Dešimt metų Šiaurės Karolinoje gyvenusio 51 metų kompozitoriaus ir pianisto gyvybė užgeso ligoninėje, saulei nusileidus (apie trečią valandą Lietuvos laiku).
Penkerius metus su vėžiu kovojęs G.Abarius tikėjo, kad ligą jam pavyks įveikti. Kompozitorius sukaupęs jėgas ir valią dar prieš du mėnesius kūrė naujus muzikos kūrinius, planavo kelionę į Lietuvą. Pastarąjį kartą gimtinėje jis lankėsi prieš pusantrų metų.
Jo laiškai artimiesiems ir draugams iš Amerikos niekada nebuvo liūdni, nors jau metus G.Abarius gyveno didelio skausmo gniaužtuose. Jis negalėjo nei kalbėti, nei gulėti, tad trumpai pamiegodavo sėdėdamas.
Gerklės vėžys kirsdavo ne tik skausmu. Penktadienį ligonis patyrė stiprų kraujoplūdį, jam pakilo temperatūra.
G.Abariaus žmona Violeta, visus penkerius metus nė dienos nesitraukusi nuo savo vyro, buvo šalia ir šiąnakt. Muzikas išėjo miegodamas.
Žiūrėkite laidos apie G.Abarių pirmąją ir antrąją dalis.
Žiūrėkite akimirkas iš G.Abariaus 50-mečio.
***
Skaitytojams pateikiame dienraščio "Lietuvos rytas" žurnalistės Rasos Karmazaitės 2009 metų kovo mėnesį darytą paskutinį interviu su kompozitoriumi, pianistu, džiazo muzikantu G.Abariumi.
***
Garsus muzikas kare su liga nėra vienišas
Kompozitoriaus ir pianisto Gintauto Abariaus, vėl susigrūmusio su gerklės vėžiu, kelionė į gimtinę buvo aplaistyta krauju. Bet kūrėjas neketina pasiduoti – jis kaupia jėgas ir žūtbūtiniam mūšiui su liga, ir svajonių koncertams.
Išsinuomotame bute Vilniuje 49 metų G.Abariui bendraamžė žmona Violeta vakar pusryčiams patiekė žolelių arbatos ir vaisių salotų.Bet valgis jam mažai rūpėjo. Ne tik todėl, kad dabar muzikui sunkoka kramtyti, jis negali valgyti rūgštaus maisto.
Nuo trečiadienio Lietuvoje viešintis kompozitorius ir pianistas telefonu derino pirmosios repeticijos su irgi iš JAV atvykusiu 59 metų pianistu Povilu Stravinsku laiką.
Du anapus Atlanto gyvenantys muzikai kitą savaitę pagaliau įgyvendins savo svajonę – trijuose Lietuvos miestuose surengs bendrus koncertus.
Įkūnyti šį projektą anksčiau sutrukdė 2005 metais G.Abarių užklupusi liga. Šįkart ji vėl grasina.
Bet menininkas stengiasi išlikti tvirtas – juk tai jo daug metų puoselėta svajonė.
Vėl išspjovė dalį auglio
G.Abarius stengiasi kuo mažiau galvoti apie ligą, nors ji vis primena apie save.Su šeima iš JAV į Lietuvą muzikas vyko per Helsinkį. Kai lėktuvas nusileido Suomijos sostinės oro uoste, vyras pajuto, kad jo burna – pilna kraujo. Nenorėdamas gąsdinti šeimos narių ir kitų keleivių, visą kraują nurijo.
Pirmą vakarą Vilniuje vėl būta išgąsčio. Nuėjęs į vonią G.Abarius išspjovė audinio gabalėlį. Per visą kovos su gerklės vėžiu istoriją tai jau trečias kartas, kai maestro išspjauna dalį auglio.Nors atrodytų, kad tai tik bloga lemiantys ženklai, G.Abarius ir jo žmona mano kitaip.
„Gerai, kad jis tuos auglius iš savęs išspjauna. Organizmas pats apsivalo nuo gendančių audinių“, – sako V.Abarienė.
