Prancūzijos didvyrės Jeanne d’Arc mieste Orleane Akvilė su sutuoktiniu prancūzu Rio (40 m.) ir dviem dukterimis gyvena jau septynerius metus. Dabar ji jau gali pasakyti: „Myliu šią šalį.”
Tačiau pamilti Prancūziją Akvilei teko prisiversti.
„Pasakiau sau – jei noriu išsaugoti santuoką ir būti laiminga, turiu mylėti ne tik Rio, bet ir jo šalį.” Prisiverčiau pamilti Prancūziją”, – pasakojo rugpjūtį Lietuvoje viešėjusi Akvilė.
Gražūs Prancūzijos gamtovaizdžiai, seni istoriniai miestai, gurmaniški sūriai ir šampanas nenumalšino gimtinės traukos.
Šeima dukart per metus svečiuojasi Lietuvoje – pusantro mėnesio čia praleidžia vasarą ir porą savaičių – per Kalėdas. Per tą laiką reikia suspėti aplankyti gausų būrį artimųjų.
Akvilė – E.Sipavičiaus pirmagimė. Su pirmąja žmona dviejų dukterų – Akvilės ir Ievos – susilaukęs dainininkas iš antros santuokos turi dar du vaikus – dukterį Liepą ir sūnų Karolį.
Kitą šeimą sukūrusi Akvilės motina susilaukė dar keturių vaikų. Ji šiuo metu su jauniausiu sūnumi gyvena Didžiojoje Britanijoje.
Akvilės dukterys vienuolikmetė Melanija ir penkiametė Safyra – E.Sipavičiaus numylėtinės.
Vieninteles anūkes dainininkas ir jo žmona Vaiva lepina ir mielai su jomis leidžia laiką.
Mergaitės geriausiai jaučiasi senelio sodyboje Plateliuose. Ten su vyresniąja anūke E.Sipavičius šeimos nariams rengia koncertus. Gerą balsą iš senelio paveldėjusi Melanija ateityje svajoja kartu užlipti ant didžiosios scenos.
„Mergaitėms Lietuva – tarsi rojus. Čia visi jas myli, visur jas vežioja. Kai viešime Lietuvoje, joms vadovauja senelis, o ne aš”, – šypsojosi Akvilė.
Lietuvoje gimusi ir ketverius metus čia augusi šviesiaplaukė Melanija ateityje svajoja sugrįžti gyventi į gimtinę visiems laikams.
Rimtą, savarankišką ir globėjišką vyresniąją dukterį Akvilė vadina geriausia pagalbininke. Prižiūrėti ir sutramdyti pašėlusią jaunėlę Safyrą – nelengva užduotis. Tamsesnio gymio garbanė – itin judri, drąsi, mėgsta puoštis, pozuoti.
„Prancūzijoje visi sako, kad Melanija panaši į mamą, Safyra – į tėtį”, – pripažino jau ne vienus metus plaukus tamsinanti Akvilė.
Išvaizdi lietuvė ilgomis juodomis kasomis lyg magnetas traukia prancūzų dėmesį. Ryški, linksma moteris nesikuklina – Orleane ji tarsi karalienė. Aukšta ilgakojė lietuvė savo išvaizda stebina vietos gyventojus.
„Prancūzai nepratę prie pasipuošusių ilgaplaukių. Pamatę mane klausia, ar aš manekenė, ar aktorė”, – juokėsi Akvilė.
Nebenorėdama išsiskirti iš minios Prancūzijoje lietuvė pradėjo kukliau rengtis, bet žvilgsnių pakanka – ypač pavydžių prancūzių.
„Orleane gyvena daug arabų, tamsiaodžių. Jų žvilgsniai žudo. Tačiau dar baisesni – piktų ir pavydžių moterų žvilgsniai. Tarsi aš joms būčiau ką nors bloga padariusi. Net susigūžiu praeidama”, – pasakojo moteris.
Žinomo dainininko duktė neslepia – aplinkinių vyrų dėmesys kartais išprovokuoja ir jos sutuoktinio Rio pavydą. Lietuvoje pavydo scenas galėtų kelti Akvilė, tačiau čia ji pati atkreipia sutuoktinio dėmesį į gražias Lietuvos moteris.
„Prancūzijoje moterys neprižiūri savęs taip, kaip lietuvės.
Vos tik išteka, prancūzės apsileidžia – tuomet joms rūpi vaikai ir namai.
Tiktai vyresniame amžiuje, užauginusios vaikus, jos vėl atranda savo moteriškumą”, – tvyrančią nuomonę, esą prancūzės visuomet yra pasitempusios ir elegantiškos, neigė Akvilė.
Apie lietuvių ir prancūzių grožį Akvilė gali kalbėti kaip profesionalė. Pačiame Orleano centre ji yra atidariusi nedidelį grožio saloną, kuriame tvarkomi nagai, atliekamas makiažas, blakstienų priauginimo procedūros.
Akvilei padeda kolegė rusė. Prancūzės šioje srityje – menkos pagalbininkės, joms trūksta kruopštumo. Akvilė tuo įsitikino vos tik persikėlusi į Prancūziją.
