Alfas žinomas kaip kulinarinio projekto „Virtuvės mitų griovėjai” narys.
„Mane jau seniai domino žurnalistika, renginių organizavimas ir kulinarija. Dabar visas šias sferas sujungiau į vieną”, – savo sprendimą paaiškino A.Ivanauskas.
– Idėjų pardavėjas – skamba neįprastai. Kaip apibūdintumėte savo veiklą?
– Pagrindinis mano darbas – idėjų kūrimas. Kartais – ir jų įgyvendinimas. Pasirinkau pramogų, maisto ir išskirtinių dovanų sferą. Tai gali būti išskirtinė arbata, netradicinio skonio ir formos saldumynas ar iškilminga, ypatinga gurmaniška vakarienė.
Svarbiausia šioje veikloje – sukurti emociją.
– Kas perka idėjas ir kaip jos parduodamos?
– Pasaulyje yra labai daug idėjų pirkimo ir pardavimo modelių. Rengiamos idėjų mugės, susitikimai su potencialiais pirkėjais, kuriami specialūs interneto portalai ir įmonės.
Bendradarbiauju su idėjas pardavinėjančia kompanija Rygoje. Ji kuria idėjas visam pasauliui. Daugiausia – Didžiajai Britanijai.
Lietuvoje su kolegomis Martynu Praškevičiumi ir Ali Gadžijevu esame sukūrę kulinarinį-idėjinį projektą „Virtuvės mitų griovėjai”.
Iš jau sukurtų ir įgyvendintų idėjų galiu paminėti pasaulyje atitikmenų neturinčius arbatos ir medaus kremus. Šia idėja susižavėjo skandinavai, o mūsų kulinariniai kvepalai greitai rado nišą Prancūzijoje.
– Kokia buvo pirmoji jūsų sukurta ir parduota idėja?
– Prieš keletą metų vienai kompanijai buvo sukurti išskirtiniai saldumynų rinkiniai Kalėdoms – migdoliniai saldainiai buvo tiesiog įšaldyti specialiose ledo dėžutėse.
Dirbdamas tiek restoranų, tiek pramogų versle supratau, kad Lietuvoje nėra dėl kulinarijos pamišusių žmonių, ši profesija pas mus vis dar tokia „jokia”.
Su Ali ir Martynu esame be galo skirtingi, tačiau turime vieną tikslą – pakeisti požiūrį į tai, ką valgome ir kaip valgome.
Maisto vartojimas – kultūra, suburianti prie bendro stalo draugus, suvienijanti šeimą.
Norėjome parodyti, kad maisto ruošimas – ne prievolė, o smagus laiko leidimas, erdvė kūrybai.
Lengviausia turistus nuvesti į prastą restoraną ir siūlyti cepelinų. Mūsų užduotis – užsieniečius pavaišinti naminiu sviestu, tikra namine krosnyje iškepta duona, žvėrienos patiekalais, miško ir sodo gėrybėmis, pagaliau lašiniais, upėje ar ežere pagautomis žuvimis.
Tai mūsų tikrosios šaknys. Ir jomis turime didžiuotis, o ne sakyti, kad lietuviai neturi kulinarinio veido.
– Ar jūsų paslaugomis naudojasi didžiosios užsienio kompanijos?
– Didžiosios kompanijos dažniausiai perka idėjas. Bet visuomet išdidžiai tikinama, esą jie patys yra idėjų generatoriai.
Iš tiesų, kai parduodi idėją, ji dažniausiai tampa nebe tavo, o kompanijos. Visi laurai atitenka bendrovei.
– Kokios jūsų idėjos sklando už Lietuvos ribų?
– Kaip minėjau, esame sukūrę kelis analogų neturinčius receptus: arbatos ir medaus kremai, kulinariniai kvepalai, pagal specialią technologiją pagaminti namų darbo saldainiai, ekologiški ledai ir kita.
Pavyzdys galėtų būti ir „Virtuvės mitų griovėjų” knyga „7 ingredientai”. Knyga tapo perkamiausia Lietuvoje.
Gauname laiškų ir iš kitų šalių – norima išversti knygą ir leisti ją užsienyje.
– Ko reikia norint būti idėjų pardavėju?
– Manau, svarbiausia – būti įvykių centre, domėtis tam tikromis sritimis ir rasti kanalų, kuriais tas žinias galėtum nuolat pildyti.
