Prodiuseris A. Barniškis-Blėka neketina pirštis savo mylimajai

Pavyzdžiui, kai jo gyvenimo moteris - grimo dailininkė bei vizažo meistrė Vaida Venckutė (36 m.) - panoro namuose priglausti dar vieną šunį, Blėka sutiko tik su viena sąlyga: jei ras patį baisiausią visame Vilniuje. „Toks Piratas ir atėjo - be akies, pilnas blusų ir sergantis. Dabar - tikras gražuolis“, - juokiasi Algirdas.

Muzikantas kilęs iš Marijampolės, bet provincijos gyvenimo būdas - ne šiam žmogui. Buvo vos 16 metų, baigęs 8 klases, kai pabėgo su gitara į Vilnių studijuoti J. Tallat-Kelpšos muzikos konservatorijoje. Kitaip būtų tekę arti dirvonus žemės ūkyje. Vietoj norago virkdė gitarą praeityje garsiose grupėse „Plackartas“, „Veidrodis“, „Pelenai“.

Kažkada pabėgęs iš Marijampolės, Blėka bėga ir dabar. Tiesa, trumpam - į Londoną. „Man nereikia jūros, ežero ar kaimo sodybos - man reikia Londono“, - sako jis.

- Taip sukuriu mini Londoną kaime! Tūkstančiai kitaip mąstančių gali suplaukti savaitgaliui į vieną vietą pašėlti.

- Kam jums reikia festivalių? Juk amžinai turite išgyventi dėl duonos kąsnio.

- Kaip tik neseniai to vienas kito klausėme su latvių ir estų muzikos festivalių prodiuseriais - Uldiso Akselrodso ir Kristo Rajasaare'o. Pasišaipėm ir tiek. Žinau viena: aš muzikantas - ir viskas tuo pasakyta. Nežinau, kaip jie, bet aš muzikantas - ir tuo viskas.

Džiaugiuosi, kad turiu ištikimą bendramintį Egidijų Bagdoną, kad per festivalius mums padeda daug savanorių.

Festivaliai užaugo, ir jiems dėmesio reikia jau visus metus - ieškoti įrangos, kviesti įdomių muzikų, su jais bendrauti. Kiti renginiai - produktų pristatymai, bendrovių vakarėliai - tai mūsų duona. Kad ir ką organizuotume, nuolat privalome būti stresinėje būsenoje - tą beveik kasdien kartoju „Overdraivo“ komandai ir tuo visus nervinu.

- Norite, kad ir kiti pražiltų, kaip ir jūs? Ar pirmosios sruogos nubalo iškilus grėsmei būti išmestam iš konservatorijos už tai, kad grojote draudžiamą roką?

- Greičiausiai dar ne tada, nors smagu nebuvo - bičiulius net specialiosios tarnybos tampė. Įkūrėme grupę „Seifas“ ir konservatorijos rūsyje grojome. Mus pasikvietė vadovybė ir klausia: „Tai grojat roką?“. „Tai grojam“, - atsakėm. „Teks atsisveikinti su mokykla“, - pranešė sprendimą mums.

Juokingiausia, kad po kokio mėnesio sulaukėm tokio pat klausimo, tik tą kartą jau reikėjo konservatoriją atstovauti Vilniaus koncertų ir sporto rūmuose. Mat su Nepriklausomybe 1990-aisiais ir rokas gavo laisvę.

Vėliau pats įkūriau grupę „Sledge Hummer“ - pakviečiau dainuoti Rositą Čivilytę, Česlovą Gabalį. Pardaviau močiutės butą ir nusprendžiau surengti koncertinį turą po Olandiją. Bet mano partneris olandas buvo per silpnas ir nekaip mums sekėsi.

Užtat atsigriebiau Švedijoje, konkurse „Baltic Song Festival“ 1997 metais. Sukūriau muziką, Rosita - žodžius ir ji laimėjo pagrindinį prizą.