Ši moteris, kaip ir jos vyras, stebina stiprybe. 28 santuokos metai ją užgrūdino. Gyventi su menininku – nelengva. Būti dieną ir naktį šalia vėžio kankinamo žmogaus – didvyriškumas.Bet Violeta neverkšlena – kantriai verda savo vyrui košes, sriubas. O kai būna labai sunku, užsidaro viena kambaryje ir tyliai meldžiasi.
Viso mūsų pokalbio su maestro metu ji vakar buvo šalia.G.Abarius kartkartėmis žvilgsniu vis prašydavo žmonos pritarimo. Violeta žvilgsniu atsakydavo.
Gerklėje – vėžio židinys
- Vėžys jūsų nepalieka. Ar jis iš gerklės plinta po organizmą? – paklausiau G.Abariaus.
- Visas mano kūnas, išskyrus gerklę, yra sveikas. Organizme metastazių nėra.Tai parodė Amerikoje atlikti tyrimai. Bet liga sugrįžta, gerklėje yra vėžio židinys.
Padėtis pavojinga, nes netoli gerklės – smegenys, plaučiai.Svarbu pagaliau sudoroti tą ligos židinį, kad jis nepažeistų kitų organų.
- Ar JAV medikai jums leido vykti į Lietuvą?
- Taip, nors dėl gydymo būdų jų nuomonės išsiskyrė. Medikai, kurie mane gydė anksčiau, patarė naudoti biomedicinines – natūralias priemones. Nes chemoterapija, spindulinis gydymas naikina ir gerąsias ląsteles, daro daug žalos imuninei sistemai – ją išbalansuoja.
Kita medikų grupė prieš kelionę patarė vėl taikyti radiaciją ir chemoterapiją. Su žmona sukėlėme ant kojų savo pažįstamus. Jie rado kliniką Vokietijoje, prie Miuncheno, kur gydosi ir Holivudo žvaigždės, ir valstybių prezidentai.Ten taikomi modernūs ligos gydymo metodai.Manau, tai bus paskutinė mano kovos su šita „zaraza“ fazė.
Atverčiau naują – mistinį, pavojingą – savo gyvenimo puslapį. Bet aš turiu jį perskaityti.Nuo to priklauso ateitis, visi mano kūrybiniai planai.
Tikrai nepasiduosiu – labai laukiau šitų metų, kad galėčiau vėl pradėti dirbti Lietuvai, savo tautiečiams.- Jūsų žmona užsiminė, kad prieš trejus metus užkluptas vėžio gydymui išleidote apie milijoną JAV dolerių. Išlaidos nesibaigė.- Taip, tada išleidome didžiausią mūsų santaupų ir pajamų dalį. Dar reikia 30 tūkstančių dolerių. Tiek kainuoja mėnuo Vokietijos klinikoje.
Pažįsta mirties kvapą
- Nors po paskutinio apsilankymo pernai vasarą dar labiau sulysote, jėgų groti koncertuose jums pakaks?
- Manau, labai svarbu, kaip nusiteiksiu. Svarbu ligos nesureikšminti, nepadaryti didesnės už save patį.Galiausiai viskas – Dievo rankose. Aš tikiu tuo Dievu, kuris, kaip skelbia Biblija, išvedęs žydus iš Egipto pirmiausia apsireiškė kaip gydytojas. Jo pagalbos laukė daugybė vergų, apsikrėtusių įvairiausiomis ligomis.
Neseniai Egipte mokslininkai tyrinėjo, kokios ligos vargino žmones senovėje. Pasirodo, tos pačios kaip ir dabar Vakarų pasaulyje – diabetas, vėžys, širdies ligos.
Tik dabar galimybės kitokios. Ir mano padėtis kitokia nei prieš trejus metus. Tada man pasakė, kad teturiu šešias savaites.Bet juk tada išlipau iš duobės. Prisiminimai apie tą momentą man teikia jėgų. Nejaučiu kūno silpnumo.
- Mirties nebijote?
- Jau žvelgiau jai į akis. Žinau, koks yra mirties kvapas.Bet man dar neatėjo laikas mirti, dar daug darbų nepadaryta. Turiu laimėti šį mūšį. Svarbu, kad šiame kare aš nesu vienišas. Mane palaiko daug žmonių. Sulaukiu labai daug laiškų iš įvairių pasaulio kampelių.
