Šviesiaplaukė O. Mekas pokalbio metu keliskart atsiprašė, kad gimtąja tėvo kalba mažai kalba. Daugiau supranta.
Su amerikietišku akcentu moteris lietuviškai kartojo: „Aš labai mėgstu Užupį.” Po devynių savaičių viešnagės tėvo gimtinėje, kur filmavosi naujajame režisieriaus Igno Jonyno filme „Lošėjas”, Oona jau drąsiau tarė lietuviškus žodžius.
Jos svajonė – sklandžiai kalbėti lietuviškai, todėl jau kurį laiką mokosi tėvo gimtosios kalbos.
„Labas, tėve”, – sveikinasi su tėvu, kai šis paskambina iš JAV.
„Per mano viešnagę Lietuvoje tėvas skambindavo kas savaitę. Jam įdomu sužinoti, kaip man viskas klojasi.
Kai būnu Los Andžele, tėvas man niekuomet neskambina. Turiu skambinti aš, – juokėsi Oona. – Jis laimingas, kad filmavausi Lietuvoje, aplankiau giminaičius.”
Pasiūlymas padirbėti tėvo gimtinėje ir Oonai buvo ypatingas. Ne tik todėl, kad tai didžiausias iki šiol jos sukurtas vaidmuo. Tai – debiutas neamerikietiškame kine.
Mėlynakė blondinė, kurią visi šaukia Una, kūrė vaidmenis ne viename JAV filme, teatre, filmavosi daugybėje visoje Amerikoje rodytų reklamų.
Niujorko garsiajame menininkų Soho rajone gimusi ir augusi J.Meko duktė niekuomet nesikratė lietuviškų šaknų. Oona seniai svajoja įgyti ir Lietuvos pilietybę.
– Lietuvoje viešėjote trečią kartą. Kokius įspūdžius išsivešite? – paklausiau O.Mekas prieš pat jos kelionę namo į JAV.
– Pirmą kartą čia lankiausi dar neturėdama trejų metų. Tėvas sukūrė filmą, kuriame įamžino kelionę, kitaip kažin ar ką prisiminčiau.
Antrąkart Lietuvoje su tėvu ir septyneriais metais jaunesniu broliu Sebastijonu viešėjau prieš dvejus metus. Tai buvo tikroji mano pažintis su Lietuva. Tuomet važiavome į Biržus, tėvo gimtąjį Semeliškių kaimą.
Užsukau ten ir šįkart. Ten vis dar gyvena mano dėdė. Jam 94-eri. „Onute, Onute!” – šaukė mane pamatę giminaičiai. Nors matomės retai, jie – mano šeima. Dauguma jų prisimena mane mažą.
Vaikystėje rašydavau laiškus savo pusbroliams. Šiais laikais palaikyti ryšį daug paprasčiau. Aš gerai jaučiuosi būdama tėvo kaime. Gaila, kad galėjau pabūti tik vieną dieną.
Ši viešnagė – darbo kelionė. Bet man taip patiko!
Tai buvo neįkainojama patirtis. Jei galėčiau čia vaidinti, kurti atvykčiau kasmet.
Važiavau neturėdama jokių lūkesčių ir likau sužavėta. „Lošėją” kurianti komanda – tikri profesionalai.
– Ar Holivudo aktorei vaidmuo lietuviškame kine nėra laiptelis žemyn?
– Oi, ne. Nesu Holivudo žvaigždė. Dar ne. Galbūt esu šiokia tokia filmo žvaigždė čia – man ja būti malonu. (Nusijuokia.)
Režisieriaus I.Jonyno nepažinojau. Jis buvo apie mane girdėjęs ir svarstė, ar tikčiau šiam vaidmeniui. Tačiau kažkodėl vis nedrįso pakviesti – manė, kad nesutiksiu.
