Juoda katė dar nė karto neprišaukė D. Jonušiui nelaimės, tačiau kai tik ji pasirodydavo kelyje, kaip tyčia užsidegdavo raudonas šviesoforo signalas, ir buvusiam lenktynininkui tekdavo laukti.
Nemėgstantis vėluoti vyras turėdavo su tuo susitaikyti.
Šią vasarą organizuojant 13-ąsias „Omnitel” 1000 km lenktynes Palangoje verslininkui taip pat buvo neramios dienos. Lenktynėse startavo net 40 komandų, o per keturias dienas jose apsilankė apie 90 tūkstančių žiūrovų.
Darius tomis dienomis būtų užmiršęs pavalgyti, jei jam to nebūtų priminusi lenktynes stebėjusi žmona Asta.
Ji kūrė planus, kaip būtų galima lenktynes patobulinti. Mat kai kurios garsios moterys žiūrėti varžybų atvyko su savo keturkojais augintiniais.
„Kitais metais reikėtų įkurti augintinių kampelį? Buvo gaila žiūrėti į šunelius, krūpčiojančius nuo riaumojančių variklių”, – sakė A. Jonušienė.
Nuo 9 metų pradėjęs lankyti kartingą D. Jonušis yra laimingas, kad baigęs sporto karjerą gali atsidėti savo pomėgiui.
Vyras sugeba išmaitinti šeimą rengdamas lenktynes, mokydamas kitus saugiai vairuoti.
D. Jonušis duoda vertingų patarimų ir savo dešimtmečiam sūnui Justui, kai padeda jam ruošti kartą varžyboms. Tai išduoda žymės ir ant tėvo rankų. Buvusiam lenktynininkui smagu, kad gali po varžtą perrinkti kartą, kurį vairuoja Justas.
Nors Dariaus panagės dažnai būna pajuodusios, rankos tepaluotos, o nuo įkaitusio dujų išmetamojo vamzdžio jis ne kartą nusidegino odą, verslininkui patinka tokia veikla.
Galbūt šalyje auga dar vienas perspektyvus lenktynininkas – jo sūnus Justas? D. Jonušis neskuba apie tai svajoti. Rengdamas sūnų lenktynėms, lydėdamas jį į varžybas jis stengiasi būti geras tėvas.
Ne tik Justas paveldėjo lenktynininko genus. Kai į kartodromą užsukusi 17-metė duktė Emilija ima lenktyniauti, jos rezultatas nudžiugina tėvą.
Emilija važiuoja geriau nei daugelis tokio amžiaus vaikinų. Tai matydamas D. Jonušis ne kartą gailėjosi, kodėl anksčiau neleido dukters į kartingą. Dabar tai pernelyg vėlu.
Dariaus žmona Asta neįsivaizduoja savo vyro sėdinčio ant sofos ir žiūrinčio televizorių. Darius – azartiškos prigimties, jam daug dalykų patinka.
Kai susidomėjo tenisu, iš karto įsigijo aprangą, batus, rakečių, bet aistra tenisui truko vos kelias savaites.
Vyras buvo susižavėjęs meškeriojimu, medžiokle, bet tai irgi greit atslūgo, o aistra lenktynėms neišblėso.
– Ar nepasiilgstate lenktynių? Jei pats nedalyvaujate, gal galėtų startuoti Asta?
Asta: Aš buvau pirmoji, kuri sakė: „1000 kilometrų lenktynėms reikia moterų komandos.”
Darius: Reikia skirti sportinį lenktyniavimą nuo pramogos. Daug žmonių įsivaizduoja, kad „Omnitel” 1000 km lenktynės – pramoginis renginys.
Daugelis mano: „Jei turiu gerą automobilį, galiu lenktyniauti.” Taip nėra – lenktynininkai prieš varžybas daug treniruojasi, bėgioja krosą, kilnoja štangą, lavina ištvermę.
Mes norėjome, kad lenktynės būtų įvykis ne tik sportininkams, todėl vyksta pramoginiai renginiai.
Asta (Juokdamasi.): Įsiklausykite, ką sako mano vyras. Jo potekstė aiški – Asta dar nepasiruošusi, todėl negali dalyvauti lenktynėse.
