Neda punktuali kaip šveicariškas laikrodis. Į susitikimą ji atskuba kruopščiai pasidažiusi, pasitempusi ir puikiai nusiteikusi.
„Vasara, o man šalta”, – nusišypso moteris ir užsisako karštos arbatos bei stiklinę šviežiai spaustų morkų sulčių.
Neda džiaugiasi, kad jai nereikia dirbti biure nuo 8 valandos ryto. Vieną dieną ji gali dainuoti net keliuose skirtinguose miestuose, o kitą jau planuoti savaitės poilsį.
„Dievinu savo profesiją ir džiaugiuosi, kad mūsų dainų laukia, klauso, gražiai priima”, – kalbėjo atlikėja.
Po koncertų ji jaučiasi tuščia, bet laiminga – vadinasi, klausytojui atidavė visą save, nebuvo nusiteikusi tik „pusiau”, užmezgė ryšį su publika.
Baisiausias dalykas populiariai dainininkei – žiūrovų abejingumas.
„Jei salėje yra tik keli neabejingi žiūrovai, jiems vis tiek atsiduodu 100 procentų. Tik tokių koncertų būna labai retai”, – sakė N. Malūnavičiūtė.
– Po jūsų koncertų žiūrovai kalba, kad pažino visai kitokią Nedą.
– Taip! Man patinka keisti koncertų programas. Kartais žmonės, mane tapatinantys su dainomis „Eilinė diena rojuje”, „Pasaka” ar „Šalia”, jų tikisi ir koncerte. Bet jie pamato mane kitokią.
Neseniai panašiai nutiko Palangos „Vandenio” klube, kur pasirodėme su projektu „Smėlio džiazas”. Čia aš daugiau groju, perkusininkas Tomas Dobrovolskis lyg būgnus muša viską, kas skamba, o dailininkė Jurgita Minderytė paišo projekcijas ant smėlio.
Žmonės nuo vieno staliuko pakilo ir išėjo. O kiti padėkojo už fantastišką vakarą.
– Tačiau tos populiariosios jūsų dainos jus išgarsino. Juk daugeliui jūsų vardas siejasi su kūriniu „Eilinė diena rojuje”.
– Nenuvertinu dainų, kurias atlieku jau dešimtmetį. Jos buvo mėgstamos, karaliavo populiariausių kūrinių dešimtukuose. Bet man būtų nuobodu visą laiką dainuoti tas pačias dainas.
Aš esu džiazo žmogus! Manęs neįmanoma įsprausti į rėmus! Negaliu kapstytis viename akvariume.
– Tačiau juk kartais tenka paisyti kitų norų. Kita vertus, be nusivylimo nesuprastume, kas yra džiaugsmas.
– Nebūna gyvenimo be nusivylimų, nuopuolių. Kai pripranti prie gėrio, jo nebevertini. Reikia nukristi, kad vėl suprastum, kas yra kas. Reikia nesėkmių, kad įvertintume kolegas, kitus žmones šalia.
– O kaip atsirado projektas „Vintažinės dainos”? Sunku įsivaizduoti jus, atliekančią seną populiarią estradą.
– Paeksperimentuoti su senąja lietuviška estrada pasiūlė nepažįstama akordeonininkė, grojanti kolektyve „4 tango”. Tai man buvo iššūkis!
„Vintažinėse dainose” tilpo viskas, kas jau girdėta – daug nuostabios ir kokybiškos muzikos iš lietuviškos estrados! Anksčiau kompozitoriai geriau kūrė, giliau mąstė. Kai pradėjome gilintis, atradome daug lobių.
Aš dainą turiu prisijaukinti. Jei ji bus svetima man, tai pajus ir publika. Nepakenčiu veidmainystės. Artistas turi tikėti tuo, ką daro.
– Koncertuojate ir Latvijoje, ir Lenkijoje, ir Rusijoje. Yra toks posakis: „Anokia tu žvaigždė, jei tavęs net latviai nežino.” Tad jus drąsiai galime vadinti žvaigžde?
– Nesąmonė! Su džiazu išmaišiau visą pasaulį, tačiau yra daugybė tai dariusiųjų. Baltarusijos publika mane ant rankų nešioja jau dvidešimt metų.
Lietuviai nežino, kad mes keliaujame, nors žino visus, pavyzdžiui, Džordanos Butkutės maršrutus. Kas nusprendė, kad tai – įdomiau? Kodėl niekam neįdomu, kad garsini Lietuvą su rimtais projektais, groji rimtuose tarptautiniuose festivaliuose? Man apmaudu dėl to.
– Kaip tai galima pakeisti?
– Nežinau. Galbūt reikia aplink turėti krūvą žmonių, kurie rūpintųsi viešaisiais ryšiais? Bet juk džiazo muzikantai vos suduria galą su galu.