Bet man labai patiko „Lošėjo” scenarijus. Tai puiki meilės istorija. Mano vaidmuo sunkus ir be galo įdomus. O kad jūs žinotumėte, kaip bijojau atrankos. Viskas lietuvių kalba, o aš jos vaikystėje niekada nesimokiau.
Šeimoje kalbėjome angliškai. Mano mama amerikietė. Man gimus tėvas Amerikoje jau buvo pragyvenęs 25 metus. Gaila, kad jis manęs neišmokė lietuviškai. Dėl to jaučiu didelę gėdą. Prieš porą metų atvykusi į Lietuvą lietuviškai mokėjau vos kelis žodžius.
Grįžusi į Los Andželą susiradau Čikagoje augusią lietuvę, kad mane pamokytų lietuvių kalbos. Bet ji pati lietuviškai kalbėjo su siaubingu akcentu. Atvykusi į Lietuvą filmuotis pirmąsias dvi savaites lankiau lietuvių kalbos kursus.
Jūsų net burna juda kitaip nei amerikiečių. Man atrodo teisinga, kad savo pirmąjį pagrindinį vaidmenį sukūriau Lietuvoje.
Nuo pirmų dienų čia jaučiausi patogiai. Atrodau kaip lietuvė. Neišsiskiriu iš kitų ir man tai patinka.
Man nebūtų sudėtinga gyventi Vilniuje. Devynias savaites gyvenau, lyg čia visąlaik būčiau buvusi.
Laisvomis nuo filmavimosi dienomis daug vaikštinėjau po Vilnių. Važiavau į Nidą. Mėgstu jūrą. Joje kasdien plaukiojau nepaisydama nei šalčio, nei lietaus. Los Andželo mieste lyja retai, tad lietaus ilgiuosi.
Sebastijonas dažnai atvažiuoja į Lietuvą, puikiai kalba lietuviškai.
Dabar ir aš čia turiu draugų. Jau kuriu planus kitąmet atvykti su savo gyvenimo draugu. Jis – muzikantas. Dainuoja ir groja gitara. Drauge esame ketverius metus.
– Augote menininkų šeimoje. Tėvas – filmų kūrėjas. Mama Hollis Melton – fotografė. Turbūt būtų sunku gyventi su nekūrybiškos profesijos žmogumi?
– Niekada nesusitikinėjau su kitų profesijų atstovais. Visi buvo menininkai. Tiesa, kartą vos nenuėjau į pasimatymą su vaikinu, kurio veikla buvo susijusi su pinigais.
Pasimatymas taip ir neįvyko, nes sutikau savo dabartinį vaikiną. Tam kitam nė nepaskambinau.
Mano pasaulis labai skiriasi nuo kitų profesijų atstovų. Pustrečių metų dirbau nekilnojamojo turto kompanijoje grafikos dizainere. Per tą laiką taip ir nepritapau prie kolektyvo.
Man patinka kuriantys žmonės, bet niekada nesusitikinėčiau su aktoriumi. Et! Jie išprotėję. Antrasis mano vyras buvo aktorius. Viena skyrybų priežasčių – didžiulė konkurencija. Kai kitas dirba, o tu ne, labai sunku.
Tada galvoji, ką darai blogai, kodėl tau nesiseka. Ir staiga viskas pasikeičia – tu dirbi, o jis ne.
– Buvote du kartus susituokusi. Priešingai nei jūsų tėvas, šeimą sukūręs penkiasdešimties, jūs tekėjote labai jauna?
– Aš kaip aktorė Elizabeth Taylor. (Juokiasi.) Bet ne, netekėsiu, kaip ji, aštuonis kartus.
Pirmąkart ištekėjau būdama 23-ejų, vos po pusmečio artimo bendravimo. Jis – metais vyresnis filmų kūrėjas.
Kai tuokėmės 1998 metų rugsėjo 11 dieną, vyro tėvai klausė, ar tikrai norime savo šventės tokią blogą dieną. Mat jis kilęs iš Čilės, o ta diena čiliečiams – juoda. Tądien į valdžią atėjo diktatorius Augusto Pinochetas.