- Mūsų giminės ryšiai labai stiprūs, tėvui visada buvo svarbu didžiuotis Barniškių pavarde. Ne taip seniai kalbėjomės apie tai, ir supratau, kad pagaliau tėvas patikėjo, jog ir aš įnešu pliusą į pasaulį.

- Ilgus plaukus kratančiam gitaristui merginų dėmesio greičiausiai netrūko. Bet jūsų dėmesį patraukė Rosita Čivilytė?

- Taip...visko buvo... meilės trikampių ir keturkampių, - taupiai kalba Algis. Tik vis pajuokauja, kad nėra tikras, ar kur nors nelaksto jo vaikas - juk vyras niekada dėl to negali būti tikras.

- Jūsų gyvenimo draugė Vaida Venckutė yra žinoma šalyje grimo dailininkė ir vizažo meistrė. Nepaisant to, kad pati yra pakankamai užimta, tapo dešiniąją jūsų ranka rengiant festivalius. Ar tai netrukdo jųdviejų santykiams?

- Per festivalius turiu skirti dėmesio visiems. Tad esu dėkingas, kad Vaida juose rado savo vietą ir nezyzia, kaip pasielgtų dauguma moterų, dėl dėmesio stokos. Kai ji yra šalia - supranta, koks esu užimtas.

Vaida daro didžiulį darbą - rūpinasi, kad muzikos žvaigždės - mažos ir didelės - būtų patenkintos: laiku ir skaniai pavalgiusios, patogiai pailsėjusios. Jos dėka festivaliuose atsirado naujų spalvų - labdaros akcijų vaikų namams, beglobiams gyvūnams.

Vaida juokaudama vadina mane savo gyvenimo nuodu. Suprantu, kodėl, nes su manimi nelengva. Neslėpsiu, buvome sykį prie ribos priartėję - darbas man visuomet buvo svarbiau už asmeninį gyvenimą. Bet pasistengėme suprasti vienas kitą.

- Į savo veiklą įtraukėte ir Vaidos sūnų - aštuoniolikametį Mantą. Kaip jums pavyksta pajungti visą šeimą?

- Net ir šunis! Bliuzas savo amtelėjimu pradeda „Bliuzo naktis“. Kažkada radome jį per festivalį, šeimininkas neatsirado, publika davė Bliuzo vardą, o šuo taip ir liko pas mus. Vaidos gyslomis teka ne tik kraujas, bet ir žodis „help“ - „pagalba“. Ji visiems pasirengusi padėti.

Su Mantu mudu kartu - nuo šešerių metų. Viskas natūraliai klostėsi, parodžiau vaikui, kad su muzika gyventi žymiai įdomiau. Dabar mudu net kartu važiuojame vesti derybas su muzikantais į užsienį. Jis - kaip ir mano vaikas. Ir geriausias draugas. Pamenu, sykį su Vaida išvykome į kelionę. Po poros dienų man pasidarė liūdna, tad nupirkau bilietus ir paprašiau Manto atskristi. Nemėgstu gulinėti paplūdimyje, o su juo galim važinėtis, nuo uolų šokinėti.

- Jo visada sulaukia bet kas, užlipęs į sceną. Bet joje aš pakankamai išsišokinėju.

Ar galėčiau gyventi vienas? Susirasti draugų - paprasta. Bet ar norėčiau gyventi vienas - klausimas. Tik aiškiai žinau, kad išdykauti - nebenorėčiau.

- Niekuo nebenustebinate savo mylimos moters? Sėdite kaip kelmas apkerpėjęs?

- Oi, dėl Vaidos išdykauti galiu - bet ne su kitomis merginomis. Su Vaida mudu žiauriai daug dirbam. Išsisunkiam kaip reikiant.

- Ne.

- Kam to reikia? Man nepatinka paso reikalai. Jei norėsi - gyvensi su žmogumi iki gyvenimo pabaigos, jei nesinorės - visada rasi priežastį eiti savo keliais.