Kiekviena liga turi dvi puses – fizinę ir dvasinę. Svarbu ne tik gydyti kūną, bet ir turėti dvasinį palaikymą.Buvo daug kliūčių atvykti į Lietuvą, viena jų – ligos grįžimas. Tačiau atvykau. Išsipildė mano šeimos šviesiausia svajonė. Ir mano duktė jau pasiruošusi su vyru amerikiečiu atvykti į Lietuvą.
- Ar tai reiškia, kad jūs ketinate persikraustyti?
- Yra keletas klausimų, į kuriuos dar reikia surasti atsakymus. Jie susiję su gyvenamąja vieta, darbu.Kai išvykau į Ameriką, čia liko tik vienas mano daiktas – pianinas. Jis stovi mamos bute. Amerikoje yra mano lova, Lietuvoje – pianinas. Kur mano namai? Ten, kur pianinas.
Iš krizės galima pasimokyti
- Ar sumaištis Lietuvoje, kalbos apie krizę ir didėjantį nedarbą jūsų negąsdina?
- Iš toli seku įvykius ir atrodo, kad niekur nėra taip blogai kaip čia. Bet jeigu tokia krizė kaip čia būtų Afrikoje, afrikiečiai sakytų, kad tai – jų klestėjimo viršūnė. Kad ir kokia sunki būtų krizė, ji drausmina, pamoko išmesti iš gyvenimo šlamštą.Mano vienas pažįstamas amerikietis buvo įklimpęs į skolas, iš kurių išsikapstė būtent per krizę. Jis net dėkoja krizei – ji atvėrė akis į dalykus, į kuriuos anksčiau nekreipdavo dėmesio.
- Jums nedarbas negresia – pramogų žmogui reikia net sunkiausiais laikais.
- Antrojo pasaulinio karo metu Vilniuje tie, kurie mokėjo groti fortepijonu, styginiais ar pučiamaisiais instrumentais, būdavo atleidžiami nuo viešųjų darbų. Muzika kalba žmonėms apie viltį, meilę. Net tada, kai aplinkybės – kritinės.Daug žmonių žavisi Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika. O juk šis muzikas mirė kaip valkata būdamas vos 35 metų. Jo žmona neturėjo pinigų net geram karstui.
Tikrieji dalykai, kurie gali žmogų sujaudinti, pakeisti, yra ne parduotuvėse, ne automobilių salonuose. Jie – žmogaus viduje. Aš tikiu mūsų tauta, jos gyvybingumu. Ji yra mindžiota, trypta, pjudyta.
- Kokius žmones pamatėte sugrįžęs?
- Kai grįžęs į Vilnių vykau iš oro uosto, mačiau žmonių veiduose daug nepasitikėjimo. Bet mačiau ir begalinį atvirumą.Gerosios mūsų tautos savybės yra kaip šuliniai, užversti dumblu ir akmenimis.Tai, kas geriausia, turi iškilti į paviršių.
Nereikėtų kalbėti pesimistiškai, kad bus vis blogiau. Savo ateitį kuriame žodžiais ir garsais – kaip kalbėsime, taip ir bus.Pernai įrašytą savo kompaktinę plokštelę pavadinau „Džiaugsmo vartai“. Neatsitiktinai. Mūsų tautoje pirmiausia reikia ieškoti to, kas gera.
Kodėl tiek daug santuokų išyra, nepadeda net specialistų patarimai? Todėl, kad atėję į konsultacijas partneriai ieško, kas jų santykiuose bloga, ir tada tai bando taisyti. Gyvenimas prasideda tuomet, kai pirmiausia ieškoma gėrio.Jeigu uždegi šviesą, tamsa iš kambario pasitraukia.
- Turbūt jūsų žmona yra tas žmogus, kuris visada ieško gera? Juk jūs – jau 28 metus kartu.
- Amerikiečiai mėgsta sakyti pristatydami savo žmonas: tai mano geresnioji pusė. O aš sakau: tai mano geriausioji pusė. Aš koncertuodavau, vykdavau į gastroles, o ji dažniausiai sėdėjo namie ir kantriai manęs laukė. Kantrybė ir pasiaukojimas – šios savybės tokios nepopuliarios šiuolaikiniame pasaulyje. O juk tai dvasios vaistai.Kartais būna akimirkų, kai viskas slysta iš po kojų. Tada žmona tampa mano didžiausia atrama.