Bet mes buvome labai įsimylėję, tikėjome, kad mudu tą dieną padarysime laimingą.
Po trejų metų, 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją, visą pasaulį sukrėtė įvykis Manhatane, kai lėktuvai rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus. Rugsėjo vienuoliktoji tikrai nėra gera diena.
Išsiskyrėme po beveik penkerių metų, bet iki šiol bendraujame.
Su antruoju sutuoktiniu, aktoriumi, nebendrauju. Kartu pragyvenome vos metus. Nežinau, kodėl tekėjau antrą kartą. Akivaizdu, kad nebijau įsipareigoti. Be to, esu labai emocionali.
– Atrodote jaunatviškai – kaip jums pavyksta sustabdyti laiką?
– Man pasisekė. Sulaukęs 89-erių mano tėvas atrodo gerai. Mama taip pat visada atrodė jaunesnė.
Beveik nenaudoju kosmetikos. Jeigu nesidažau, prausiuosi tik vandeniu. Kasmet vis randu kokią nors priemonę, dėl kurios kraustausi iš proto. Dabar tai yra arganų aliejus.
Nors gyvenu saulėtoje Kalifornijoje, niekada nenaudoju apsauginio kremo nuo saulės. Žinau, tai blogai. Bet geriu labai daug vandens. Gal tai mano jaunystės paslaptis? Dar joga ir meditacija – tai, kas padeda atsipalaiduoti.
Anksčiau kas rytą rašydavau. Porą puslapių to, kas šauna į galvą. Dabar tai darau rečiau.
Negaliu pasakyti, kad niekada nerūkiau, nevartojau alkoholio. Rūkiau daug metų.
Dabar žiūrėdama į savo nuotraukas su cigarete rankoje stebiuosi, kaip galėjau turėti tokį bjaurų įprotį.
Esu vegetarė. Tiesa, praėjusią savaitę valgiau mėsiškų patiekalų. Lietuvoje sunku būti vegetare.
– Ar su tėvu dažnai esate lyginami?
– Nesijaučiu esanti jo šešėlyje. Amerikoje nedaug žmonių žino mano tėvą. Taip, kartais išvydę mano pavardę jie paklausia, ar mes nesame giminės.
Bet jie nereaguoja taip, kaip žmonės čia. „O dieve, tu – Jono Meko duktė?” – tokį sakinį Lietuvoje turbūt girdžiu dažniausiai. (Juokiasi.) Čia mano tėvas tikrai labai gerbiamas.
Kartą bare bendravau su jaunu vaikinu. Mano draugė pasakė, kad aš – J.Meko duktė. Dar neteko susidurti su tuo, kad kas nors nepatikėtų, jog jis – mano tėvas. Turėjau tam vaikinui parodyti bendrą savo ir tėvo nuotrauką.
Tada jis manęs paprašė kartu nusifotografuoti. Man patinka, kad šį kartą Lietuvoje viešėjau viena. Galiu būti savimi. Gyvenau Užupyje netoli Jono Meko skersgatvio. Matydavau, kaip žmonės ten fotografuojasi, ir galvodavau: „Čia mano tėvo skersgatvis, o jie nežino, kas aš tokia. Smagu.”
Kovo mėnesį susukau savo pirmąjį trumpametražį filmą „The sleepy man” („Mieguistas žmogus”). Jame vaidinau ir pati, ir „Oskarui” nominuotas aktorius Johnas Hawkesas.
Filmo peržiūroje Niujorke tėvas buvo vienintelis, kurio varžiausi. Bijojau jo nuomonės. Atsikvėpiau, kai jam patiko. Juk jis daugybę metų buvo kino kritikas. Mano filmas labai skiriasi nuo tėvo kurtų. Nemanau, kad galėčiau kurti kaip jis.
– Esate artimi?
– Nekalbame apie kasdienius dalykus, bet žinome, kaip kuriam sekasi. Esame panašūs. Aš, kaip ir jis, esu labai kritiška. Abu esame užsispyrę.