Jei domiesi kulinarija, kelis kartus per metus privalai nuvykti į pasaulines maisto parodas ir muges, skaityti kulinarinę literatūrą, susipažinti su bendraminčiais kitose šalyse.
Kuo daugiau pažįsti skirtingų žmonių, kultūrų, erdvių, tuo daugiau idėjų kyla.
Kuriant ką nors nauja reikia pakeisti aplinką: daryti tai ne kabinete, o miške, ant ežero kranto ar daugiaaukščio stogo. Idėjų lengviau atsiranda net pakeitus kompiuterį į vaikiškus pieštukus ir kartono lakštus.
Norėdamas ką nors sukurti turi mokėti nuo visko atsiriboti. Galva – lyg virdulys. Jeigu tu jo niekada neišjungi, jis kalkėja ir galiausiai perdega. Turi mokėti jį išjungti, pakeisti vandenį. Tada jis veiks gerai.
– Išduokite paslaptį – kiek kainuoja idėja?
– Vienos idėjos gali būti tik savęs, savo svajonių realizavimas. Juk galimybė kurti suteikia sparnus.
Lietuvoje žmonės nėra pratę mokėti už idėją, jiems atrodo, kad idėja yra niekas, nes neturi fizinio kūno. Kai ji virsta realybe, tik tada atrodo, kad verta už ją mokėti.
Geriausios idėjos kainuoja daugiau nei konkretūs dalykai, tad ji gali kainuoti ir milijoną. Aišku, kai kada idėja – dar ne viskas, jos įgyvendinimas ne mažiau svarbus.
Man labai smagu, kad Lietuvoje po truputį keičiasi požiūris. Ne visi užsakovai, prašydami sukurti dovaną, sako: „Svarbu pigiai ir daug.” Vis daugiau žmonių supranta, kad kartais mažiau yra daugiau. Juk svarbiausia – emocija.
– Ar įmanoma tapti turtingam pardavinėjant idėjas?
– Mano tikslas nėra tapti milijonieriumi. Noriu realizuoti save ir dirbti darbą, kuris man patinka.
Kurti gali kiekvienas žmogus. Kur kas sunkiau – parduoti. Parduoti idėją sunkiau nei kompiuterį ar telefoną, kurį pirkdamas žmogus vertina kaip žinomą daiktą.
Visuomet smagu, kai pati idėja viską pasako. O klientas tiesiog pareiškia: „Noriu šito.”
– Kiek trunka sukurti idėją?
– O kiek dailininkui reikia laiko paveikslui nutapyti? Kartais galvoje kas nors „susišviečia” per akimirką, kartais reikia visos amžinybės.
– Kokia jūsų darbotvarkė?
– Darbotvarkė įprasta – juk ne Prezidentūroje dirbu. Negaliu prisiversti užmigti anksčiau nei antrą ar trečią valandą nakties. Su tuo kovoju, bet man geriausių minčių kyla tamsiuoju paros metu.
Keliuosi pusę aštuonių, rytais sportuoju, kad „išsijungtų virdulys galvoje”. Visuomet pusryčiauju, nes pusryčiai – visai dienai būtinas energijos šaltinis. Tuomet vykstu į susitikimus mieste, grįžtu jau sutemus. Vakare susidėlioju kitos dienos darbotvarkę.
Idėjų generavimas mano darbotvarkėje neturi konkretaus laiko, bet pastebiu, kad vis tiek geriausios idėjos ateina paryčiais, kai visas miestas miega.
– Kas pasikeitė atsisakius darbo bendrovėje – juk tai teikė finansinį saugumą ir socialines garantijas?
– Darbo krūvis tikrai nesumažėjo, tačiau jaučiuosi visiškai kitaip. Nors nebuvau itin kontroliuojamas, žinodavau, kad turiu tam tikrą valandą ateiti į darbą.
Jei kur nors įstrigdavau, jausdavau kaltę, nors niekas manęs ir nekaltino.
Kai dirbi pats sau, atsakomybės daugiau. Dėlioji viską taip, kaip nori.
– Tačiau nėra kas mėnesį garantuotų pajamų.
– Dirbdamas įmonėje gali jausti baimę, kad ji bankrutuos. Svarbiausia – tikėti savimi. Tuomet bus lengviau ir kitą įtikinti tavimi patikėti.
