Pastaraisiais metais likimas nepagailėjo smūgių fotografui Ch.A.Boulogne’ui. Neseniai jis patyrė insultą, o šiuo metu gydosi vienoje privačioje psichiatrijos ligoninėje netoli Paryžiaus, rašo “Lietuvos ryto“ žurnalas “TV antena“.
Knygą apie savo tėvą parašęs vyras šiek tiek mikčioja, tačiau gydytojai tvirtina, kad jo mąstymas nesutrikęs, nors nervai ir pašliję.
Jis šlubuoja, todėl susitikti su žurnalistais atėjo pasiramsčiuodamas lazdele.
Mančesteryje (Didžioji Britanija) gyvena abi Ch.A.Boulogne’o dukterys. Vyresniajai – 26-eri, o jaunėlei – 8-eri. Penkiolikmetis sūnus Charles’is sėdi kalėjime Pietų Prancūzijoje.
– Argi jūsų tėvui A.Delonui nesvarbu, kad jo sūnus guli psichiatrijos ligoninėje – be dėmesio, artimųjų priežiūros?
– Mano tėvas – pabaisa. Tai žiaurus, beširdis žmogus. Žinote, kiek jis turi tokių vaikų kaip aš? Armiją! Visi jie tyli, o aš netylėjau.
Jis mano, kad man reikia jo pinigų. Ne. Siekiu vienintelio dalyko – tiesos. Noriu, kad jis prisipažintų: „Taip, buvo meilė. Buvo garbinga moteris, kuri pagimdė man vaiką.“
– Papasakokite, kaip jūsų motina susipažino su A.Delonu.
– Mano motina – vokiečių modelis ir dainininkė Nico, kurios tikrasis vardas ir pavardė Christa Päffgen. Kadaise ji buvo garsenybė.
Neslėpsiu, ji buvo narkomanė. Kai ūgtelėjau ir gyvenau su ja, dažnai bėgdavau pas narkotikų pardavėjus, kad nupirkčiau dozę ir ją pasidalyčiau su mama.
Mamos pažįstami žinojo, kad į šį pasaulį atėjau po jos trumpalaikio romano su A.Delonu. Jie susipažino juostos „Saulės nudeginti“ filmavimo aikštelėje. Įsimylėjo, A.Delonas paskui ją nuvyko net į Ameriką.
Mamos bičiuliai kalbėjo, kad ji buvo rimtai įsimylėjusi, o Alainas ją vadino savo amerikietišku užkandžiu.
Po tos lemtingos nakties Niujorke jie išsiskyrė.
Motina iki paskutinės gyvenimo dienos rašė laiškus Alainui, bet jų niekada neišsiuntė. Tai buvo pamąstymai apie gyvenimą, prisipažinimai, nusiskundimai, pasakojimai apie mane.
Mamai buvo tik 24-eri, kai 1962 metų rugpjūčio 11-ąją vienoje Paryžiaus klinikų gimiau aš.
Ji ne kartą bandė susisiekti su A.Delonu, kad praneštų apie mane, bet jis taip ir neatsakė.
– Bet jus auklėjo senelė – A.Delono motina?
– Mama nuolat keliaudavo, koncertuodavo, todėl suprato, kad su motinos pareigomis nesusitvarkys.
Nico uždirbdavo ne tiek ir daug, o kadangi buvo priklausoma nuo heroino, mano maistui praktiškai nieko nelikdavo.
Kartą ji parašė atvirą laišką A.Delono motinai Edith Boulogne, su kuria kadaise draugavo. Ji rašė, kad pagimdė vaiką nuo jos sūnaus (tai jau žinojo visas pasaulis!), o dabar iš paskutiniųjų stengiasi ne tik dirbti, bet ir auklėti sūnų.
Tą laišką įkvėpė nemaloni istorija. Man buvo ketveri, kai į burną susigrūdau tabletes, rastas ant mamos stalo, ir vos nenumiriau.
Keista, kad tai neįvyko anksčiau. Juk mūsų namuose nuolat visur mėtydavosi daugybė įvairių piliulių.
Mano senelę tas laiškas sukrėtė. Po poros savaičių ji atvyko iš Prancūzijos į Niujorką ir mane pasiėmė. Senelė norėjo mane įsisūnyti oficialiai. Būčiau tapęs savo tėvo broliu, o tai būtų buvęs visiškas absurdas.
Tuomet ji paprašė savo vyro Paulio Boulogne’o, Alaino patėvio, mane įsisūnyti. Taip gavau savo antrą pavardę – Boulogne’as.