Kai nesutariame dėl kokių nors dalykų, įsiplieskia diskusija. Ji gali tęstis ilgai. Dažniausiai ją baigia tėvas: „Gana. Nebenoriu apie tai daugiau kalbėti.”
Mano mama rami, švelni. Kartais ir aš galiu tokia būti. Manyje tarsi gyvena du skirtingi žmonės.
– Skirdamiesi tėvai turėjo parduoti butą Soho rajone, kuriame prabėgo jūsų vaikystė. Buvo skaudu?
– Aš vis dar sapnuoju tą vietą. Ten nuostabu augti. Vadinamasis loftas buvo toks didelis ir ilgas, kad jame išmokau važinėti dviračiu. Buvo liūdna, kai tėvai tą loftą pardavė.
Bet tai buvo protingiausia. Tėvai iki šiol draugiškai bendrauja. Nė vienas šiuo metu neturi naujos šeimos. 25 metus juodu gyveno kartu. Mano vaikystė buvo nuostabi.
Tačiau žmonės keičiasi, pradeda naujus gyvenimo skyrius. Buvo liūdna. Dabar jie abu vėl laimingi. Man tai svarbiausia. Tėvas gyvena Niujorke, Bruklino rajone.
Mama jau nebefotografuoja, yra žolininkė ir gyvena Vermonte. Žiemomis ten šalta, kaip Lietuvoje. Tada ji atvažiuoja pas mane į Kaliforniją. Tėvas tik praėjusiais metais pirmąkart mane aplankė Los Andžele.
Šiame mieste visi vairuoja automobilius, o jis ne. Pirmą dieną jam buvo sunku rasti laikraštį. „Niekas Los Andžele neskaito laikraščių!” – piktinosi tėvas.
Aiškinau jam, kad norėdamas rasti laikraščių jis turi eiti į „Starbucks” kavinę. (Juokiasi.)
– Tėvų lofte lankėsi tokios garsenybės kaip „Fluxus” meno krikštatėvis Jurgis Mačiūnas, dailininkas Salvadoras Dali, muzikantas Johnas Lennonas su žmona Yoko Ono, poparto tėvas Andy Warholas, jo mūza, kompozitorė ir dainininkė bei modelis Nico, garsus poetas Allenas Ginsbergas. Ar pamenate tuos susibūrimus?
– Kažkodėl geriausiai prisimenu vakarą, kai mūsų namuose A.Ginsbergas garsiai deklamavo poeziją. Buvau labai jauna ir maniau, kad jis išprotėjęs. Jis mokėjo padaryti įspūdį.
Pamenu ir susitikimus su A.Warholu. Jį būdavo smagu stebėti. Internete galite rasti mano, tėvo ir A.Warholo nuotrauką. Man ji labai juokinga.
Mums su broliu tie susibūrimai buvo įprasti. Tėvas man visuomet buvo paprastas vaikinas. Netgi ir kelionės į filmų festivalius man buvo įprasta. Bet aš nežinau, ką reiškia augti su tėvais bankininkais ar mokytojais, žaisti futbolą, kepti kepsnius ant laužo.
Kai kurie žmonės mano, kad esu keista, nes kartais kalbu negalvodama, pamirštu, ką norėjau pasakyti.
Kita vertus, esu tipiška Los Andželo aktorė: gyvenu Kalifornijoje, esu vegetarė, praktikuoju jogą, vairuoju automobilį, kuris vietoj įprastų degalų naudoja perdirbtus.
Aštuonerius metus dirbau bare. Ačiū Dievui, dabar nebereikia to daryti. Buvo metas, kai pasakiau sau – gana, rasiu būdą, kaip kitaip pragyventi. Radau. Ir esu kur kas laimingesnė.
Užvėrus vienas duris atsiveria kitos. Mokydamasi mokykloje norėjau būti režisierė. Kai žmonės sakydavo, kad būsiu aktorė, supykdavau.
