Buriavimu užsikrėtusios klaipėdietės meta iššūkį vyrams

Senas posakis, esą moteris laive – lauk nelaimės, jau seniai neteko savo prasmės. Moterys vis dažniau valdo pramoginius laivus, skina laurus olimpinėse regatose, greitaeigėmis jachtomis plaukia aplink pasaulį ir tampa laivų krikštamotėmis. Trys buriavimo žavesį pajutusios klaipėdietės Ieva Masiulienė (37 m.), Sonata Lygnugarienė (37 m.) ir Inga Grubliauskienė (35 m.) nebeįsivaizduoja savo gyvenimo be jūros.

Daugiau nuotraukų (1)

Gediminas Pilaitis ("Gyvenimo būdas")

Aug 26, 2012, 11:25 AM, atnaujinta Mar 17, 2018, 3:47 AM

Rugpjūčio pradžioje pajūrį nusiaubusi smarki vėtra klaipėdietę archeologę I.Masiulienę užklupo buriuojančią Kuršių mariose – tuomet tradicinėje vasaros regatoje dėl Lietuvos buriuotojų sąjungos prizų varžėsi daugiau kaip pusšimtis kreiserinių jachtų.

„Pavakare dangus ties Ventės ragu staiga aptemo, trinktelėjo perkūnija su žaibais, vėjo šuorai pradėjo blaškyti jachtą. Nuleidę bures per liūtį dreifavome prieš bangas.

Tokių škvalo išpuolių mums dar neteko patirti – jachtos prietaisai tada rodė 23 metrų per sekundę greitį”, – Kuršių mariose užklupusią audrą prisiminė I. Masiulienė.

Nidoje poilsiavęs jos vyras susisiekimo ministras Eligijus Masiulis į grėsmingai pasišiaušusias marias žvelgė nuo kranto – laukė, kada pasirodys jachta, kuria plaukė Ieva.

Tėvo globai tądien buvo patikėti vaikai – devynmečiai dvyniai Vilius ir Elzė.

Tiktai paryčiais sulaukę Ievos Nidos uoste visi lengviau atsikvėpė.

„Buriuojant Kuršių mariose pavojų net daugiau negu atviroje jūroje – vėjas ir srovės gali nublokšti jachtas ant seklumų, įpainioti į žvejų tinklus. Neramu, kai nežinai, ko griebtis.

Tačiau mūsų įgula gerai sustyguota, žinome, kaip elgtis sudėtingomis situacijomis”, – pasakojo su tais pačiais draugais ne vieną vasarą buriuojanti Ieva.

Nors I.Masiulienė užaugo prie jūros, jos galva nebuvo pramušta dėl burių. Studijuodama Klaipėdos universitete ji dalyvavo buriavimo kursuose, mokėsi rišti jūreiviškus mazgus.

Tais laikais Pilies uoste dar neknibždėjo tiek daug jachtų.

Prieš trejus metus draugai Ievą pakvietė į Joninių regatą Kuršių mariose. Pirmąkart nuo jachtos denio į žvaigždėtą dangaus skliautą pažvelgusi klaipėdietė susižavėjo dar niekada neregėtais vaizdais.

Tiesa, vėlesni įspūdžiai nebuvo tokie malonūs – užkaukė vėjai, pasvirusi jachta drebėdama kasėsi per putojančių bangų keteras.

Sužvarbusi ir išsigandusi naujokė laukė, kada pasirodys krantas.

„Iškart sunku suvokti buriavimo žavesį. Kai vėjo nebūna, vos slenki, plūduriuoji vietoje – būna nuobodoka. O jei ūžauja audringi vėjai, pažaliavę naujokai raukosi.

Taip nutiko ir man: per pirmąją audrą visiems laikams atsižegnojau nuo jachtų. Bet vos tik bangos nurimo, išnyko ir nemalonūs pojūčiai.

Žmogus prisitaiko prie jūros. Joje viskas greitai keičiasi”, – sakė Ieva.

Dabar I.Masiulienė nepraleidžia Kuršių marių regatų, trunkančių beveik savaitę.

Šiemet ji neišplaukė į jūros etapą, bet įtampos užteko ir kituose.

Kranto žmonėms nesuprantamus jūreiviškus posakius ir papročius perpratusi Ieva jau žino, kad plaukiant pro uosto vartus reikia pagarbiai pasveikinti „senį” – paslaptingą jėgą, sukeliančią vėjus ir bangas.

Pervalkos švyturį I.Masiulienė, kaip ir visi buriuotojai, vadina „žmogumi”. Tokių terminų kilmės niekas negali paaiškinti.

