„Vaikų dėmesys mane labai gydo”, – ištarė sunkiai serganti ir šiuo metu viena gyvenanti 54 metų E.Volungevičienė.
Šią savaitę kaunietė labai laukė svečių – 29 metų dukters Gintarės, Londono olimpiados buriavimo varžybose iškovojusios šeštąją vietą, ir anūko Eriko, kuriam netrukus sukaks treji.
E. Volungevičienės žentas – garsus buriuotojas, Londone iškovojęs bronzos medalį Robertas Scheidtas (39 m.) – šįkart į Lietuvą neužsuko. Jis išvyko į gimtąją Braziliją aplankyti savo artimųjų.
Ketveri metai, prabėgę nuo Pekino olimpiados, kur G. Volungevičiūtė laimėjo sidabro medalį, ir buriuotojai, ir jos motinai atseikėjo ir likimo dovanų, ir kirčių.
Pekino olimpinių žaidynių vicečempionė iki Londono startų sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir šiais metais iškovojo pasaulio čempionato aukso medalį.
Šią pergalę buriuotoja skyrė su sunkia liga kovojančiai motinai, tikėdama, kad tai ją įkvėps nugalėti vėžį.
Anksčiau sveikatos problemų neturėjusiai ir aktyvų gyvenimą gyvenusiai maisto produktų parduotuvės savininkei E. Volungevičienei piktybinės kaulų ligos diagnozė prieš metus kirto lyg perkūnas iš giedro dangaus.
Juk tokia liga serga daug vyresni žmonės negu aš. Be to, medicinos literatūroje rašoma, kad ji dažniau užklumpa vyrus.
Širdis man kužda, kad moters sveikatai dideli svoriai – ne į naudą. Dabar mane vien nuo minties apie kopimą į kalnus purto – prisimenu, kokias sunkias kuprines tempdavau.
Vaikystėje buvau ėmusis berniukiškų užsiėmimų: mėčiau ietį, diską, stumdžiau rutulį. Kaime dirbome sunkius ūkio darbus.
Buriavimas – taip pat didelis fizinis krūvis. Kol išmoksti burę kelti, reikia išeikvoti daug jėgų. Moteriai – per sunku.
Kaulams reikia moteriškesnio sporto – pavyzdžiui, šokių.
– Ar susidūrusi su sunkia kaulų liga dukrai nepatariate mesti buriuoti?
– Dukra pati jaučia sporto pasekmes – rytais jai skauda kelius. Juk ji ant vandens – dvidešimt metų.
Jai jau reikia masažų. Todėl į šią olimpiadą Gintarė vyko kartu su masažuotoja. Ji labai padėjo Gintarei atgauti jėgas.
Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos skyriuje jaučiausi tarsi užsienio ligoninėje – tokio rūpestingumo aš niekur nemačiau. Kai ten nuvykstu atlikti patikros, jaučiuosi lyg grįžusi į namus.
– Kokios galėjo būti vėžio priežastys?
– Gydytojai paneigė mano nuogąstavimus, kad ligą galėjo išprovokuoti per daug aktyvus gyvenimas – plaukiojimas burlente, slidinėjimas kalnuose, alpinizmas.
Jie sako, kad kalta aplinkoje esanti radiacija. Gydytojai taip pat sakė, kad ši liga nėra paveldima.
Ligoninėje gulėdamos su kitomis moterimis svarstėme: sveikatai pakenkti galėjo Černobylio atominės elektrinės Ukrainoje sprogimo 1986 metais padariniai ir maisto produktuose esantys konservantai.
Mano giminėje niekas nesirgo vėžiu. Aš buvau stipriausia, bet staiga susirgau.
Anksčiau dėl jokios ligos nebuvau buvusi nei poliklinikoje, nei ligoninėje.
– Kaip liga pakeitė jūsų gyvenimo būdą?
– Gydytojai daug ką uždraudė, bet pabrėžė, kad reikia stengtis gyventi visavertį gyvenimą.Man negalima vartoti jokių maisto papildų.
Organizmą turiu stiprinti tiktai maistu. Todėl valgau daug mėsos, varškės, daržovių.
Anksčiau valgydavau daug rūkytos mėsos, dabar jos visai atsisakiau.
Įsigijau sulčiaspaudę. Kasdien geriu šviežiai spaustas sultis.
Tačiau burlentės neparduodu. Vaikai per atostogas plaukioja. Man dar anksti sudėti ginklus.
Jeigu nebūčiau optimistė, turbūt būčiau užsiverkusi dėl tokios ligos.
Tikiu, kad ir pati dar plauksiu. Vasarą dabar važinėju dviračiu, kurį Prancūzijoje man nupirko Gintarė. Be to, daug vaikštau.
Neseniai Palangoje maudžiausi jūroje.
Dabar jau vairuoju ir automobilį, tačiau prie vairo negaliu ilgiau išsėdėti negu dvi valandas, pradeda skaudėti nugarą.
Gintarė man iš viso uždraudė eiti į darbą.
Ji pasakė: „Brangink tokį gyvenimą, kokį turi. Juk galėjome tavęs netekti.”
Jeigu būčiau laiku nesusigriebusi, liga būtų sparčiai progresavusi.
– Ar užklupus sunkiai ligai jums padėjo ir buvęs sutuoktinis, vaikų tėvas Gintautas Volungevičius?
– Jis mane vienas pirmųjų paragino kuo greičiau vykti į Santariškių klinikas ir padrąsino ryžtis kaulų čiulpų transplantavimui. Ne visiems tokia liga sergantiems ligoniams ši operacija atliekama, nes turi būti sveiki visi organai.