Kaip rašė Paulo Coelho „Alchemike”: „Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.”
– Koks jūsų gyvenimo tikslas?
– Palikti bent mažą įspaudą, keliantį geras emocijas. Nevaidinti ir gyventi savo, o ne kitų gyvenimą. Daryti tai, kas patinka, o ne ką verčia aplinkybės ar visuomenės spaudimas.
Žmonės skundžiasi, kad Lietuvoje blogai. Kitur mokesčiai mažesni, atlyginimai didesni. Tačiau svetur – taip pat savos problemos.
Gal kelias minutes esu svarstęs apie emigraciją, tačiau suprantu – gyvenu šalyje, kurioje galiu kurti visam pasauliui. Čia vienas kitą keičia keturi metų laikai, čia žinai kiekvieną gatvę, pažįsti močiutę, iš kurios perki burokėlį. Truputį pyksti ant kaimyno, kuris vakarais muša karbonadą ant grindų ir neduoda tau ramiai klausytis muzikos, tačiau visuomet gali pasiskolinti iš jo cukraus.
Mūsų šalies mažumas – pridėtinė vertė, tik ne visi tai įvertina.
Parduoda net ir orą
Ar galima praturtėti iš oro? Kodėl gi ne?
Tokią idėją iš užsienio nusigvelbė vilnietis Eduardas Gromyka. Jis su kolegomis sukūrė ir prekybininkams pasiūlė skardines, esą pripildytas Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio oro.
Spalvingos metalinės dėžutės su užrašu „Vilniaus oras” neliko nepastebėtos turistų, nors prieš trejus metus jos kainavo 25 litus.
„Daugiausia mūsų oro perka turistai ir emigrantai. Turistai skardines perka prisiminimui ar lauktuvių artimiesiems, o emigrantams Vilniaus ar Lietuvos oras kelia sentimentų kaip ir juoda ruginė duona ar sauja lietuviškos žemės”, – yra pasakojęs oro pardavėjas.
Pirkėjams patiko ir tai, jog skardinės su oru – lengvos, tad neapsunkina lagamino. Kai kurie pirko ne po vieną, o po kelias ar keliolika.
„Ir galioja jos netrumpai – 100 metų. Neabejoju, kad oras po šimto metų išliks toks pat geras, tik bijau, kad pakuotė gali surūdyti”, – pasakojo E. Gromyka, kuriam suvenyrų verslas – tarsi laisvalaikis, smagus nuotykis.
Skardinės su oru – tik vienas iš daugelio vilniečio brandintų sumanymų, kurį įgyvendino.
„Esu naujos informacijos aistruolis. Aš mąstau nestandartiškai, domiuosi, kas naujo vyksta pasaulyje. Nors iš pradžių dauguma naujų idėjų atrodo beprotiškos ir nevertos pasitikėjimo, neretai duoda naudos, – savo filosofiją dėstė E. Gromyka, bendraujantis lietuvių, rusų, anglų, lenkų kalbomis. – Galbūt ne mažiau sėkmingai prekiauti pavyktų lietuvišku lietumi?”
Išradingiems verslininkams sekasi prekiauti ne tik oru, bet ir dar labiau neapčiuopiamais dalykais – pavyzdžiui, sklypais Mėnulyje ar žvaigždėmis.
Tačiau originalios idėjos kartais atsimuša į sieną. Jaunas verslininkas Marijus Juronis turėjo nuleisti rankas – jo pasiūlymas teikti originalią kremo nuo saulės įtrynimo paslaugą Palangos paplūdimyje nebuvo priimtas. Pernai nemažai diskusijų sukėlęs kauniečio verslo planas nebuvo įgyvendintas.
Dešimt dailių merginų pasamdęs verslininkas vylėsi, kad už 25 minučių malonią paslaugą paplūdimio lankytojai nepagailės 20 litų. Norinčių tokiu būdu užsidirbti netrūko. Jau buvo užsakyta ir kremų nuo saulės partija.
Tačiau šios minties nepalaikė visuomenės sveikatos specialistai – jiems atrodė, jog paslauga neatitinka higienos normų, todėl leidimas šiai veiklai nebuvo išduotas.
Kaunietis M. Juronis pasakojo, kad šis originalus verslo planas jam kilo po to, kai iš paplūdimio grįžo skaudžiai nudegęs.