I. Masiulienė ne tiktai puikiai valdo jachtą. Ji tapo ir didžiausio Baltijoje su Lietuvos vėliava plaukiojančio bendrovės „DFDS Seaways” kelto „Maxima” krikštamote.

Klaipėdos universiteto doktorantė puikiai atliko pareigas – perkirpusi juostelę sudaužė putojančio vyno butelį į 200 metrų ilgio laivo bortą.

Nuo senų laikų tikima, kad taip moterų pašventintus laivus jūroje aplenkia nelaimės.

Kelto įgula nepamiršta savo krikštamotės – salone kabo jos nuotrauka, per kiekvienas šventes Ieva visuomet sulaukia kelto kapitono Henriko Žalandausko sveikinimų.

Jūros išdaigas yra pajutusi ir klaipėdietė vadybininkė S.Lygnugarienė. Pirmąkart dalyvaudama tarptautinėje burlaivių regatoje Baltijos jūroje ji manė daugiau niekada nelipsianti į jachtą.

„Plaukiant į Ventspilį bures ėmė taršyti nuožmus vėjas, deniu ritosi bangos. Vos spėjome nuleisti bures. Jachtoje buvo dar viena moteris – abi išsigandome.

Persižegnojusi pasakiau, kad daugiau manęs į jūrą niekas neišvilios.

Bet audra nurimo, švystelėjo saulė, ir niūrios mintys kaipmat išsisklaidė”, – pasakojo dukrą Ievą ir sūnų Simoną auginanti S. Lygnugarienė.

Sonatai gal ir nevertėjo jaudintis – šalia buvo jos vyras, jūrų verslo įmonių grupės „Limarko” vadovas Vytautas Lygnugaris, anksčiau dirbęs šturmanu.

Tiktai krante jis prasitarė žmonai, kad valdyti didelius motorlaivius yra paprasčiau nei mažus bangų svaidomus burlaivius.

Buriavimą pamėgę sutuoktiniai kartu lankė specialius kursus.

Vėliau V. Lygnugaris įgijo ir jachtos kapitono diplomą.

Po pirmosios kelionės vandens baimės atsikračiusi Sonata ne vieną savaitgalį praleido buriuodama Kuršių mariose.

Su vyru ir draugais Kroatijoje išsinuomoję jachtą jie patyrė naujų įspūdžių raižydami vaizdingas Adrijos jūros įlankas.

„Jachtoje kiekvienas žmogus atlieka jam patikėtas pareigas. Nuobodu būna tiems, kurie neranda sau vietos ir pradeda niurzgėti. Tokie bendrakeleiviai gadina nervus kitiems.

Per audrą moterų niekas neveja į denį. O kai ramu, jos kelia bures, vairuoja, padeda švartuoti laivus – privilegijų moterims nėra”, – tikino S.Lygnugarienė.

Retkarčiais vyrai moterims patiki šeimininkauti jachtų kambuzuose – ankštose patalpose, kur sumontuotos maisto produktų lentynos, plautuvė, ant svirčių supasi nedidelė dujinė viryklė.

Virėjo pareigų visi kratosi, nes tai – sunkus fizinis darbas.

S. Lygnugarienė įsitikino, kad jachtoje užkaisti kavą, išvirti sriubą, net sutepti sumuštinį nėra paprasta.

„Kai jachta siūbuoja, tenka maišyti viralą įsirėmus į pertvaras nugara, kojomis ir alkūnėmis – tuomet visas kūnas būna įsitempęs.

Vienintelė paguoda, kad audringoje jūroje buriuotojų apetitas sumažėja. Bet jie atsigriebia nurimus audroms,” – pastebėjo S.Lygnugarienė.

Sonatai jachtoje jokie darbai nėra atgrasūs. Ji tvirtina, kad svarbiausia – sutelkti gerą komandą.

„Jūroje žmogus pailsi, atsigauna jo siela. Man buriavimas – ir maloni pramoga, ir sportas”, – tvirtino Sonata.

Girdėjusi kalbų, esą moterys laivams atneša tik bėdų, Sonata tokių priekaištų iš jūrininkų lūpų dar neišgirdo.

„Neįsivaizduoju, iš kur sklinda tokios kalbos. Gal iš antikos laikų, kai sirenos viliojo į pragaištį Odisėjo įgulą?” – svarstė ji.

Miglotais jūreiviškais prietarais nelinkęs tikėti ir V.Lygnugaris: „Moterys gali ir laimę atnešti. Šiais laikais jos valdo laivus ir buriuoja ne prasčiau nei vyrai.

Senomis jūrinėmis tradicijomis garsėjantys britai laivus nuo seniausių laikų sieja su moterimis.”

Pirmasis kompanijos „Limarko” įsigytas šimto metrų ilgio komercinis motorlaivis verslo partnerių sutarimu buvo pavadintas „Sonatos” vardu.