Manau, pasveikti padeda ne tik artimų žmonių palaikymas, bet ir tikėjimas Dievu.
Tačiau savęs neretai klausiu: jei Dievas padeda pasveikti, kas tuomet pasiuntė tą ligą?
Kaunietė jau ruošėsi sudaryti testamentą, tačiau susitikimą su notaru vis atidėliodavo dėl intensyvaus gydymo kurso.
Šiuo metu moteris jaučiasi sustiprėjusi ir viliasi, kad liga atsitrauks, todėl dabar – ne laikas dalyti turtą.
Kaip ir kiekviena motina, E. Volungevičienė trokšta kuo daugiau būti su savo vaikais.
Tačiau likimas juos išbloškė iš Lietuvos – trys moters atžalos gyvena užsienyje.
Ištekėjusi Gintarė su šeima įsikūrė Italijoje, prie Gardos ežero, vyriausias sūnus mokytojas Romualdas (30 m.) su šeima gyvena Danijoje. Neseniai į šią šalį mokytis persikėlė ir jaunėlis Justinas (17 m.).
– Kaip su dukterimi ketinate praleisti atostogas? – paklausiau E. Volungevičienės.
– Gintarė – šeimos žmogus, dabar ji nori visą laiką skirti sūnui ir man.
Gal ji ištrūks į Kauno marias paburiuoti, bet aš tai tikrai jau neplauksiu burlente. Sergu sunkia kaulų liga, todėl reikia atsisakyti ir šio pomėgio.
Labai norisi sportuoti, bet jei gydytojai dovanojo antrą gyvenimą, būtina vertinti jų pastangas. Juk gali vėl lūžti kaulai.
Gavau antros grupės neįgalumą, todėl nei sportuoti, nei dirbti visa jėga negaliu.
Savo parduotuvėje dirbu vos dvi dienas per savaitę. Nebetampau dėžių su prekėmis, tik aptarnauju pirkėjus prie kasos.
– Kokius signalus jums siuntė liga?
– Pradėjo skaudėti kaulus, daugiausia – nugarą.
O kartą darant mankštą lūžo stuburo slankstelis.
Patekau į Kauno klinikinę ligoninę. Išsigydžius traumą medikai rekomendavo kreiptis į Vilniaus universiteto Santariškių klinikas ir atlikti išsamesnius tyrimus, nes jiems kilo įtarimų.
Santariškėse pernai liepos 23-iąją man buvo nustatyta piktybinė kaulų liga, moksliškai vadinama mieloma. Pagrindinis jos gydymas – chemoterapija.
Po šių procedūrų gydytojai pasakė: „Esate jauna, stipri, todėl jums pagelbės tiktai kaulų čiulpų transplantavimas. Ligą turime išvaryti.”
Ištvėrusi keturis chemoterapijos kursus jaučiausi daug geriau.
Kaulų čiulpų transplantacija buvo atlikta per praėjusias Kalėdas – pati sau buvau donorė. Man buvo transplantuoti mano pačios kaulų čiulpai.
Dvylika dienų savijauta buvo šlykšti – pykino, vėmiau, kol organizmas priėmė kamienines ląsteles. Bet gydytojas perspėjo, kad nuo visų negalavimų yra priemonių, todėl buvo skirta vaistų ir dėl skrandžio darbo, ir raminamųjų.
Naktimis jau nekrologą sapnavau. Draugai patarė surašyti testamentą. Tačiau tuo metu nebuvo galimybės nueiti pas notarą.
Ligoninėje tuo sunkiausiu momentu mane globojo vyriausias sūnus Romualdas.
Su Gintare kasdien palaikėme ryšį telefonu, nes duktė tuo metu rungtyniavo varžybose Australijoje.
Jaučiau didžiulį ne tik vaikų, bet ir gydytojų palaikymą.
Santariškių klinikose dirba nuostabūs gydytojai – gydytojas hematologas Valdas Pečeliūnas, Kaulų čiulpų transplantacijos ir intensyviosios chemoterapijos skyriaus vadovas Igoris Trociukas.
Šie medikai – aukščiausio lygio profesionalai, atsidavę savo profesijai.
Džiaugiuosi, kad gydymas nebuvo uždelstas, o gydytojai padarė viską, ką galėjo. Po kaulų čiulpų transplantavimo nekilo jokių infekcijų.
Šiuo metu tyrimo rezultatai yra neprasti. Tačiau dirbti galiu iš dalies, nes pažeisti visi plokštieji kaulai – stuburo, šonkaulių. Ilgiau pasėdėjusi jaučiu skausmą, tad stengiuosi daugiau vaikščioti.
Bet su gydytojais bendrausiu visą likusį savo gyvenimą – seksime, kad liga neatsinaujintų.
– Galbūt gydytojai jumis labiau rūpinosi ir dėl to, kad esate garsios sportininkės motina?
– To nepastebėjau. Nors su jais pašnekėdavome ir apie Gintarės sportinius rezultatus.
Bet Santariškių klinikų gydytojai yra ne mažiau dėmesingi ir kitiems ligoniams.
Praeityje pati penkiolika metų keliose Kauno ligoninėse dirbau medicinos seserimi (dabar – slaugytoja). Tačiau pati atsigulusi į ligos patalą patyriau, jog Vilniuje medikai – kultūringesni negu Kaune. Negirdėjau jokių piktų žodžių, įžeidimų.