Darius: Atvirai pasakysiu. Jei žmogus pasiryžta ką nors daryti, turi atlikti viską gerai, kitaip nebus rezultato. O pradžia yra vaikystė.
Sulaukęs 30 ar 40 metų žmogus negali girtis: „Dabar aš būsiu geras lenktynininkas.” To niekada nebus.
– Ar savo žmonos neišleistumėte į automobilių varžybas?
Darius: Ji gali pati nuspręsti.
– Asta, jums buvo kilusi mintis suburti moterų komandą. Ar ją sudarytų gražuolės blondinės?
Asta: Ne, yra moterų, kurios rimtai rengiasi lenktynėms.
Pavyzdžiui, Iveta Slaboševičiūtė, kuri buvo savo tėvo ir kitų pilotų šturmanė.
– Kas dažniau jūsų šeimoje būna vairuotojas?
Darius: Kaip suprasti? Ar kai vienas prisigeria, o kitas turi jį pargabenti namo?
Asta vairuoja savo automobilį, aš – savo. Tais atvejais, kai vykstame kur nors kartu, dažniau vairuoju pats.
– Ar nepasitikite žmonos gebėjimais?
Darius: Asta vairuoja gerai, bet savimi pasitikiu labiau.
– Yra žmonių, kurie susiginčija vos tik sėdę į automobilį.
Darius: Aš Astą kritikuoju kur kas mažiau nei ji mane.
Asta: Dabar mudu gerbiame vienas kito nuomonę, tylime, kai kitas vairuoja, o anksčiau pasiginčydavome.
Vienas iš mudviejų priekaištaudavo: „O kodėl tu pasukai šiuo keliu?” Kitas atšaudavo: „Todėl, kad aš to noriu.”
Darius: Astą kritikuoju dažniausiai dėl vienos priežasties – ji mėgsta greitį. Ji kartais pernelyg daug sau leidžia, o greitis kelyje blogai.
Kai žmonės ateina į BMW vairavimo akademiją, kurioje dirbu instruktoriumi, mano, kad yra ereliai. O baigę ją vairuoja saugiau, bet lėčiau.
– Dariau, lenktynėse pasiekdavote net 290 kilometrų per valandą greitį, o dabar manote, kad reikia lėčiau važiuoti. Kodėl?
Darius: Lenktynės yra saugios, o kelyje važiuoti dideliu greičiu – kvailystė. Gatvėje žmonės eina per perėją net nepažiūrėję, ar nėra automobilio.
Aš mėgstu kartoti: „Pasisaugok, žmogau, ir Dievas tave pasaugos.”
– Kas geriau važiuoja – vyrai ar moterys?
Darius: Vyrai, nes jie būna priversti užleisti vietą moterims. O moterys yra įžūlesnės. Jos įpratusios, kad einant pro duris vyrai yra mandagūs, seka joms iš paskos, to siekia ir važiuodamos kelyje.
Moterys dažnai nesupranta, kad Kelių eismo taisyklės galioja visiems.
– Kiek metų jums buvo, kai pasitraukėte iš didžiojo sporto?
Darius: 28-eri. Priežastis paprasta – nėra pinigų, nėra starto. Taip ne tik man nutiko.
Asta: Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Darius nenutolo nuo automobilių sporto.
Jis vienas pirmųjų Lietuvoje surengė rimtas lenktynes, kurios iki šiol yra didžiausios ne tik Baltijos regione, bet ir Rytų Europoje.
– Daugiau nei 10 metų jūsų pagalbininkė yra žmona Asta.
Darius: Asta žinojo, kad teka už lenktynininko. Esu kažkada ją įspėjęs, kad jei mane kas nors priverstų rinktis – lenktynės ar žmona, rinkčiausi lenktynes.
Asta mane geriau supranta nei aš pats save.
Kuo toliau, tuo labiau pinigai man atrodo žmogui nereikalingi.
Aš nemoku visko iškeisti į eurus. Gal jau senstu?
Asta: Einame su Dariumi koja kojon. Mums abiem svarbūs ne tiek materialūs dalykai, o tai, kad galime įgyvendinti savo sumanymus. Darius toks žmogus – jei ko užsimano, būtinai to siekia.