- Neklausiau, - susimąsto Algis. - Bet ji jau buvo kartą ištekėjusi, tad žino, ką tai reiškia. Niekas manęs nedrįsta spausti tuo klausimu.

- Jums taip nutinka, kad pamilstate moteris, kurios turi vaikų. Štai su R.Čivilytės dukra Agne jūs ir dabar džiugiai apsikabinate susitikę. Susidraugavote su Vaidos Mantu. Mąstant stereotipiškai, vaikinas su gitara galėtų „nusikabinti“ bet ką.

- Bet kai moteris krenta tau į akį, neklausi, ar ji turi vaikų. Nematau tame jokios problemos. Juk ne su vaiku, o su moterimi susipažįsti. Bet su vaikais aš visuomet gerai sutardavau.

Dėl Manto sunkumų nepatyriau, tik, žinoma, turėjau pasistengti, prisitaikyti prie to, ką mėgsta jis. Kartingai, sportas - mudu turėdavom, ką veikti. Paskui vaikas pradėjo mušti būgnus - bendrų reikalų atsirado dar daugiau. Tarp kitko, baigęs gimnaziją Mantas planuoja studijuoti ką nors susijusio su meno vadyba.

- Laukiu, gal netrukus prasidės. Reikės ką nors iškrėsti, - šypsosi Algis. - Keletas mūsų draugų šeimų iširo. Taip, vyrai gyvena su jaunesnėmis merginomis, bet buvusios žmonos, kiek žinau, irgi laimingos. Juk gyvename vieną kartą, tad kam kankintis, jei kas nors netinka.

Aš nekuriu dramų, lengvai į viską žiūriu. Džiaugiuosi, kad ir Vaida yra tokio lengvo mąstymo. Pavyzdžiui, kartą netyčia susitikome su Rosita - visi trys nuėjome gerti alaus. Juk Rosita mus su Vaida ir supažindino.

Kad Vaida - žaisminga asmenybė, pajutau jau pirmą kartą. Susitikom, kalbėjom, juokavom. Aš valgiau - Vaida pradėjo užkandžiauti iš mano lėkštės. Hm...pagalvojau, kad tai mano žmogus.

Kitąsyk susitarėm susitikti, ir ji atėjo su dviem buteliais vyno. Tik jie buvo jau sudžę. Geras - Vaida net nejautė! Žodžiu, buvau apakęs nuo jos. Pajutau, kad ji kitokia, kad jos normos - irgi kitokios. Dar šiek tiek reikėjo pasistengti ir pakovoti už Vaidą - mačiau, kad ją mergino kitas muzikantas. Nuo to laiko mudu - kartu.

- Nuo pat jaunystės neatsikratote Blėkos pravardės? Kas jus taip praminė?

- Studijuodamas konservatorijoje lėkdavau penktą ryto užsiimti klasę - juk jų taip trūkdavo: grojantys pučiamaisiais visuomet pešdavosi su gitaristais. Ramiai įsitaisęs įsijungdavau „overdraivą“ - muzikinį pedalą, suteikiantį gitarai ekspresyvų, spygliuotą skambesį ir grodavau gamas.

Kartą „Pelenų“ bosistas Gintas Banys suriko: „Kas tą blėką pjauna?!“ Taip ir prilipo man Blėkos pravardė.

- Nepaisant to, kad rengiate žinomus šalyje festivalius, jūsų nesimato viešumoje. Kodėl - gal būtų naudinga dalyvauti vakarėliuose, megzti kad ir paviršutiniškas pažintis?

- Gal ir būtų naudinga, bet man tai nuobodu ir neįdomu. Gal dėl to, kad tokia mano natūra - visada noriu protestuoti ir daryti atvirkščiai nei priimta. Net per savo festivalius nesirodau - į sceną užlipu tik su savo muzikiniu projektu „AC/DC Tribute.lt“.

