Kalbėtis su 1998-aisiais pasirodžiusios Gerard’o Pires kriminalinės komedijos „Taksi“ (Taxi) ir trijų jos tęsinių žvaigžde S.Naceri nėra paprasta – už nepatikusį klausimą gali sulaukti bet ko.
Aktoriaus gerbėjai ir dabar prisimena, kaip prieš ketverius metus per Kanų kino festivalį paprašytas nusifotografuoti aktorius nusimovė kelnes ir parodė nuogą užpakalį. Tuomet už šį išsišokimą jis buvo areštuotas.
S.Naceri yra nusifilmavęs beveik pusšimtyje juostų, o už vaidmenį karinėje dramoje „Šlovės dienos“ (2006 m.) pelnęs Auksinę palmės šakelę, bet daugelis jį prisimena tik dėl skandalų, į kuriuos įsivėlė.
Kalbėdamasis su žurnalistais S.Naceri tvirtino, kad jau seniai sudėjo ginklus ir stengiasi būti pavyzdingas pilietis, tačiau tuoj pat pridūrė: „Gaila, kad tai supratau tik tuomet, kai manimi mažai kas tiki.“
– Niekuomet nesate pakėlęs rankos prieš moteris, o jos išdrįsdavo. Buvo rašoma, kad kilus konfliktui mylimoji Audrey peiliu jums perrėžė ranką.
– Verčiau papasakosiu 2007-ųjų istoriją. Susipažinau su mergina ir iškart įsimylėjau.
Negalėčiau pasakyti, kad buvau ištikimas ir elgiausi pavyzdingai, bet mums dviese būdavo gera.
Nors visą laiką, kol buvome kartu, jos draugai liežuvavo ir bandė nuteikti prieš mane, ji į tai nekreipė dėmesio. Net ir tuomet, kai susiginčiję išsiskirdavome, palaikėme ryšius, neleidome užgesti jausmams.
O vieną dieną ji susirado kitą – teigiamą, nekonfliktuojantį ir visais atžvilgiais pavyzdingą žmogų. Maža to, davė jam mano telefono numerį. Tas tipas paskambino man ir ėmė grasinti: „Arba tu paliksi ją ramybėje, arba...“
– Na, ji pasielgė išties įžūliai. Kaip reagavote?
– Pasiūliau jam pasikalbėti akis į akį. Kai susitikome, vos priėjęs tas esą nekonfliktuojantis vaikinas išsitraukė pistoletą ir įrėmė jį man į veidą.
Ką turėjau daryti? Išsitraukiau peilį ir ėmiau gintis. Beje, tai buvo ne tikras, o butaforinis peilis, su kuriuo filmavausi vienoje juostoje.
Mums besistumdant netyčia brūkštelėjau jam per kaklą. Pasipylė kraujas, jis pasileido bėgti, o aš nužingsniavau namo.
Paskambino iš policijos nuovados. Pasirodo, mano buvusi mylimoji pateikė man daugybę kaltinimų: esą užpuoliau jos vaikiną, persekiojau juos, mėginau nužudyti.
Policija perspėjo, kad jei neprisistatysiu savo noru, bus užtverti keliai į visus oro uostus ir stotis. Pasijutau taip, tarsi būčiau didžiausias valstybės nusikaltėlis. Taip atsidūriau už grotų.
– Paprastai toks elgesys būdingas žmonėms, kurių vaikystė buvo sunki.
– Gimiau Paryžiuje. Mano mama – iš Normandijos, tėvas – alžyrietis. Turėjau tris brolius ir dvi seseris. Vienas brolių jau miręs.
Užaugau liūdnai pagarsėjusiame Sen Deni gatvės, kurioje moterys lūkuriuoja klientų, rajone.
Gyvenome dviejų kambarių bute, viršutiniame namo be lifto aukšte. Pinigų nuolat trūkdavo, bet visada buvome švariai apsirengę.
Turėjome net televizorių – nuo jo negalėjome atsitraukti, nes žiūrėdavome Zoro nuotykius ir animaciją.
– Apie tai, kuo užsiima gatvėje stoviniuojančios moterys, jums pirmiausia papasakojo tėvai ar draugai?