Vargu ar reikia sakyti, kad A.Delonas buvo kategoriškai nusistatęs prieš mano įsūnijimą ir gyvenimą jo motinos namuose. Dėl manęs jis keletą metų nesikalbėjo su savo motina.
Mūsų šeimos archyve saugomas tų metų senelės laiškas advokatui, kuriame ji aiškina, kodėl nusprendė padėti Nico ir man: „Kai pamačiau mažylį Ari, iškart priėmiau jį kaip savo. Berniukas buvo toks panašus į mano sūnų, iki smulkiausių veido bruožų. Suklysti neįmanoma. Apie tai nuolat rašiau Alainui.
Jis niekuomet asmeniškai man neatsakė, tik kartą per advokatą perdavė savo reikalavimą – niekuomet neprisileisti šio vaiko ir nesiimti jokių veiksmų jo atžvilgiu.“
– Kodėl A.Delonas taip niršo?
– Juk augau jo namuose, miegojau jo lovoje. Teisingiau – toje pačioje lovoje, kurioje, pasak šeimos narių, jis buvo pradėtas.
Gyvenau jo kambaryje, vaikščiojau į dovanų parduotuvę „Edith cadeaux“, kuri priklausė mano senelei. Į tą parduotuvę susirinko visas miestelis pažiūrėti į garsiojo A.Delono sūnų.
Sunkiausias mano gyvenimo periodas susijęs su katalikiškuoju koledžu, į kurį senelė išsiuntė devyneriems metams. Tai atsitiko po kriminalinio skandalo, kai mįslingomis aplinkybėmis buvo nužudytas A.Delono asmens sargybinis Stevanas Markovičius.
Tėvas atsidūrė tarp įtariamųjų – visi manė, kad jis organizavo žmogžudystę, nes įtarė, jog žmona Nathalie palaikė santykius su S.Markovičiumi. Sklido kalbos, kad A.Delonas buvo susijęs su mafija, Nicos kazino.
Nieko nebuvo įrodyta, bet jį kvietė į apklausas, žiniasklaida narstė smulkiausias gyvenimo detales.
Senelė baiminosi, kad keršijant tėvui galiu atsidurti grobikų rankose, todėl mane paslėpė koledže.
Ten už bet kokį nusižengimą mokinį mušdavo liniuote, už ausies ištempdavo iš suolo. Retsykiais mums leisdavo žiūrėti televizorių, bet per jį kaskart rodydavo kokį nors detektyvą su A.Delonu.
Juokinga, bet tuo metu guodžiausi mintimi, kad ir tėvo jaunystė prabėgo tarp panašių sienų, todėl mes vienodai kentėjome. Jaučiau jam kone broliškus jausmus.
Laimė, viskas kada nors baigiasi. Būdamas 16-os grįžau pas senelę ir ji įtaisė mane dirbti konditerio pagalbininku. Mokiausi, rinkau savarankiško gyvenimo įgūdžius.
Pradėjau lankytis aukštuomenės vakarėliuose. Viename klube šokau su Isabelle Adjani, nežinodamas, kad po daugelio metų su šia aktore susitiksiu kino juostos „Atgaila“ filmavimo aikštelėje.
Mums šokant ji pažiūrėjo į mane ir įsidrąsino paklausti: „O kas tavo tėvai?“ Tuomet atsakiau: „Niekas. Aš niekieno sūnus.“
– Aplinkiniai dažnai sakydavo, kad esate stebėtinai panašus į tėvą?
– Kažkodėl tai nuolat pastebėdavo taksistai. Įsėdu ir girdžiu: „Pone, velniai rautų, ar jūs ne Alaino Delono sūnus?“ Iš pradžių nusišypsodavau ir patvirtindavau, kad taip ir yra, bet ilgainiui noras ką nors pasakoti išblėso. „Ne, jūs apsirikote“, – trumpai atsakydavau ir nusisukdavau į langą.
– Bet Paryžiaus bohemos taip paprastai neatsikratysi. Veikiausiai ir aktoriai klausinėdavo?
– Viename naktinių klubų prie manęs priėjo Serge’as Gainsbourg’as. Jis pasakė, kad viską suprato iš pirmo žvilgsnio ir jam nereikia jokių paaiškinimų. Serge’as nusprendė supažindinti mane su mano broliu Anthony Delonu. Mus mažai kas siejo. Tuomet buvau 18-os, o jis – 16 metų.
Bendros kalbos neradome, bet šiek tiek pabendravome. Anthony pasakojo, kad trečiadieniais ir savaitgaliais lankydamas senelę rasdavo jos namuose žaislų ir nesuprasdavo, kieno jie.