- Jūsų dėka Lietuva išvydo žinomą amerikiečių bliuzo muzikantą Ericą Sardinos, alternatyvaus roko grupę „Guano Apes“, šįmet lyg vaikai deserto visi laukia britų „Chase & Status“ koncerto (prestižinėje apdovanojimų ceremonijoje „BRIT Awards 2012“ jie nominuoti kaip geriausia 2011 metų grupė). Ar viskas vykdavo sklandžiai, o gal patyrėte streso, kurį dabar smagu prisiminti, nors anuomet iš siaubo stingo širdis?

- Nejauku prisiminti lietingas dienas, kai atvykusiems į festivalį žmonėms tenka statyti palapines balose. Bet guodžiuosi, kad gera muzika, puiki nuotaika atperka nepatogumus.

O štai pernai per „Bliuzo naktis“ pasinervinau kaip reikiant. Atskrido E. Sardinos, tačiau lagaminai su instrumentais kažkur pasimetė. O viena jo salygų yra ta, kad jis groja tik savuoju instrumentu.

Muzikantas nenorėjo net pajudėti iš Vilniaus oro uosto, įkalbėjome iki Varnių nuvažiuoti. Paskui - bent į sceną užlipti. O kai užlipo- paėmė gitarą ir pagrojo!

Rytą vos prabudęs sako: „Duokit man bet kokią gitarą - grosiu“. Fantastika - toks improvizuotas koncertas!

Gal jam patiko atmosfera ir mūsų pastangos suktis iš nesmagios padėties. Pamenu, Vaida lėkė jam net kojines pirkti - juk žmogus atvyko kaip stovi.

Kartą organizavome vieno gėrimo pristatymą, buvo pakviesta arti tūkstančio žmonių. Pagal idėją labai tiko juodaodė atlikėja Deborah Coleman. Prikalbinau atvykti, viską sutariau. Naktį prieš renginį man paskambino, kad dainininkė pateko į avariją. O iki šventės liko mažiau nei para!

Su kolega iš Latvijos radom Amsterdame gastroliuojantį dainininką Keithą Dunną. Priprašėm jo atvykti. Per naktį latvių muzikantai išmoko groti jo dainas. Keithas įlėkė į sceną net nespėjęs pasisveikinti su muzikantais! Koncertas buvo nerealus, tačiau žilų sruogų tikrai padaugėjo ant mano galvos.

O skrandžio opą įsitaisiau ruošiant šventę vienai draudimo bendrovei. Iš vakaro su kranais apvilkome bendrovės pastatą specialiu audeklu -„įpakavome“ lyg dovanėlę.

Penktą ryto skambina bičiulis, kad pakilo audra. Nulėkėm, dviese gaudom audinį. Pritvirtinom šiaip ne taip. Dar kartą kilusi audra viską nunešė... Ką gi, teko keisti programą - mąstyti, kaip išsisukti.

- Tikiuosi, esate atradęs kokių nors veikmingų atsipalaidavimo būdų, tarkim, jogą?

- Man muzika yra joga, - atšauna Blėka. Ir, neabejoju, imtų brazginti gitara, jei tik prie savęs ją turėtų.

- Jei Blėka bent akimirkai atsipalaiduotų ir pasvajotų - ką norėtų į Lietuvą atvežti?

- Jei iš pavadinimo „AC/DC Tribute.lt“ išimtume žodį „tribute“ - viską būčiau savo gyvenime padaręs, - juokiasi Algis.

PARAŠAI

Ilgaplaukis gitaristas scenoje visuomet sulaukia moterų dėmesio. Bet Algirdas Barniškis-Blėka prisipažino, kad išdykauti jau tingėtų.

Į festivalių „Bliuzo naktys“ bei „Galapagai/Roko naktys“ pajungta visa dešimtmetį koja kojon žengianti trijulė - Algirdo mylimoji Vaida Venckutė ir jos sūnus Mantas. „Ar Vaida norėtų už manęs tekėti? Nežinau, nes neklausiau“, - sakė Algirdas. Jo nuomone, oficiali santuoka - ne kliūtis pasukti porai savais keliais.