– Mama kiekvieną rytą lydėdavo mane į mokyklą, o po pietų pasitikdavo. Eidavome Sen Deni gatve pro išsirikiavusias prostitutes. Į jas žvelgdavau su susižavėjimu. Nesuprasdavau, kodėl jos ir ryte, ir vakare stovi toje eilėje.
Kai kartą paklausiau mamos, ji paaiškino: „Tau pamokos baigėsi, o merginos dirba toliau. Dabar jos laukia autobuso, kuris išvežios po namus.“
– Kaip sugyvenote su broliais ir seserimis?
– Buvau tėvų numylėtinis, jauniausias iš vaikų, bet vieną dieną namuose atsirado naujagimė sesuo.
Kaip aš tada supykau! Juk dabar visas dėmesys buvo skiriamas tik jai. Nutariau įvesti tvarką.
Du kartus kėsinausi ją nužudyti. Pirmą kartą veidą uždengiau pagalve, bet netikėtai į kambarį įėjusi mama man sutrukdė.
Kitą kartą atsikratyti sesers pamėginau skvere, po kurį vaikščiojome. Kai tik mama nusisuko, nuėmiau nuo vežimėlio ratų stabdžius. Jis ėmė lėtai riedėti gatvės link.
Vienas praeivis spėjo sugriebti vežimėlį. Na, ir gavau pylos nuo mamos. Bandžiau aiškinti, kad tai ne mano darbas, bet ji nepatikėjo.
– Ar vaikystėje turėjote daug draugų?
– Priklausiau kiemo gaujai, kuri vadinosi „Kairas“. Kartą nuvariau motorolerį – juo džiaugiausi, kol baigėsi benzinas.
Tiesą sakant, buvau tikrų tikriausias chuliganas, nepageidaujamas asmuo, kurį išvarydavo iš visų mokyklų.
– Turbūt tėvams buvote tikra rakštis?
– Mane atidavė į internatą. Tėvams atrodė, kad griežta tvarka man išeis į naudą. Aš taip nemaniau, todėl du kartus iš ten pabėgau.
Kadangi tėvai abu sykius grąžino į internatą, vieną dieną ėmiausi kur kas veiksmingesnės priemonės – per anglų kalbos pamoką nugriuvau ant grindų ir suvaidinau apendicito priepuolį.
Tai buvo pirmoji sėkminga vaidybos patirtis, nes į namus mane parvežė mokyklos direktorius savo jaguaru.
Tėvai mane pristatė į ligoninę, bet iš jos pasprukau po trijų dienų. O į internatą taip ir negrįžau.
– Bet juk reikėjo kur nors mokytis?
– Tėvai mėgino mane įtaisyti į techninės pakraipos mokyklą, vėliau – dirbti garaže. Iš visur pabėgdavau, niekur neužsibūdavau. Taip ir laksčiau iki 18 metų.
Tuo metu mūsų šeimą ištiko drama: tėvas įsimylėjo kitą moterį ir išėjo iš namų. Prisimenu, kaip man suspaudė širdį, kai atidaręs spintą pamačiau tuščius pakabus.
Šio smūgio pasekmes jaučiu iki šiol.
– Neieškojote darbo?
– Nežinojau, kuo galėčiau užsiimti, griebdavausi atsitiktinių darbų. O paskui ėmiau ieškoti lengvai ir greitai uždirbamų pinigų. Ir radau.
Mūsų gaują sudarė trys žmonės. Buvome nerūpestingi jauni kvaileliai, vogdavome ne tik dėl pinigų, bet ir dėl romantikos. Mums patiko rizikuoti, jaustis tikrais nusikaltėliais.
Nebuvome nei piktadariai, nei galvažudžiai. Viską darėme lengvai, su šypsena.
– O kaip jūsų gyvenime atsirado narkotikai?
– Manau, vartoti narkotikus pradėjau dėl to, kad neturėjau nei tinkamo darbo, nei įtraukiančio pomėgio. Tiesa, vienu metu buvau susižavėjęs Tailando boksu, treneris manyje įžvelgė svarbią boksininkui savybę – įniršį. Tačiau tapti profesionalu man nesinorėjo.