Anthony skundėsi savo gyvenimu, bet jo problemos man atrodė juokingos – tai neįleido į klubą, tai tėvas davė pylos.
O S.Gainsbourg’as stengėsi būti man draugiškas. Su žmona kviesdavo į svečius, klausinėjo apie mano bėdas, jei pasiskųsdavau dėl tuščios piniginės, nedelsdamas išrašydavo čekį.
Duodavo velnių dėl to, kad vartoju narkotikus, ir apskritai elgėsi taip, lyg būtų už mane atsakingas.
Buvau priklausomas nuo narkotikų, patyriau komą.
Kaip sakė gydytojai, buvau paniręs į penktąją fazę – be sąmonės, išsekęs. Prijungtas prie aparatų, apraizgytas visokiais laideliais ir vamzdeliais išgulėjau tris savaites.
Kai pagaliau atsipeikėjau, pradėjau galvoti apie savo gyvenimą, kodėl man viskas ne taip.
Tačiau man pavyko atsistoti ant kojų – filmavausi, įgijau fotografo profesiją ir rimtai dirbau šioje srityje.
– Kaip susiklostė Nico gyvenimas?
– Nesibaigiančios gastrolės po pasaulį, koncertai, hašišas, heroinas, atsitiktiniai vyrai.
Kaip jau sakiau, ji rašė laiškus A.Delonui, kažkodėl jam pasakojo apie save, mane, primindavo tą laikotarpį, kai buvo kartu, abipusį susižavėjimą.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje atostogavome Ibisoje. Vieną rytą ji sėdo ant dviračio, pamojavo man, sušuko „Iki!“ ir nuvažiavo. Tai buvo mūsų paskutinis susitikimas.
Pakeliui Nico suskaudo širdį, ji nukrito nuo dviračio. Kažkas ją rado, nuvežė į ligoninę, ten ji ir mirė. Po keturių mėnesių motinai būtų sukakę 50 metų.
– Ar niekuomet nebandėte pasikalbėti su tėvu?
– Mūsų susitikimus galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Pavyzdžiui, kai Paryžiuje mirė jo patėvis P.Boulogne’as. Man vėliau pasakojo, kad kai notaro kabinete pradėjo skaityti testamentą, susierzinęs A.Delonas senelės paklausė: „Aš šitas taip pat ką nors gaus?“ („šitas“, – tai, žinoma, aš). Matyt, tas klausimas jį labiausiai kankino. Beje, aš nieko negavau.
Per laidotuvių ceremoniją bažnyčioje A.Delonas sėdėjo su savo motina, į šalis nesidairė. Paskui stovėjo eilėje prie karsto, kad atsisveikintų su mirusiuoju. Toje eilėje ir aš stovėjau. Nors bažnyčioje prasilenkėme, jis apsimetė, kad manęs nepastebi.
Paskui vienu metu atsidūrėme prie durų ir jis kažkodėl pasisiūlė nuvežti iki artimiausios metro stotelės. Jo prabangioje BMW visą kelią tylėjome.
Sustabdęs automobilį prie metro įėjimo A.Delonas pliaukštelėjo man per petį ir pasakė: „Atmink, esi tik mano bičiulis, tik tiek. Ir štai ką pasakysiu, bičiuli: tu neturi mano akių, plaukų. Apskritai nesi mano sūnus ir niekada juo nebūsi. Aš su tavo motina pasimylėjau tik kartą.“
Jis nepyko, neatrodė susierzinęs, buvo visiškai ramus, nevirptelėjo nė vienas veido raumenėlis.
Tuomet supratau, koks jis yra geras aktorius! Prisimenu, išlipdamas iš automobilio dar paklausiau: „Man pradėjo siūlyti vaidmenis kine. Ką sakyti, kai klausinės apie tėvus?“ Jis mostelėjo ranka: „Sakyk bet ką, tik manęs nevelk.“
Tuomet gudriai nusišypsojo ir pridūrė: „Mamą prižiūrėk!“ Neaišku, ką jis turėjo galvoje – savo motiną, mano ar abi.
Bandžiau suprasti, ar šie žodžiai jam išsprūdo atsitiktinai, ar tai buvo rafinuotas pasityčiojimas. Išlipau iš automobilio, atsisveikindamas linktelėjau: „Gerai, Alainai, bičiulis, tai bičiulis, kaip pasakysi.“
Nuėjau metro link, bet nulipti laiptais nepajėgiau. Kakta įsirėmiau į sieną ir taip kurį laiką stovėjau. Labai norėjosi verkti.
