Pagaliau festivalio „Kaunas Jazz” įkūrėjas J. Jučas įgyvendino savo svajonę – važinėti dviračiu, kurio nereikėtų minti, bet kuris lengvai užvežtų į kalnelius, neklimptų smėlio takeliuose, susilankstytų, tilptų į bagažinę ir būtų beveik toks pat mažas ir lengvas kaip ir jo pirmasis triratukas prieš 50 metų.
– Bet aš triratuku niekada nesivažinėjau! – išdidžiai sako visas atostogas Nidoje praleidęs kaunietis ir tuoj pat prisimena savo pirmojo dviračio istoriją. – Mes gyvenome labai kukliai, tad mane aplankė didelis džiaugsmas, kai man, penkiamečiam pypliui, gimtadienio proga tėvai nupirko dviratuką! Nes visi vaikai turėjo, o aš – ne.
Mama, baleto solistė, atsinešė dviratuką į Kauno muzikinį teatrą, kuriame dirbo. Pažadėjo, kad trečią ratuką tėtis pritvirtins jau namie, ir nuėjo į repeticiją.
Tuo metu teatras man buvo kaip namai. Teatro vyriausiasis režisierius Rostislavas Andrejevas buvo mano krikšto tėvas, ir dėl tokios giminystės man buvo leidžiama žaisti teatre.
Kol mama repetavo, nutariau, kad man nėra ko laukti trečiojo ratuko. Kai ji po repeticijos išėjo į kiemą, aš jau važinėjau aplink teatro pastatą. Trečiojo rato man niekada ir neprireikė!
Paūgėjęs Jonas persėdo ant didesnio dviračio „Školnik”, ir tuo jo draugystė su dviračiais baigėsi.
Jau pusbernis, gal 17–18 metų, įsigijo motorolerį „Viatka”, vėliau – motociklą „Jawa”. Tuomet reikėjo važinėti po Kauno apylinkes, nes vadovavo keliems muzikiniams kolektyvams.
Gal ne tik dėl to – kam nesmagu ant sėdynės merginą pavėžinti? Vėžino ir Jonas, nors šiomis kelionėmis jis kažkodėl nelinkęs girtis, nes šalia ausis ištempusios sėdi jo šeimos moterys – žmona Audra ir duktė Indrė.
Todėl pereiname prie paprastesnio pašnekesio.
Teiraujuosi J. Jučo, kada būsimasis politikas ir festivalio „Kaunas Jazz” įkūrėjas pirmą kartą atvyko į Nidą, kur dabar su šeima praleidžia visas savo atostogas?
– Pirmą kartą dulkėtu vieškeliu į Nidą mane, septynmetį, atsivežė teta. Po dešimties metų atbirbiau jau pats, mat su draugais grojome šokiuose poilsio namuose „Auksinės kopos”, kuriuose ilsėdavosi jaunimas iš plačiosios SSRS. Kažin kur dabar tas mano nugrotas pianinas „Čaika” galėtų būti? – susimąsto Jonas.
Užsidirbęs kelis rublius jis likdavo atostogauti ir apsigyvendavo pas savo draugą, rašytojo Viktoro Miliūno sūnų Kęstutį.
– Tie rubliai greitai baigdavosi, o Nidoje pasilikti norėdavosi.
Su Kęstučiu sumanėme versliuką. Jam tėvas buvo nupirkęs motorinę valtį – ja nupūškuodavome į Rusijos pusėje esantį žvejų kaimą.
Nidoje nusipirkdavome 2 butelius degtinės, ant kurių labai gerai „užkibdavo” kokie 5 unguriai.
Verslas – gana pavojingas, mat žvejų valtis turėdavome pasitikti dar mariose, kad nepamatytų brigadininkas, – galėjome gauti ir lazdų. Žvejybos metu į kaimo parduotuvę neveždavo degtinės, nes kitaip vyrai į marias net neišplauktų.