Muzikas turtų nesusikrovė
- Daug kalbate apie dvasinį patyrimą. Per devynerius metus anapus Atlanto netapote materialinių vertybių vergu.
- Į Ameriką vykau ne turtų susikrauti. Mes jų ir nesusikrovėme. Gyvename kukliai, neturime nuosavo namo – nuomojamės keturių kambarių butą.Kiekvienas žmogus turi misiją, pašaukimą. Tai yra aukščiau už buitines sąlygas ir gerovę.Laikina emigracija man tapo vidiniais pažinimo universitetais. Ir kaip muzikantas gavau labai daug. Amerikoje prisiliečiau prie džiazo muzikos šaknų. Aš ten ir mokiausi, ir mokiau.
- Lietuvoje grosite ne džiazą, o klasiką.
- Su maestro Povilu Stravinsku grosime klasikos kūrinius, todėl ir jaudinuosi. Man tai bus prisilietimas prie savo ištakų, nes baigiau Konservatoriją kaip klasikos atlikėjas. Klasika, kaip ir Lietuvos žemė, gydo. Subalansuoja vidinį žmogaus pasaulį.
Japonų mokslininkai nustatė, kad muzika veikia molekulinę vandens struktūrą. Jie leido skirtingą muziką ir žiūrėjo, kaip keičiasi vandens molekulės.
Kartais jos buvo kaip nuostabūs žiedai, snaigės, o kartais – deformuotos, keistai iškreiptos. Priklausė nuo muzikos garsų.Kai man skaudėdavo ausį, grojant klasiką skausmas nurimdavo. Taip pat veikia ir žodžiai.Jei sakote „aš tave myliu“, rezultatas bus teigiamas, jei „nekenčiu“, – priešingas.
- Kokios dovanos norėtumėte artėjančio penkiasdešimtmečio proga?
- Kaip rašė poetas Paulius Širvys, aš didelius lobius valdau. Nesiskundžiu ir nedejuoju dėl padėties, kurioje esu dabar. Nes tik tokiose situacijose mes įgyjame proto kaip niekur kitur.
Biblijoje parašyta, kad jaunasis karalius Saliamonas, turėjęs šalies valdymo problemų, pirmiausia paprašė išminties, nors tėvas jam buvo palikęs didelius turtus. Kai turėsi išmintį, visa kita bus pridėta.
Didelė dovana man būtų sveikata. Bet reikia ir išminties, nes tai – gyvenimo šaknis.Dar viena didelė dovana būtų galimybė toliau kurti, muzikuoti. Ir per muziką su žmonėmis dalintis gyvenimo patirtimi, viltimi, meile. Dalintis su tais, kuriems to labiausiai reikia.
* * *
Liga nepaleidžia iš savo gniaužtų
* Devynerius metus Šiaurės Karolinos valstijoje gyvenantis G.Abarius susirgo 2005-ųjų viduryje. Grįžęs iš kelionės po Tolimuosius Rytus ant kaklo pajuto nedidelį gumbą. Po to ėmė čiaudėti, kosėti, tačiau pavojaus neįvertino. Tik kai auglys vis didėjo ir tapo nepatogu miegoti, muzikas nuėjo išsitirti.
* Diagnozė kompozitorių pribloškė: gerklės vėžys, kurį operuoti jau per vėlu.
* Netrukus ligonis nebegalėjo kalbėti, judinti liežuvio, sunkiai rijo maistą. Vienintelis gydymas, kurį JAV medikai skyrė lietuviui, – chemoterapijos procedūros.
* Praėjus kelioms savaitėms po pirmojo chemoterapijos seanso, naktį pabudęs G.Abarius pajuto, lyg gerklėje kažkas būtų įstrigę. Nuėjęs į vonią vyras atsikosėjo ir išspjovė auglį.
* 2007 metų pabaigoje JAV medikai pacientui davė pažymą, kad jis yra visiškai sveikas.
* 2009-ųjų sausį jo gerklėje vėl prasidėjo kraujoplūdis, muzikas išspjovė dalį auglio. Medikai sustabdė kraujavimą, nukirpo likusią auglio dalį.