Apskritai man sunkiai sekėsi rasti bendrą kalbą su savimi. Buvau nevaldomas, greitai įsiplieskiantis, iš tų, kurie vos prabudę pasiduoda depresijai ir galvoja tik apie tai, kaip paleisti sau kulką į smilkinį.
Manau, dėl to ir griebiausi narkotikų. Heroinui išleisdavau viską, ką uždirbdavau. Jis padėdavo nuslopinti kompleksus, nepasitikėjimą savimi.
Buvau vienintelis iš draugų, vartojantis sunkiuosius narkotikus.
– Ką darydavote, jeigu pritrūkdavo pinigų?
– Bandydavau jų prasimanyti. Kartą paveiktas kvaišalų rimtai įkliuvau.
Nepažįstami žmonės, norintys apiplėšti banką, mane pasamdė vairuotoju – turėjau jų laukti sutartoje vietoje.
Paklusniai sėdėjau automobilyje, tačiau, kaip paaiškėjo vėliau, mano darbdavių planai pasikeitė – jie su grobiu sėdo į kitą transporto priemonę ir nurūko.
Nesulaukęs jų nuvažiavau prie banko ieškoti. Žioplinėdamas atkreipiau policininkų dėmesį.
Pareigūnai puolė prie manęs. Bandžiau sprukti, bet patekau į aklagatvį. Šokau iš automobilio, bėgau, bet mane sugavo.
Taip būdamas 20-ies atsidūriau už grotų. Tų, kurie mane buvo pasamdę, neišdaviau, visą laiką tylėjau.
– Kaip jūsų gyvenimas susiklostė išėjus į laisvę?
– Paleistas iš kalėjimo išvykau į Nicą, radau darbą, sutikau moterį, kuri vėliau padovanojo man sūnų Julianą.
Į Žydrąją pakrantę Sally su seserimi atvyko atostogauti. Buvo jauna, įdegusi, graži. Bendravome dvi savaites, o baigiantis atostogoms tarp mūsų viskas ir įvyko.
Grįžau į Paryžių, įsikūriau nuomojamame bute, o mano kaimynai, kaip išsiaiškinau, priklausė vagių gaujai.
Tad kai vieną dieną įgriuvo policija, nė kiek nenustebau. Į nuovadą paėmė visus, mane – taip pat. Niekas nesidomėjo, ar iš tiesų dalyvavau gaujos veikloje. Argi buvęs kalinys gali būti nekaltas? Štai kodėl vėl atsidūriau kalėjime – šį kartą pusei metų.
– Tačiau ir vėliau jūsų pavardę spauda nuolat minėjo kriminalų skiltyje.
– Kai 1989-aisiais grįžau į Paryžių, tėvas padėjo įsidarbinti statybininku. Užsidirbau pinigų, nusipirkau automobilį.
Kai rudenį statybos baigėsi, griebiausi atsitiktinių darbų. Atgaivinau senuosius ryšius, vėl pradėjau vogti laikrodžius, papuošalus, įvairias smulkmenas. Visa tai parduodavau.
Žinoma, mane sučiupo ir vėl patupdė už grotų – atsidūriau pažįstamoje aplinkoje.
Išėjęs iš kalėjimo susiradau Sally ir mes apsigyvenome kartu. Beje, pragyvenome dvylika metų ir iki šiol palaikome santykius.
O tuomet išsinuomojome butą Paryžiuje. Aš pradėjau dirbti kurjeriu, padavėju.
Viskas klojosi gerai, bet policija nenorėjo manęs užmiršti. Kartą pareigūnai auštant įsiveržė į mūsų namus, mane surakino antrankiais, nuvedė į policijos nuovadą ir apkaltino ginkluotu policininko užpuolimu.
Nors niekada nesinešiojau ginklo – puikiai supratau, kad mane galima paversti atpirkimo ožiu, – praeitis neskubėjo ir nenorėjo manęs paleisti.
Net kai išgarsėjau pasirodžius pirmai „Taksi“ daliai, kažkas nepatingėjo visoms prodiuserių bendrovėms išsiųsti mano bylos.