Pastebėjau, kad po gerais straipsniais apie muziką internete beveik nėra komentarų. O po beprasme žinute, kas nusipirko namą ar sudaužė mašiną, – jų daugybė. Mes patys šeriame tautą pigiais kaulais.
Televizoriaus ekrane matome tuos pačius veidus – jie ir Seime, ir visokių projektų komisijose, ir laidas veda. Visur kaip vilkeliai sukasi tie patys žmonės.
– Yra ne vienas atlikėjas, apie kurio asmeninį gyvenimą žinome išties daug, o dainą prisimintume sunkokai. O jus labiau garsina dainos.
– Reikia pasirodyti tam tikrose vietose ir tam tikru metu. Nekišu nosies visur.
Karjerą pradėjau dar tuo metu, kai pačiai reikėjo eiti per ugnį ir vandenį – manęs nerodė televizija, apie mane nerašė žurnalai. Dėl žmonių meilės mes daug dirbome, kūrėme, koncertavome.
Dabar jauni atlikėjai viską daro atvirkščiai. Dar nėra albumų, dainų, bet jau yra fotosesijos, įvaizdžiai, burbulai. Ir visiems įdomu. Kita vertus, tokios intrigos, tokios mįslės – irgi kūryba.
– Kokius atlikėjus turite galvoje?
– Nenoriu minėti pavardžių, nieko įžeisti ar teisti. Visi turi savo tiesas, gyvenimus, požiūrį. Aš populiarumą išlaikau kitais būdais – dirbu, nemiegu, koncertuoju, kuriu, mąstau.
Manau, pirmiausia reikia pagaminti produktą, į jį įdėti visą savo meilę, širdį, profesionalumą, prakaitą. Visus jo lašelius! Ir tik tada nešti tą žinutę žmonėms ir parodyti visa savo jėga.
Jei mane tiek rodytų per televiziją, apsivemčiau pati nuo savęs, mane purtytų. Aš atidžiai renkuosi, kur noriu būti.
– Dėl šių priežasčių jūsų nematyti ir pramogų pasaulio pamėgtuose vakarėliuose?
– Nebūnu ten. Tokiuose vakarėliuose, mano nuomone, daug netikrumo, apsimetinėjimo. Jokie prodiuseriai man neaiškina, kur turiu dalyvauti. Niekas man nenurodinės!
Nenoriu pasirodyti arogantiška, nors kartais gal tokia atrodau. Išmokau save vertinti, moku už save pakovoti, niekas manęs nestumdo. Šiandien džiaugiuosi, kad esu savarankiška. Taip save saugau.
– Scenoje esate jau daugiau nei 20 metų. Kiek populiarumo jaučiate kiekvieną dieną?
– Visiškai to nejaučiu. Tie, kurie labai trokšta garbės, vis skundžiasi, kaip jie kankinasi nuo dėmesio, kaip negali nueiti į parduotuvę nusipirkti pieno ar dešros.
Daugiausia, ką matau, yra šypsenos, linktelėjimai. Galbūt manęs nepažįsta gatvėje, galbūt mano publika yra santūri ir kultūringa?
– O vyrai gerbėjai nebūna įkyrūs?
– Ir jie orūs, santūrūs. Jie tik pasako gražų žodį. Sulaukiu labai daug gražių laiškų. To populiariojo socialinio tinklalapio nekenčiau, bet dabar atsiimu tuos savo žodžius.
Daug kas po koncerto bijo prieiti ir padėkoti, pasakyti, kad buvo gera. O laiškuose parašo. Žmogui taip patogiau. Jis nedrįsta.
Žmonės, drįskite! Man tai – kaip narkotikas. Kai po koncerto ateina žmogus padėkoti, galiu susprogti iš džiaugsmo. Tai paskatinimas ir toliau žydėti, švytėti, atiduoti save.
– Jei jūsų gyvenime nebūtų muzikos...
– Neįsivaizduoju. Neturiu atsakymo. Ko gero, jau mamos įsčiose dainavau. Vaikų darželyje stodavau ant taburetės dainuoti. Jau tada buvau artistė.
Mano tėvas muzikantas. Sėdėdavau prie sesers pianino visai mažutė, rinkdavausi iš klausos melodiją. Tėvą, kuris norėdavo man padėti, stumdavau į šoną: „Aš pati!”
Degiau noru ir užsispyrimu. Man buvo iki skausmo aišku, kuo aš būsiu. Įstojusi į muzikos mokyklą pasirinkau fleitos specialybę. Muzikantui labai svarbu valdyti instrumentą.
– Esate sakiusi, kad jūs – labai „nediška”. Kas į tai telpa?
– (Juokiasi.) Ką aš žinau! Tai, ką darau, kaip rengiuosi, kaip matau pasaulį ir grožį. Pavyzdžiui, labai daug žmonių mano, kad neturėti plaukų yra baisu. O aš noriu maištauti, elgtis kitaip nei daugelis.
Plačiau apie tai skaitykite žurnale "Stilius".
