Talentingas praktikas
Į Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejų, kur vyko dokumentinio filmo premjera, skirta chirurginės onkologijos pradininkui Lietuvoje P. Norkūnui, penktadienio vakarą, liepos 13-ąją, susirinko buvę jo bendradarbiai, draugai, artimieji, giminės.
Juk šalies onkologijos istorija be genialių praktikų būtų sausa. Chirurgas P. Norkūnas išgarsėjo labiau ne kaip mokslininkas, o kaip nebijantis rizikuoti gydytojas. Jo atliktas operacijas dažnai lydėjo sėkmė.
Ne paslaptis, kad P. Norkūno pacientams labiau pasisekdavo nei kitiems - greičiau gydavo žaizdos, jos retai supūliuodavo, mažiau pasitaikydavo komplikacijų.
„Gal gydytojas P. Norkūnas skleisdavo kokius nors bioenergetinius laukus?
Negalėčiau to patvirtinti, akivaizdu, kad jis buvo ypač talentingas praktikas, tokių gydytojų per šimtmetį pasitaiko vienas kitas“, - dalinosi prisiminimais profesorė L. Griciūtė.
Svajojo būti kunigu
Viskuo besidomintis ir žvaliai atrodantis habilituotas medicinos daktaras P. Norkūnas, kurį renginyje lydėjo žmona Veronika, tikino, kad nė karto nesiskundė savo likimu.
Tiesa, iš pradžių jis svajojo tapti kunigu ir gydyti žmogaus sielą, o ne kūną.
1912 metais Marijampolio kaime, Vilniaus rajone, gimęs P. Norkūnas iš pradžių Vilniaus kunigų seminarijoje baigė teologiją, bet nebuvo įšventintas į kunigus.
Kilus nesutarimams su lenkų dvasininkais, lietuvybę puoselėjantis P. Norkūnas vėliau nutarė būti gydytoju - kaip ir jo vyresnis brolis Pranas.
Pasitraukęs iš Vilniaus, kuris buvo okupuotas lenkų, Pranas tęsė medicinos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Mokėjo sužavėti studentus
1944 metais gavęs gydytojo diplomą P. Norkūnas pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Bendrosios chirurgijos katedroje.
Gabiam chirurgui teko didelis darbo krūvis. Jis turėjo derinti savo veiklą ne tik universitete, bet ir tuomečiame Respublikiniame onkologijos dispanseryje, o popietinėmis valandomis - dar konsultuoti Aukštųjų mokyklų poliklinikoje.
P. Norkūnas džiaugėsi, kad galėjo mokyti medicinos studentus, parodyti jiems sudėtingiausius onkologinių ligų atvejus.
Būdamas Respublikinio onkologijos dispanserio, vėliau Lietuvos onkologijos mokslo tyrimo instituto Chirurgijos skyriaus vedėju, P. Norkūnas daug prisidėjo prie naujos medicinos šakos vystymosi.
Šioje gydymo įstaigoje tapo įprasta operuoti sunkius ligonius, sergančius tiesiosios žarnos, skrandžio, stemplės bei plaučių navikais.
Jo dėka į onkologinių ligonių gydymą įsitraukė ir penkeriais metais vyresnis brolis profesorius Pranas Norkūnas, mėgdavęs juokauti:„Chirurgija turi būti viskas - darbas, namai, žmona, meilužė ir hobis“.
1969 metais Petras Norkūnas sėkmingai apgynė habilituoto daktaro disertaciją „Duomenys apie tiesiosios žarnos vėžio diagnostiką, gydymą ir profilaktiką“.
Šis pedagogas buvo ypač mėgiamas studentų, nes mokėjo perteikti savo patirtį ir žinias. Ne veltui P. Norkūno mokiniai prisimena, kad net stovėdamas už nugaros padėdavo operuoti.
Negailėjo savo jėgų
Vilnietis gydytojas neskaičiavo darbo valandų. Jei operacija užsitęsdavo iki paryčių, grįžęs iš ligoninės namo, P. Norkūnas numigdavo vos kelias valandas ir vėl skubėdavo pas pacientus.
„Mano vyras pasišventęs žmonėms ir darbui, būdamas gydytoju jis negailėjo savęs, jo yra toks būdas, kad prašantiems padėti negali pasakyti „Ne“, - tikino chirurgo sutuoktinė Veronika.
Onkologas buvo labai atidus ligoniams, nė vieno nepamiršdavo, nes sudarydavo savo operuotų pacientų sąrašus.
Nuvykęs į šalies rajonuose organizuojamas „onkologines dienas“ P. Norkūnas greitai surasdavo savo gydytus pacientus, kuriems dažnai po 10-20 metų pertraukos galėdavo pasakyti gerą žinią: „Jūs esate sveikas“.
Giminėje - trys kartos medikų
Onkologas P. Norkūnas susilaukė trijų sūnų, septynių anūkų ir proanūkio. Tėvo pėdomis nusekė tik sūnus Gediminas, tapęs kardiochirurgu, sūnus Algirdas yra architektas, sūnus Kęstutis - skulptorius restauratorius.
Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kardiochirurgas G. Norkūnas prisipažino, kad nuo mažens namuose buvo daugiausia kalbama apie mediciną, tai jam padėjo apsispręsti, kokią rinktis profesiją.
„Mano tėvas mokėdavo užjausti kenčiančius ligonius, jis dirbo iš pašaukimo. Bet onkologija man yra pernelyg sunki sritis, todėl gilinausi į širdies chirurgiją“, - prisipažino G. Norkūnas.
Iš visų onkologo P. Norkūno anūkų tik vienas jų pasirinko mediciną. Šiuo metu Mindaugas, kuris yra kardiochirurgo G. Norkūno sūnus, mokosi širdies chirurgijos rezidentūroje.