Kitą kartą ilgai rengiau kaltinamąją kalbą, norėjau tėvui išsakyti viską, kas susikaupė per daug metų tylos, apginti motiną, jos jausmus.
Dėl drąsos išgėriau alaus ir patraukiau į jo butą. Bet prie laiptinės išsigandau, apsisukau ir užėjau pro užpakalinį įėjimą. Bute buvo tik tarnas Silvio su žmona. Mane pamatę jie puolė į paniką – netrukus turėjo pareiti šeimininkas.
– Ar nebandėte pareikalauti, kad oficialiai būtų nustatyta tėvystė?
– Vienu metu advokatas norėjo tai padaryti – reikalavo atlikti DNR tyrimus, kreiptis į teismą. Senelė iškart sutiko, pasirašė visus būtinus dokumentus. Mama taip pat neprieštaravo.
O mane tai kažkodėl gąsdino, nesinorėjo lįsti į gyvatyną. Na, ir Delonu neketinau tapti.
Kam? Nieko nenorėjau ir nieko nesitikėjau iš žmogaus, kuris taip lengvai mus metė, taip blogai pasielgė su manimi ir mano motina.
Ir nors neturėjau pinigų, nuolatinio darbo, buvau nuskuręs narkomanas, kuriam reikia paramos, pagalbos iš tokio tėvo nenorėjau.
Girdėjau, A.Delonas pasakojo, esą buvau pradėtas per orgiją Amerikoje. Jis ir Nico surengė grupinį pasimylėjimą, tai kodėl dabar už visus orgijos dalyvius turi atsakyti jis?
Mano motiną A.Delonas laikė pigia kekše, tą naktį – atsitiktiniu geidulio proveržiu. Įrodinėti savo giminystę su šiuo žmogumi neturėjau nė mažiausio noro.
Nebenoriu apie jį daugiau kalbėti – per daug garbės. Tegul jis būna prakeiktas. Tikiuosi, jis pagaliau gavo tai, ko nusipelnė, – vienatvę. Jam jau beveik 80 metų, o charakteris liko toks pat.
Žmona jį metė, vaikai išsilakstė. Liko tik šunys ir jų kapavietės parke, kur jis ir sau jau įsirengė laidojimo vietą su epitafija.
Būsiu visiškai sąžiningas – knygą apie tėvą parašiau ne ką nors įrodinėdamas ar reikalaudamas prisiimti atsakomybę, o tik dėl pinigų. Už tai gerai mokama.
Jau įteikiau dokumentus dėl pavardės pakeitimo – noriu susigrąžinti motinos pavardę.
– Girdėjote, kad jauniausias A.Delono sūnus Alainas Fabienas buvo patekęs į policijos nuovadą? Į vakarėlį jis atsitempė ginklą iš tėvo kolekcijos ir juo sužeidė merginą.
– Visa tai manęs jau nedomina ir nejaudina. Bet tai, kad vaikai kenčia ir vaikšto skustuvo ašmenimis, – jo didžiausia kaltė.
Jis niekada nemokėjo mūsų mylėti. Nesu įsitikinęs, ar apskritai sugeba mylėti.
Beje, džiaugiuosi, kad šios savybės iš jo nepaveldėjau. Kai draugė Veronique pagimdė man sūnų Charles’į, nepraėjus nė valandai jau buvau prefektūroje ir įteikiau pareiškimą dėl oficialaus mano tėvystės pripažinimo.
Nenorėjau, kad mano vaikas visą gyvenimą būtų pasmerktas tiesos paieškoms.
– Ar galėtumėte atleisti tėvui?
– Nesu keršto dievas. Jei nori, kad atleistų, reikia bent jau paprašyti. Abejoju, ar kada nors tėvas iki to nusileis.
Atpildas už sudaužytas širdis – vienatvė
A.Delonas ilgai garsėjo kaip širdžių daužytojas.
1958 m. juostos „Kristina“ filmavimo aikštelėje jis susitiko su aktore Romy Schneider (nuotr.).
Ši sąjunga truko vos penkerius metus.
1964 m. A.Delonas vedė Holivudo aktorę Nathalie Barthelemy. Moteris jam pagimdė sūnų Anthony.
1968 m. Alainas susižavėjo Prancūzijos modeliu ir aktore Mireille Darc.
Jų meilė baigėsi 1987 m., kai aktorius sutiko olandų manekenę Rosalie van Breemen. 1990 m. porai gimė duktė Anouchka, 1994 m. – sūnus Alainas Fabienas. 2002 m. Alainas ir Rosalie išsiskyrė.
Kalbama, kad nuo to laiko aktorius jaučiasi labai vienišas.
Parengė Ona Kacėnaitė
