Simas man pasipiršo dar prieš išvykdamas į olimpiadą.
Kaip ir visos moterys, turiu stiprų šeštąjį jausmą – įtariau, kad ši akimirka netrukus įvyks. Juolab šia tema esame kalbėjęsi. Nuo pirmųjų pažinties dienų pajuokaudavome, kada gi bus mūsų vestuvės.
Vis dėlto tą dieną piršlybos man buvo didžiulė staigmena, Simui pavyko nuslėpti ir mane nustebinti. Viskas vyko labai romantiškai, šiltai ir gražiai. Taip, kaip įsivaizdavau, ir net geriau.
Esu iš tų žmonių, kuriems iškilmingumas nėra svarbus. Man daug labiau rūpi pats žmogus ir jo žengtas žingsnis. Juolab kad Simas yra išgyvenęs skyrybas. Manau, kad tai patyrusiam vyrui reikia turėti drąsos ir ryžto pirštis vėl.
Kai man įteikė žiedą, susigraudinau. Bijau, kad nepravirkčiau per vestuves, – reikės valdytis.
Vestuvių detales esame aptarę dar iki piršlybų. Ir dabar kalbamės, kokios šventės norėtume. Esame numatę datą, dėliojame planus.
Mano svajonių vestuvės? Turime vienintelį norą, nesame reiklūs – svarbiausia, kad būtų linksma, jauku ir smagu ne tik mums, bet ir artimiesiems. Tokia šventė įsimintų visam gyvenimui. Kiekvienas prabangą vertina savaip. Mums svarbiausia – laimingi veidai.
Pasklido gandų, kad piršlybų žiedas kainavo keliasdešimt tūkstančių litų. Ne, jis tiek nekainavo. Simo dovana mane nustebino, tai – svajonių sužadėtuvių žiedelis.
Niekada nesvajojau, koks žiedas man patiktų. Man nesvarbu žiedo kaina, iš kokio metalo jis padarytas. Svarbiausia, kad su juo buvo paprašyta mano rankos.
Artimiausi draugai, šeimos nariai labai džiaugėsi. Labiausiai krykštavo mano draugės. Joms rūpėjo pamatyti žiedą, svarstėme, kokias sukneles išrinksime pamergėms. Vyrai santūresni, jie pasveikina, paspaudžia ranką. O mes, mergaitės, krykštaujame ir plepame.
Žiedelio ilgai nenešiojau, laikiau tai paslaptimi. Vykdamas į olimpiadą Simas norėjo ramybės ir susikaupimo, nenorėjo, kad jam kvaršintų galvą telefono skambučiai. Gerbiau savo antrosios pusės norą.
Sužadėtinis... Jau kurį laiką Simą vadinau ne antrąja puse, o vyru. Daug kas nežinojo, kad jis pasipiršo, o aš jau leidau sau vadinti jį savo vyru.
Sužadėtuvės, statusas keičia žmonių gyvenimą. Mūsų pakeitė. Šeima yra vertybė, moteriai ji reiškia daug. Ir Simas pasikeitė į gerąją pusę - jis labiau vertina santykius, stengiasi būti atlaidus mano moteriškiems užsispyrimams, niurzgėjimams.
Jis šeimyniškas, šiltas, mielas. Jo paties žingsnis pakeitė jį. Saugumas santykiams labai svarbu. Karjera, draugai, pinigai čia gali būti, čia išgaruoti. O šeima, du žmonės, einantys kartu petys į petį, saugiau jaučiasi vienas kitą palaikydami, gerbdami ir mylėdami.
Simas jau išvyko į Krasnodarą. Atstumas ką tik susižadėjusiems žmonėms – nelengvas išbandymas, tačiau mudu jau pernai su tuo puikiai susitvarkėme. Važinėsiu pas Simą tarp paskaitų, darbų.
Šeima turi būti kartu, tačiau mes džiaugiamės susitikę, kartu gamindami, leisdami laiką. Esame prie to pripratę.
Kiekvienas krepšininkas svajoja kada nors gyventi vienoje šalyje, kada nors ir Simas visam laikui grįš į Lietuvą. Mes abu esame įsitikinę, kad kai šeimoje atsiras mažylis, daug kas pasikeis. Tikiu, kad tapsiu sėslesnė, kitaip paskirstysiu savo laiką.
Yra toks posakis, kad laimingi žmonės dienoraščių nerašo. Jį rašiau būdama paauglė, kaip ir daugelis mergaičių. Taip gali išsakyti savo mintis, pasiguosti.
Man labai gaila, kad tą sąsiuvinį kažkur užmečiau. Mielai ir dabar jį paskaityčiau, pasijuokčiau, galbūt rasčiau įdomių minčių.
Dabar savo dienoraščiu vadinu užrašų knygelę, kuri su manimi keliauja visur kiekvieną dieną. Ten – darbų grafikas, atsiskaitymai, paskaitų grafikai, įdomios mintys, svarbūs adresai, nuorodos.
Tas dienoraštis kitoks, jame – daugiau vertingos informacijos, o ne padrikų minčių. Ten yra pažymėta ir sužadėtuvių data.
