reikia atiduoti visą save, reikia ugdyti savo talentą, stengtis iššokti net aukščiau, nei gali.
– Tačiau patikti amerikiečiams, įtikti jų rinkai nebuvo paprasta.
– Žinoma. Dėl to ir mokiausi ne tik kalbėti ir dainuoti angliškai, bet ir šia kalba kurti dainas. Patikėkite, tai labai sunku. Daug skaičiau, įkvėpimo ieškojau poezijoje anglų kalba. Tikiu, kad dėl to visame pasaulyje pardavėme daugiau nei 13 milijonų albumo „Laundry Service“ kopijų.
– Svajojote apie populiarumą?
– Pirmiausia svajojau, kad tėvai manimi didžiuotųsi. Norėjau nuveikti ką nors reikšminga ne tik savo šeimai, bet ir šaliai.
– Kuriuo iš savo kolegų žavitės?
– Jų tikrai ne vienas. Pavyzdžiui, grupe „Coldplay“ – negaliu nustoti klausytis šių vaikinų. Jų muzika man skamba kaip kažkas neįtikėtina. Atlikėja Nora Jones, mano nuomone, dainuoja lyg ne mūsų planetos gyventoja, ji nežemiška.
Mėgstu Rihanną ir Beyonce. Aistra, su kuria jos atsiduoda darbui, mane nuginkluoja.
– Imatės socialinių, politinių ir labdaros projektų. Kuris jų jums svarbiausias?
– Vadovauju labdaros fondui „Pies Descalzos“ (išvertus iš ispanų k. – „basomis“. – Red.). Jį įkūriau būdama 18 metų ir pavadinau trečiojo albumo garbei. Mes statome mokyklas atokiausiuose kaimuose ir suteikiame vargingai gyvenančių tėvų vaikams galimybę nemokamai įgyti gerą išsilavinimą.
Turime ir ankstyvojo išsilavinimo centrų, į kuriuos tėvai atveda mažylius nuo 1 iki 5 metų. Ten vaikai ne tik mokosi, bet ir gali visavertiškai pavalgyti, jais rūpinamasi taip, kaip dažna šeima negalėtų.
Kolumbijoje ir kitose valstybėse daugybė šeimų gyvena žemiau skurdo ribos. Vaikai joms dažnai tampa didžiule našta. O juk pirmieji metai mažyliui patys svarbiausi, nes formuojasi charakteris, gyvenimo suvokimas, įpročiai. Ir vaikų, ir šalies ateitis priklauso nuo investicijų į švietimą ir socialinės gerovės kūrimą.
Įkūrėme 13 ankstyvojo lavinimų centrų Kolumbijoje, 12 Argentinoje ir 2 Meksikoje. Įprastose mūsų fondo įkurtose mokyklose mokosi 18 tūkst. vaikų. Dažnai abiturientams padedame įstoti ir į koledžus.
– Jūsų turbūt dažnai klausia, kam jums viso to reikia?
– Kadaise ir aš, kaip daugelis, atsidusdavau ir sakydavau, kad man labai liūdna matyti niekam nereikalingus vaikus. Bet vėliau supratau, kad galiu pakeisti situaciją.
Šis projektas – pats nuostabiausias, kokio esu ėmusis! Žinau, kad visos pastangos, kiekvienas investuotas pinigas duos apčiuopiamų vaisių.
Tose vietovėse, kur kuriame mokyklas, vaikai dažnai gyvena be elektros, net be geriamojo vandens, ten nėra kelių. Rūpindamiesi neturtingais regionais ir jų gyventojais kartu apie šias problemas primename ir valdžios žmonėms.
Kartais net priverčiame juos pakilti iš savo šiltų kėdžių ir imtis veiklos – kelių tiesimo, elektros įvedimo, vandens kolonėlių statymo. Gaila, kad šiais laikais visuomenė turi pati susidoroti su dalykais, kuriais, regis, turėtų rūpintis valdžia.
Tačiau tai vis tiek geriau, nei tiesiog sėdėti sudėjus rankas ir laukti, nieko neveikti. Jei kiekvienas žmogus padarys nors menką gerą darbą, pasaulis taps kur kas geresnis.
Parengė Laura BULVYDĖ