Ungurius patys išrūkydavome ir Nidos poilsiautojams parduodavome po 10 rublių, – neslepia savo pirmojo nemuzikinio verslo paslapčių J.Jučas.
Smalsauju, o kaip tuos ungurius rūkyti?
Jonas draugiškai papasakoja. Ungurius su draugu anuomet išdarinėdavo prie marių, nušveisdavo smėliu. Tada per naktį laikydavo kibire sumerktus į sūrų vandenį – kibirui vandens reikėdavo pakelio druskos.
Rytą sūrius ungurius padžiaudavo, pridengdavo marle, kad musės nepultų, o vakare rūkydavo.
Unguriai buvo rūkomi šaltuoju būdu. Iš plytų buvo padarytas 1,5 metro ilgio kanalas – tai buvo prakura, kurioje degdavo kankorėžiai. Dūmai patekdavo į kanalo gale pastatytą ir maišu uždengtą kubilą, kuriame jau kabodavo unguriai.
Dėl kvapo vaikinai uždėdavo ir kadagio šakelę.
O ryte su išrūkytais unguriais pasivaikščiodavo prie autobusų stotelės – ir savaitė poilsio garantuota.
– Dukterį Indrę Nidoje vasarą auginau gal nuo pusantrų metų. Dirbau pedagoginį darbą, tad turėjau daug atostogų. Žmona penktadienį iš Kauno atplaukdavo „Raketa”, o aš išvykdavau groti į vestuves.
Iš ten sekmadienį grįždavau su lauknešėliu, o Audra – vėl į Kauną, nes darbas. Miliūnų name prabėgo daug mūsų šeimos vasarų, – su ilgesiu prisimena buvęs muzikos dėstytojas J.Jučas, jaunystėje išvaikščiojęs visus Neringos takelius.
Bet metams bėgant jis ėmė pastebėti, kad senokai nebuvo Preiloje ar Pervalkoje, nematė atokių Nidos vietų.
– Pėsčiomis taip toli nebenueinu, minti dviračiu nenoriu, be to, į Nidos kalnelius ir neįminčiau, – įsitikinęs Jonas.
Mėginu jį sugėdinti, kad po Nidą dviratuku mažais ratukais zujantis mikrochirurgas Kęstutis Vitkus mindamas pedalus įveikia ir miško takelius, ir Nidos kalnelius, bet Jonas nepasiduoda.
Sugalvojęs pirkti elektrinį dviratį, kad jo nereikėtų minti, ir tiek!
Elektrinį dviratį vėl jam, kaip ir anuomet, prieš 50 metų, padovanojo gimtadienio proga. Dabar jau ne tėvai, o šeima.
Bet dviratis pasirodė esąs per silpnas įveikti kalnelius, tad politikas jį patobulino.
Elektrikai sumontavo ant bagažinės stipresnį akumuliatorių, kurio pakanka nuvažiuoti 50 kilometrų.
Maksimalus dviračio greitis – 35 kilometrai per valandą, bet Jonas sako, kad laikosi Europos Sąjungoje galiojančių taisyklių važiuoti tik 25 kilometrų per valandą greičiu.
Mažaračio dviračio akumuliatorių galima įkrauti per keletą valandų, kroviklio laidą įjungus į paprastą elektros kištuką.
– Bet prieš porą dienų blogai apskaičiavau laiką, tad nuo Preilos iki Nidos paskutinius kilometrus teko įveikti minant pedalus, – prisipažįsta J.Jučas, o aš tuo tik apsidžiaugiu.
Kadangi dėl patobulinimų elektrinis dviratis prarado savo pirmykštį pavidalą, Jonas sako, kad drąsiai jį gali pavadinti savo sugalvotu pavadinimu. Nesunku buvo atspėti, kad tuoj ant jo puikuosis užrašas „Kaunas Jazz”.
O kitąmet politikas žada dar vieną naujovę – prie dviračio primontuoti vežimėlį, kuriame jis vežiosis žmoną Audrą, taip pat nemėgstančią minti dviračio.