Vėliau nupirktiems bendrovės laivams irgi buvo suteikti moteriški pavadinimai.

S.Lygnugarienę tokia pagarba ir glumino, ir džiugino.

„Keistokai skambėjo vyro kalbos, kad laivas „Sonata” sensta, jam remontuoti reikia vis daugiau lėšų. Kai mano vardu pavadintas motorlaivis buvo parduotas, niekam nekilo minčių pakartoti tai su kitu laivu”, – sakė ji.

Sonatai teko atlikti ir jachtos krikštamotės pareigas, tačiau prieš tai ji namuose išbandė ritualą – sudaužė kelis vyno butelius.

Vos tik šampano purslai aptaškė naujo burlaivio bortą, nugriaudėjo plojimai.

Baimė, panika ir pažadas daugiau niekada nelipti ant jachtos denio – be to neapsiėjo ir I.Grubliauskienė, kurią į spalvingą burlaivių pasaulį įtraukė ta pati Joninių regata, kaip ir I.Masiulienę.

Pilies uoste Ingą į kelionę išlydėjęs sutuoktinis Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas liko krante prižiūrėti keturių vaikų – Vytauto, Elzės, Žilvino ir Saulės.

„Naktį ties Nida jachtą ėmė vartyti stiprus šoninis vėjas. Prieš kelionę kapitonas man pasakė: „Nebijok, bus baisu tiktai tada, kai vanduo sems jachtos langelius virš vaterlinijos.

Taip ir atsitiko. Pamaniau, jog tai – galas”, – šiurpių įspūdžių iki šiol nepamiršta I.Grubliauskienė.

Humoro jausmo nestokojanti Inga per audrą mėgino drąsinti save ir kitus naujokus laidydama juokelius. Dėl to draugai ją praminė Kaukalu.

Mintyse pasižadėjusi daugiau niekada nesileisti į tokias avantiūras, vos išlipusi į krantą moteris pamiršo visas savo priesaikas.

Joniškio lygumose užaugusi Pilies džiazo festivalių rengėja I.Grubliauskienė mano, kad jūros dvasią galima pajusti tik plaukiant jachta.

„Vėjų ir bangų šniokštimas skamba lyg simfonija. Atviroje jūroje kasdienės problemos ar tavo laimėjimai netenka prasmės.

Čia nėra prieš ką puikuotis – žmonės sugrįžta iš jūros nuskaidrėję kaip angelai”, – įsitikinusi ji.

Buriavimas I. Grubliauskienei primena džiazo improvizacijas: patekę į keblią situaciją buriuotojai turi sukti galvą ieškodami nestandartinės išeities, akies mirksniu reikia priimti sprendimus ir juos vykdyti.

Kaip naująjį žmonos pomėgį vertina uostamiesčio meras V. Grubliauskas? Filosofiškai: „Vyrams tenka sunkiai dirbti, kad jų žmonos galėtų buriuoti ir grožėtis saulėlydžiais jūroje.”

Kasmet per Jūros šventę V.Grubliauskas kartu su Inga sveikina į Klaipėdos uostą atplaukusius mokomuosius burlaivius.

Vaikštinėdama po vieną didžiausių pasaulyje Rusijos burlaivių „Mir” moteris pastebėjo, kad jūrininkai žvilgsniais varsto jos guminius batus.

„Tądien pliaupė lietus, ir tinkamesnės avalynės aš nesuradau. Tik vėliau sužinojau, kad įgula liko patenkinta – guminiai batai nebraižo denio”, – pasakojo jūrininkų etiketu anksčiau nesidomėjusi I.Grubliauskienė.

Pernai Inga su vyru viešėjo Rostoke – Rytų Vokietijos uostamiestyje, kiekvieną vasarą rengiančiame įspūdingas mokomųjų burlaivių ir jachtų regatas Baltijos jūroje.

Porą sužavėjo Rostoko jūrų uosto krantinių, kuriose susitelkia šimtai margaspalvių burlaivių, vaizdas.

Inga džiaugiasi, kad uostamiesčio savivaldybė pradėjo derybas su greitaeigių okeaninių jachtų lenktynių „Volvo Ocean Races” rengėjais.

Prieš porą mėnesių ji su vyru specialiai nuvyko į Airiją stebėti šių prestižinių lenktynių aplink pasaulį finišo.

„Gerokai mažesniame nei Klaipėdos uoste išvydome didžiulę buriavimo fiestą, sutraukusią tūkstančius žmonių. Labai tikiuosi, kad po poros metų greičiausias pasaulio jachtas sveikinsime Klaipėdoje”, – sakė I. Grubliauskienė.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.