Suėmimų detalės pateko į žiniasklaidą, prasidėjo kalbos, pasipylė paskalos. Visuomenės akyse tapau monstru. Juo mane laiko iki šiol.
Vis dėlto galiu pasakyti, kad praeities klaidos padeda geriau suprasti kai kuriuos savo herojus.
Koją pakišdavo maištingas charakteris
S.Naceri yra guodęsis, kad niekada neturėjo pinigų brangiems aktorių kursams.
„Nepaisant to, gavau gerą išsilavinimą. Dėstytojai manė, kad mano koziris – improvizacija“, – sakė S.Naceri.
Į Luco Bessono prodiusuojamo filmo „Taksi“ (nuotr.) pagrindinio herojaus taksisto Danielio Moraleso vaidmenį pretendavo ir daugiau aktorių, bet S.Naceri per atranką visus pribloškė.
„Žinoma, atsirado nemažai „geradarių“, besistengiančių atkalbėti L.Bessoną nuo minties pagrindinius vaidmenis skirti jauniems ir nepatyrusiems naujokams – man ir Fredericui Diefenthaliui. Be to, buvau pagarsėjęs dėl prasto elgesio. L.Bessonas nieko nesiklausė ir taip su Fredu tapome žvaigždėmis“, – prisiminė S.Naceri.
Kriminalinė komedija „Taksi“ sulaukė didžiulės sėkmės, o jos žvaigždę S.Naceri ėmė kviesti į aukštuomenės vakarėlius.
„Mane įleisdavo į naktinį klubą net ir tuomet, jei avėdavau sandalus. O kiek moterų sekiojo paskui!“ – džiaugėsi aktorius.
Vėliau buvo sukurti trys tęsiniai: „Taksi II“ (2000 m.), „Taksi III“ (2003 m.) ir „Taksi IV“ (2007 m.).
„Trečioje „Taksi“ dalyje į mano mašiną sėsdavosi Holivudo žvaigždė Sylvesteris Stallone, – prisiminė S.Naceri. – Pradėjo plaukti pinigai, nusipirkau butą, gerą automobilį, atostogavau Sen Tropeze. Per metus filmuodavausi trijuose ar keturiuose filmuose – tiek buvo pasiūlymų.“
Nors ir sekėsi, maištingas charakteris S.Naceri vis pakišdavo koją. Kartą aktorius buvo suimtas už greičio viršijimą, kitą sykį – už vairavimą išgėrus.
Tiesa, didesnių nemalonumų padėdavo išvengti žvaigždės statusas.
„Pareigūnai dažnai pro pirštus žiūrėdavo į mano nusižengimus. Na, kartais dėl tvarkos tekdavo naktį praleisti nuovadoje, bet ne ilgiau, – prisiminė aktorius. – Manęs jau nelaikė paniekos vertu arabu.“
Claude’as Lelouchas, Isabelle Adjani, Jeanas Paulis Belmondo – visi jie troško vaidinti su S.Naceri.
Neatlaikęs išbandymo šlove aktorius vėl įniko į narkotikus.
„Iš pradžių dar kontroliavau padėtį, bet netrukus narkotikai pradėjo kontroliuoti mane, – pasakojo S.Naceri. – Greitai tai tapo akivaizdu. Filmavimo aikštelėje viską išduodavo akys – juk jas dažnai rodo stambiu planu.
Daugelis stengėsi nepastebėti mano būklės, o aš ir toliau elgiausi kaip nugalėtojas: nusipirkau butą prestižiniame Paryžiaus rajone, mokėjau už sūnaus mokslą privačioje mokykloje. Maniau, kad esu nepažeidžiamas. Tikėjau, kad man nieko bloga neatsitiks!“
Vis dėlto aktoriui pavyko atsikratyti kvaišalų.
„Dabar suprantu, kad nieko nėra svarbiau už sveikatą ir normalų gyvenimą. Skamba banaliai, bet tai vienintelė teisinga mano gyvenimo išvada“, – sakė jis.
Parengė Ona Kacėnaitė Daugiau Lietuvos ir užsienio garsenybių gyvenimo naujienų – mūsų „Facebook“ paskyroje!
