Lietuvių požiūris skaudina
Prie žodžių „čigonė“ ir „vagilė“ Margarita jau pripratusi. Išskirtinės išvaizdos moterį jie lydi nuolat. Jai įlipus į autobusą keleiviai susigūžia ir savo rankines prispaudžia arčiau savęs. Bijo, kad čigonė nepavogtų. Moteris atvira – skaudu.
Kas dėl to kaltas? Margarita įsitikinusi, kad lietuvių šeimos nuo mažų dienų vaikus auklėja taip, kad šie nekęstų ir bijotų romų tautybės žmonių. Stereotipai, kad šie yra vagys ir apgavikai, stipriai išsikeroję lietuvių mąstyme. Ir ne tik jų.
„Pašaipų sulaukiu labai daug, keistų praeivių žvilgsnių - taip pat. Manęs žmonės bijo. Jau vaikystėje tėvai vaikams sakydavo, kad užsidarytų duris, nes kitaip čigonas pagrobs ir išsineš. Taip lietuviai kurstė nepasitikėjimą romų tautybės žmonėmis“, – portalui lrytas.lt sakė būrėja.
Galvojo apie emigraciją
Margarita turi vos kelis draugus. Geriausia iš jų – palangiškė Danutė, kuri pardavinėja ledus prie Palangos tilto. Visai šalia tos vietos, kur suradusi pavėsį sėdi ir ji, pasidėjusi lentelę su užrašu „Būrimas kortomis“. Čigonų bičiulių Margarita neturi. Kaip ji pati sakė, ją tautiečiai laiko keista.
„Aš nevagiu ir nelegalių cigarečių nepardavinėju. Kaip galiu pardavinėti tai, kas nuodija žmones? Būtent todėl čigonams aš atrodau nenormali. O apie vagystę nesu net pagalvojusi. Tačiau pažiūrėkite į lietuvius. Ar jie visi auksiniai? Už du litus gali seną žmogų papjauti. Ir tokių niekas nebijo“, – guodėsi būrėja.
Moteris ne kartą liūdėjo dėl to, kad gimė romų tautybės. Už tai savęs nekentė. Paklausta, ar kada nors pagalvojo apie išvykimą iš Lietuvos, Margarita patikino, kad ne kartą. Po viešnagės Londone ji liūdesio pilnomis akimis grįžo į Lietuvą. Ten pajutusi visai kitokį požiūrį į rasę galvojo pasilikti. Sustabdė tik tai, kad Anglijoje ji nepažinojo nė vieno žmogaus. Buvo nedrąsu.
„Londone pasijutau žmogumi, ten visi lygūs. Ėjau gatve ir man praeiviai šypsojosi. Prisiminus, kad vėl reikės grįžti į Lietuvą ir klausytis paniekos žodžių, kūnas pagaugais nueidavo. Stengiuosi būti optimistė... Juokiuosi, kad kartais gerai, jog žmonės manęs bijo. Nebaisu vienai naktį eiti gatve, žinau, kad niekas neišprievartaus“, – šyptelėjo būrėja.
Pati sau neburia
Klaipėdos vaikų globos namuose augusi Margarita sulaukusi pilnametystės persikėlė į Jonavą. Ten nusipirkusi butą už penkis šimtus JAV dolerių pradėjo viską nuo pradžių ir kūrė sau gyvenimą.
Tėvų niekada neturėjusi moteris susitaikė su vienišės dalia. Mylimojo ir vaikų šalia jos taip pat nėra. „Gerai bent tiek, kad nereikia prie puodų virtuvėje kiekvieną dieną stovėti“, – juokiasi Margarita.
Paklausta, ar nors kartą klausė kortų, kokią ateitį jos žada jai, moteris šyptelėjo: „Niekada. Negalima sau pačiai burtis. Niekada nebuvau ir pas kitus būrėjus.“
Margarita sako, kad ir savo klientams kartais pataria geriau neprašyti kortų, kad šios parodytų ateitį: „Kartais tiesiog geriau nieko nežinoti ir leisti gyvenimui tekėti sava vaga.“ .
Jonaviškė užsiima tik baltąja magija, todėl burdama kortomis niekada žmogui nepasako, kad jo ateityje laukia didelė nelaimė ar mirtis. „Nelinkiu žmonėms blogo, nenoriu prišnekėti to, dėl ko jie gali išgyventi“, – tikina Margarita.
Būrėja turi daug nuolatinių klientų, kurie jau beveik dvidešimt metų pas ją kasmet atvažiuoja į Palangą išsiburti.
„Klientai grįžta, padėkoja ir sako, kad daug kas išsipildė, todėl vėl ateina manęs ieškoti. Kiek už tai gaunu? Įvairiai. Kartais ir už litą paburiu. O ką daryti, jeigu žmogus labai nori, bet neturi pinigų?“ – pasakojo moteris, dažniausiai už kortų išmetimą paprašanti 20 litų.
Paklausta, ar išburia ir ją užgauliojančius praeivius, Margarita paslaptingai nusišypso: „Pasakau jiems, kad gyvens ilgai ir laimingai. Jie man blogo linki, o aš jiems gero“.
