- Kur prabėgo jūsų vaikiškos dienos? Kokios jos buvo?
- Gimiau Šiauliuose, o vasaras leisdavau kaime Pakruojo, Joniškėlio pusėje pas močiutę. Gražios tos dienos buvo. Šiauliuose gyvenau pramonės rajone: aplink įvairūs kombinatai, fabrikai. Buvo, ką veikti. Pamenu baldų kombinatą. Kai pjaudavo lentas, likdavo daug pjuvenų – tarp jų buvome įsirengę būstinę.
- Kas žavėjo vaikystėje, ir ar tie patys dalykai žavi dabar?
- Vaikystėje žavėjo tai, kas saldu, skanu. Brandesniame amžiuje daug kas išlieka, bet atsiranda nauji potyriai, skoniai – aštrumas, kartumas, kas vaikystėje visai nepatikdavo. Suaugusius sužavi kiti dalykai. Apskritai vaikystėje žavi gerumas. Jeigu aplinka gera, teigiama, vaikui ji patinka. Suaugusiam žmogui – tas pats. Tik skirtumas tas, kad vaikas rinktis negali, o suaugęs žmogus gali spręsti, kur ir su kuo būti.
- Paminėjote saldumą. Ką labiausiai mėgote?
- Pats didžiausias desertas – ledai. Šokoladiniai. Juk gyvenau šalia pieno kombinato. Suvalgydavau po 10 porcijų. Ir dabar galėčiau gal net daugiau suvalgyti, bet gaila balso stygų. Nors ir labai norėtųsi, reikia ir apie sveikatą galvoti.
- Koks buvote vaikystėje: padykęs, darbštus, paklusnus?
- Kaip ir visi vaikai – padykęs. Visokių įvykių pamenu. Kartą sėdėjau ant važiuojančio dviračio vairo. Kaip kritau... Tris dienas žalias vaikščiojau. O kaip brolis pyko, kai sulaužiau jo dviratį! Gaudavau nuo jo ir sesės (brolis vyresnis šešeriais, o sesuo – penkeriais metais) į kailį. Nenorėdavo manęs niekur vestis, nes visur lįsdavau. Bet su jų draugais gerai sutardavau, tai ir bendravau daugiau su jais, visur mane pasiimdavo.
- Ar su vaikystės draugais bendraujate iki šiol?
- Nelabai susitinkame. Visi išsibarstę: vieni Vilniuje, kiti Panevėžyje, treti dar kažkur išvykę. Smagu, kai kartais po koncertų prie manęs prieina ir klausia: „Ar prisimeni mane, juk kartu augom?“. Gera matyti, kaip pasikeičia žmonės, sužinoti, kaip sekasi. Šiaip gatvėje jų turbūt nepažinčiau. Po dešimties metų kai kuriuos sunku pažinti, o ką čia jau kalbėti apie tokį laiko tarpą.
- Ar bent viena vaikystės svajonė sutampa su realybe, dabarties pasiekimais?
- Nesutampa. Visai. Maži svajojome būti indėnais. Vaikystėje labai mėgau knygas apie juos. Pamenu, draugas davė dokumentinę knygą „Indėnai be tomahaukų“. Labai ji mane sudomino. Ypač indėnus vaidinti galėjome, kai persikėlėme gyventi į kitą rajoną, kuris buvo šalia miško, ežero. Kartais net per naktį paežerėje likdavome, žvejodavome.
- Nebijodavo tėvai išleisti paauglį visą naktį būti miške? Vadinasi, buvote ne tik padykęs, bet ir patikimas?
- Nebijodavo. Tėvas visą gyvenimą žvejojo. Ir naktimis. Tad suprato, kokia smagi yra naktinė žūklė. O leisdavo negrįžti namo, nes nė karto neteko raudonuoti: blogais dalykais neužsiiminėdavome, policijai nebuvo dėl ko įkliūti.
- Kokių dar pomėgių turėjote be žūklės ir žaidimų pjuvenose?
- Kaip ir visi vaikai - lankiau įvairius būrelius. Mėgau sportą. Rimčiau užsiėmiau lengvąja atletika, bet mėgau ir futbolą, krepšinį. Tiesa, krepšiniui trūko ūgio, o futbolas – puikus komandinis žaidimas. Labai patiko jį žaisti.
- O kada į rankas paėmėte pirmąjį muzikos instrumentą? Koks jis buvo?
- Turbūt antroje klasėje. Brolis man neduodavo savo keturstygės gitaros. Bet ją vis pasiimdavau ir bandydavau groti.
- Kaip manote, kada baigiasi vaikystė?
- Man ji dar nesibaigė (juokiasi). Tik žaislai didesni ir brangesni. Vaikystė neturi baigtis: visą gyvenimą į daugelį dalykų reikia žiūrėti su šypsena, neprarasti vaikiškumo, naivumo, gerumo. Juk sakoma, kad žmones į Dangų pasiima tik su vaikiška širdim.