Nenorėjau, kad man kas nors aiškintų, ką daryti. Aš pati norėjau viską kontroliuoti. Turiu pripažinti – aš truputį pamišusi dėl kontrolės. (Juokiasi.)
Kai norėjau studijuoti specialioje filmų kūrimo mokykloje, tėvas pasakė, kad geriausi filmų kūrėjai nėjo į tokias mokyklas. Džiaugiuosi, kad jo paklausiau. Mokiausi laisvųjų menų, po to kurį laiką dirbau grafikos dizainere.
Su filmų kūrimu neturėjau nieko bendra, nors daugybę metų dirbau tėvo filmų antologijos archyve. Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos mano gyvenime viskas pasikeitė. Tuo metu aš gyvenau Niujorke.
Su partnere turėjome savo nedidelę grafikos dizaino kompaniją. Dauguma mūsų klientų buvo iš Manhatano. Po išpuolio visus juos praradome. Jų biurai buvo uždaryti. Reikėjo galvoti, ką daryti toliau.
Buvo labai sunkus metas. Draugė pasiūlė užsidirbti pozuojant. Mano vyras padarė keletą nuotraukų paplūdimyje. Nunešiau tas nuotraukas į modelių agentūrą ir paklausiau, ar man atsirastų darbo. Atsirado.
Bet man nepatiko būti modeliu. Negalėjau nieko kontroliuoti. Tad ištvėriau ten tik tris mėnesius. Po to pradėjau vaidinti, lankyti vaidybos pamokas, susiradau agentą ir netrukus persikėliau į Los Andželą.
Man buvo keista sakyti, kad esu aktorė – mat tuo pat metu dirbau bare. Dabar galiu drąsiai sakyti – aš aktorė ir režisierė. Po dvidešimties metų išsipildė mano troškimas.
Pagaliau darau tai, ką norėjau daryti, ir dar už tai man moka pinigus. Nedaug, bet pakankamai. Pastaruosius ketverius metus galiu pragyventi vien iš vaidybos.
– Iki šiol plakate kokteilius?
– Ne. Nebevartoju stipraus alkoholio. Nekenčiu barų. Nemėgstu girtų žmonių. Per ilgai buvau toje aplinkoje. Man daug maloniau būti kalnuose, paplūdimyje. Mėgstu gamtą.
Gal todėl man taip patiko Juodkrantėje. Neringa – be galo graži vieta. Man patinka, kad vos išvažiavus iš Vilniaus atsiduri miške.
Lietuvoje supratau vieną dalyką – man reikia dažniau kur nors išvykti. Aš arba blogai suplanuoju laiką, arba vienu metu darau per daug dalykų.
Turiu susidėlioti prioritetus.
– Vienas jų – šeima, vaikai?
– Taip, nes neinu jaunyn. Turiu nuostabų partnerį. Nesame susituokę, bet tikiu, kad turėsime šeimą. Man ji labai svarbi. Noriu susilaukti vaikų per artimiausius dvejus metus.
Reikės derinti karjerą ir vaiko auginimą, bet to nebijau. Man pasisekė, kad didžiąją laiko dalį dirbu namie.
Vaikai pakeičia gyvenimą, bet aš nesutinku su tais, kurie sako, kad su vaiku negalima keliauti. Aš daug keliavau su savo tėvais.
– Jūsų namuose taip pat netrūksta menininkų susibūrimų?
– Kai gyvenau Niujorke, buvo metas, kai rengdavau daugybę kviestinių pietų. Kartais ilgiuosi tų vakarėlių, maisto gaminimo būriui skirtingų žmonių.
Dabar gyvenu mažame bute, kur nėra vietos dideliems susibūrimams, net stalas nėra didelis.
Šis mano gyvenimo etapas ramus. Tik Lietuvoje nebuvo ramu – tiek saulėtekių, kiek Lietuvoje, nemačiau jau daugybę metų.
