– Kaip išlikti optimistui visą gyvenimą? Ar tai išugdoma?
– Visada buvau optimistė ir likau tokia, nors gyvenu, kaip mėgstu sakyti, viršvalandžius. (Juokiasi.)
Mano tėvas (režisierius Borisas Dauguvietis. – Red.) buvo nepaprastas optimistas, bet motina (aktorė Petronėlė Vosyliūtė. – Red.) – nežemiška pesimistė. Iš tėvo paveldėjau optimizmą. Tokia mano prigimtis.
Aš ir dabar nedarau tragedijos iš gyvenimo, nors jis eina ne į kalną, o į pakalnę. Esu su tuo susitaikiusi ir manęs tai nejaudina.
– Ar per didelis optimizmas niekada nebuvo pakišęs kojos?
– Ne. Anksčiau pagalvodavau: kaip aš likau optimistė? Juk neturiu nei brolių, nei seserų, nei vaikų. Šviesaus atminimo mano vyras Jurijus taip pat buvo vienturtis. Jau aštunti metai esu našlė.
Eidamas 67-uosius metus vyras mirė staiga, kaip sakoma, karališka mirtimi. Kartu pragyvenome 43 metus. Jo netektis man buvo tokia staigi ir netikėta – patyriau šoką.
Pirmąkart patyriau tokį sukrėtimą, bet nei raudojau balsu, nei plėšiausi. Tik pusantrų metų niekur iš namų neišėjau – gulėjau ir širdgėlą gydžiausi skaitydama knygas.
Optimizmas man suteikė tvirtybės. Liko vyro ilgesys, bet gyvenimas neatrodo tamsus.
Jaunystėje man taip pat nebuvo lengva – mačiau karą ir badą. Tačiau negrįžtu mintimis į savo jaunystę, kaip kitos senos bobelės.
Nors teko ir badauti, mano jaunystė tikrai buvo smagi. Šeimoje nebuvo jokios panikos – į viską žiūrėjome ramiai.
Jaunam žmogui net ir negandos ramiai praeina.
– Kaip žvelgiate į ateitį?
– Jau dabar galvoju, kokios bus paskutinės mano dienos šiame pasaulyje, kas man bus lemta.
Namie laikau urną su vyro pelenais. Kartais prieinu prie jos ir sakau: „Parše tu parše, kodėl mane palikai? Bet jeigu tu ten turi blatą, padaryk, kad aš irgi išeičiau taip greitai ir lengvai.”
Esu viską suplanavusi iki savo paskutinės dienos – optimistiškai, be liūdesio.
