Jis – vienas iš vos septynių kino režisierių, daugiau nei kartą laimėjusių Kanų festivalio Auksinę palmės šakelę. Jo filmai „Underground“, „Gyvenimas kaip stebuklas“, „Arizonos sapnas“, „Morčius, arba Katytė juoda, o katinas baltas“ yra puikiai žinomi kiekvienam, kas domisi kinu.
Lietuvos melomanams jau nėra naujiena, kad E.Kusturica – ir muzikantas. Nuo 1986-ųjų su pertraukomis jis bosine gitara groja grupėje „No Smoking Orchestra“. Su ja du sykius viešėjo ir Lietuvoje.
Vasario 25-ąją grupė, scenoje kurianti linksmą pankroko ir Balkanų ritmų mišinį, koncertuos Vilniaus salėje „Compensa“.
Šioje grupėje, beje, muzikuoja ir režisieriaus sūnus Striboras. Dukra Dunja taip pat susijusi su tėvo projektais – kartu rašė scenarijų šiuo metu kuriamam filmui „On The Milky Road“.
E.Kusturicos sugebėjimais kurti įdomų kiną niekas neabejoja, tačiau režisierius nuolat minimas dėl savo radikalių pareiškimų. Ir ne tik gimtuosiuose kraštuose.
Režisierius gimė Sarajeve, dabartinėje Bosnijos ir Hercegovinos teritorijoje, tačiau dėl neramumų tuometėje Jugoslavijoje prieš maždaug ketvirtį amžiaus turėjo persikraustyti į Serbiją.
Sarajeve jis nesilankė jau daugiau nei du dešimtmečius. Jei ir norėtų nuvykti, tai tikriausiai būtų nesaugu. Kruvinų bosnių ir serbų konfliktų randai per 20 metų neužgijo.
Bosniai kartais net viešai vadina E.Kusturicą išdaviku, nes jis atsižadėjo musulmonų tikėjimo.
Šių metų sausį žinomas bosnių rašytojas Abdulah Sidranas pareiškė įdomią teoriją – neva tikrasis E.Kusturica, kuris tuo metu jau buvo žinomas menininkas, 1994-aisiais žuvo Sarajeve. Dabar populiarus režisierius esą yra serbų rastas E.Kusturicos antrininkas.
E.Kusturica tai vadina kliedesiais, tačiau neslepia – jo nuomone, Jugoslavijos subyrėjimas buvo didelė klaida.
Jis nemėgsta amerikietiško gyvenimo būdo, sako, kad Europos kinas neturi pasiduoti Holivudo įtakai, gyvena savo įkurtame kaime. Per ankstesnes viešnages pasirodė linksmas, ironiškas, stačiokiško humoro jausmo.
Pastaruoju metu bangas kelia jo samprotavimai apie politiką. E.Kusturica neslepia – jo nuomone, Serbijai nereikia stoti į Europos Sąjungą.
Be to, jam patinka Vladimiras Putinas. Dažnai Maskvoje viešintis režisierius dar prieš keletą metų žurnalistams sakė, kad dabartinis Rusijos prezidentas yra šios šalies stabilumo garantas.
„Jis – tigras su šilko siela. Buvau jo namuose, kalbėjomės apie rimtus dalykus, bet jis mėgsta ir juokauti“, – pasakojo režisierius.
Ukrainoje prasidėjus karui jis stojo į Rusijos ir Donbaso separatistų pusę. Anot E.Kusturicos, Rusija turi ginti savo tautiečius, gyvenančius Ukrainoje.
Jo nuomone, Rusijai neverta taikyti vakarietiškų taisyklių ir demokratijos modelio.
„Kaip galima apie demokratiją pasakoti žolei tundroje?“ – klausė režisierius.
Sausio pabaigoje E.Kusturica ir „No Smoking Orchestra“ koncertavo Pasaulio ekonomikos forume Davose – Rusijos banko VTB vakarėlyje, kuriame grojo ir garsus amerikiečių džiazo gitaristas Alas Di Meola su rusų dainininku Leonidu Agutinu.
Apie šį koncertą, kaip ir apie požiūrį į padėtį Ukrainoje, norėtųsi jo paklausti. Tačiau tik elektroniniu paštu į „TV antenos“ klausimus atsakyti sutikusio režisieriaus atstovas iš anksto įspėjo, kad kino žvaigždė apie politiką nekalbės.
E.Kusturica atmetė ir daugiau klausimų. Pavyzdžiui, apie tai, ar tikrai kurs filmą Kryme, savo šešiasdešimtmetį ir tariamą romaną su aktore Ingeborga Dapkūnaite.
2009-aisiais E.Kusturica vaidino KGB karininką prancūzų kino filme „L’Affaire Farewell“ – jo žmonos vaidmuo šioje juostoje teko I.Dapkūnaitei.
Sklandė gandas, kad romanas persikėlė už filmavimo aikštelės ribų ir neva sugriovė antrąją I.Dapkūnaitės santuoką.
E.Kusturica po kiek laiko tai pavadino „moksline fantastika“.
Kalbėta, kad šis gandas buvo tik filmo reklama. Vis dėlto šnekėti apie tai garsenybė nenori ir dabar.
– Sakoma, kad būti roko žvaigžde – kone kiekvieno berniuko svajonė. Jei jums tektų rinktis – groti grupėje ar kurti filmus – ko atsisakytumėte? – „TV antena“ paklausė E.Kusturicos.
– Jei būčiau paauglys, nedvejodamas pasirinkčiau muziką. Bet man šešiasdešimt, todėl dabar rinkčiausi filmus. Kinas – suaugusiųjų reikalas, vaikystėje negali įvertinti jo žavesio.
– Kokioje keisčiausioje vietoje jums yra tekę groti?
– Festivaliuose po atviru dangumi. Tokios atmosferos nesukursi niekur kitur. Net nesvarbu, kokioje šalyje tai vyksta, nes vienybės, džiaugsmo, adrenalino pojūtis visur vienodas. Jis visiškai apstulbina.
– Jūsų grupė vadinasi „Nerūkančiųjų orkestras“. Bet nuotraukose, o ir scenoje dažnai jus matome su cigaru dantyse. Nekilo noras mesti?
– Nesu prisiekęs rūkalius. Retsykiais leidžiu sau surūkyti cigarą, bet niekada nerūkau cigarečių.
– Girdime apie tiek daug jūsų projektų, kad jau sunku susigaudyti, ką būtent darote šiuo metu. Pavyzdžiui, kaip sekasi kurti dokumentinį filmą apie Urugvajaus prezidentą Jose Mujicą?
– Kovą keliausiu į Urugvajų ir nufilmuosiu paskutines scenas. Tad filmas bus beveik baigtas, pradėsime montuoti.
J.Mujica – įspūdingas žmogus. Kaip galbūt žinote, jis vadinamas kukliausiu prezidentu pasaulyje. 90 procentų atlyginimo skiria labdarai, gyvena ne rezidencijoje, o savo kuklioje fermoje. Vairuoja seną automobilį „Volkswagen“. Bus įdomus filmas.
Nuolat vienu metu dirbu su keletu filmų. Šiuo metu turiu du svarbiausius darbus. Vienas – baigti filmą apie Urugvajaus prezidentą.
Kitas – nauja mano režisuojama juosta „On The Milky Road“, kurioje vaidinu kartu su aktore Monica Bellucci. Tai filmas apie meilę karo metais.
– Esate ne kartą sakęs, kad nebenorite dirbti Holivude. Ar yra dalykų, dėl kurių persigalvotumėte? Ar jus vis dar bando vilioti Holivudo prodiuseriai?
– Esmė tokia – aš tiesiog nesutinku su Holivudo principų ir vertybių sistema. Todėl ne, nenoriu ten kurti.
Tai nereiškia, kad pykstuosi su žmonėmis, kurie ten dirba. Mano profesiniai ryšiai ir draugystė su jais nenutrūko.
Pavyzdžiui, Holivudo prodiuserius, aktorius, režisierius nuolat kviečiu į savo rengiamą Kiustendorfo kino festivalį. Jie atvyksta, viskas gerai.
– Esate filmavęs ne vienoje šalyje. Ar galėtų atsirasti priežastis, dėl kurios sukurtumėte filmą Lietuvoje?
– Labiausiai mėgstu filmuoti savo šalyje. Man tai kaip alternatyvus Holivudo variantas.
Esu tikras, kad Lietuva – graži šalis, bet joje buvau tik porą kartų, neturėjau laiko ją geriau pajusti.
Lietuva tvirtai susijusi su viena mėgstamiausių mano sporto šakų – krepšiniu. Jūsų šalis ir jos žmonės man labai patinka tuo, kad turite daug gerų sportininkų.
Juk Lietuva pagimdė Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, Rimą Kurtinaitį, Valdemarą Chomičių. Jie buvo puikūs žaidėjai.
– Visada tvirtai reiškiate nuomonę apie tai, kas jums nepatinka. Pavyzdžiui, esate sakęs, kad jus užkniso demokratija ir dideli miestai. O kas jums teikia džiaugsmą?
– Aš tikrai pavargau nuo didmiesčių. Noriu būti kuo arčiau gamtos. Didžiąją laiko dalį leidžiu Mečavniko kaime ant Mokra Goros kalno viršūnės, kurį pastačiau savo juostos „Gyvenimas kaip stebuklas“ filmavimui (kaimas, kuriame rengiamas E.Kusturicos kino festivalis, dar vadinamas Drvengradu ir Kiustendorfu, jo gatvės pavadintos Diego Maradonos, roko muzikanto Joe Strummerio ir kitų režisieriui patinkančių žmonių vardais – Red.).
Man patinka visi rūpesčiai, susiję su šiuo kaimu ir su nauju mano projektu – Andričgrado miesteliu, kurį statau jugoslavų rašytojo, Nobelio premijos laureato Ivo Andričiaus atminimui. Ketinu čia kurti filmą pagal jo knygą „Drinos tiltas“.
Architektūra, statybos darbai, elektros linijų tiesimas, ūkiai – visi šie sudėtingi klausimai man teikia daug džiaugsmo. Kasdien turiu spręsti vis kitą problemą. Pavyzdžiui, kur nutiesti elektros kabelį ar kiek karvių nupirkti. Be meno, tai man didžiausią malonumą teikiantis užsiėmimas.
– Koks, jūsų paties nuomone, yra neteisingiausias mitas apie Emirą Kusturicą?
– Prieš porą metų nusifilmavau juostoje „7 dienos Havanoje“ – vaidinau save. Daugelis žiūrovų turbūt nusprendė, kad toks pats esu ir gyvenime, bet tai tikrai netiesa. (E.Kusturica filme vaidina vulgarų girtuoklį – Red.)
– Jei galėtumėte pavakarieniauti su bet kuriuo žmogumi pasaulyje, kas tai būtų?
– Žinoma, I.Andričius. Dievinu jį ir nereikia stebėtis. Todėl ir statau miestelį jo atminimui.
Jei galėčiau, užduočiau jam kelis klausimus apie politiką, gyvenimą ir mūsų ateitį.