Pirmą kartą apsilankiusi manikiūro salone lietuvė iš jo išėjo apsiverkusi. Nedelsdama užsuko į parduotuvę, prisipirko manikiūrui reikalingų įrankių ir nutarė nagus tvarkytis pati.
Kruopščiai sutvarkytų nagų pageidavo ir bičiulės, naujos pažįstamos. Patenkintos Akvilės darbu prancūzės atsivesdavo ir savo drauges. Apie lietuvę manikiūrininkę kalbos sklido iš lūpų į lūpas.
Galiausiai Akvilė nusprendė atidaryti nediduką saloną. Bet žavi moteris nesibaido ir namų šeimininkės statuso.
„Aš juk tokia ir esu, – ryžtingai sakė Akvilė. – Be manęs namuose būtų prapultis. Lekiu į darbą, bėgu namo, pati tvarkausi, vežu vaikus į mokyklą ir iš jos.
Mano vaikai pietus visada valgo namuose, nes pietų pertrauka Prancūzijoje trunka net dvi valandas. Tad šeimos gali papietauti kartu.”
Prancūzijoje vaikai į mokyklą išleidžiami labai maži – Safyra į mokyklėlę žingsniuoja nuo pustrečių metų. Pasak Akvilės, Prancūzijoje retas kuris gali sau leisti vaikus auginti namuose iki šešerių metų.
Labiausiai moteriai gaila, kad, skirtingai nei Lietuvoje, Prancūzijoje rugsėjo 1-ąją mokslo metų pradžia nėra švenčiama. Nėra ir tradicijos mokytojams nunešti gėlių.
„Bet aš su savo mergaitėmis nešu. Jeigu žmogus daro gerą darbą, kodėl jam neatsidėkoti?” – klausia išsišokti nebijanti Akvilė.
Norėdama dukterų mokytojas supažindinti su Lietuva, Akvilė šią vasarą joms nupirko knygų apie savo gimtinę. Prancūzams draugams iš Lietuvos ji parveža dekoratyvinių gintarinių medelių, lietuviškos degtinės.
„Išmokiau prancūzus lietuviškai puotauti”, – skambiai juokėsi linksmuolė.
Akvilei patinka sukinėtis virtuvėje. Ji dažnai bičiuliams ruošia vakarienę. Kartą buvo surengusi tikras lietuviškas Kalėdas. Jos ruošti tradiciniai lietuviški valgiai visuomet sulaukia pačių geriausių įvertinimų.
Grįždama į gimtinę moteris artimiesiems parveža prancūziško vyno. Tačiau pati vyno, kuriuo prancūzai mėgaujasi kasdien, nebemėgsta – juokėsi savo dozę išgėrusi per pirmuosius metus Prancūzijoje.
„Dabar geriu tik šampaną. Prancūzai vienos vakarienės metu sumaišo pačius įvairiausius alkoholinius gėrimus. Mano lietuviškam organizmui tai netinka”, – pasakojo Akvilė.
Moteris dievina riebius prancūziškus sūrius. Bet pastebėjo, kad keli papildomi kilogramai priauga tik viešint gimtinėje. Tuomet nėra kada sportuoti, reikia aplankyti visus artimuosius, o svetingųjų lietuvių stalai visuomet lūžta nuo gardžių vaišių.
Moters giminėje – ne vienas scenos žmogus. E.Sipavičiaus senelis – praeityje garsus operos solistas Jonas. Bet Akvilės scena niekuomet netraukė.
„Vaikystėje tėčio nematydavau. Jis nuolat koncertuodavo, gastroliuodavo. Gal todėl man labiau norėjosi ne scenos, bet šeimos, ramybės”, – prisipažino Akvilė.
Moteris niekuomet nesididžiavo, kad jos tėvas – dainininkas, o vaikystėje dėl to teko net nuoskaudų patirti. Vieni norėjo draugauti su žinomo dainininko dukterimi, kiti – atvirkščiai – pyko ir pavydėjo.
O Akvilės vyras Rio mėgsta bičiuliams pasigirti daininguoju uošviu.
Akvilė likimu vadina tai, kad gyvena Prancūzijoje – šalyje, kurią nuo seno myli jos tėvas. E.Sipavičius dainuoja ne vieną prancūzišką dainą, gerai moka šią kalbą.
Tačiau jo pirmagimė gyventi svetimame krašte niekuomet neplanavo. Su būsimuoju vyru Akvilė susipažino Lietuvoje.
Inžinierius technikas tuo metu dirbo vienoje Gargždų gamykloje.
Jis lietuviams padėjo įdiegti naują techniką, mokė su ja dirbti. Kartą su kolegomis vakarodamas viename Klaipėdos restorane jis pastebėjo prie gretimo stalelio su draugėmis besilinksminančią Akvilę.
„Prisimirksėjome”, – šyptelėjo tuomet uostamiestyje gyvenusi moteris.
Ji buvo ką tik išsiskyrusi su dukters Melanijos tėvu ir į naujas draugystes žvelgė įtariai. Tačiau prancūzas sugebėjo lietuvę papirkti dėmesiu.
„Prancūzai – tikrai neblogi vyrai, – juokėsi Akvilė, prisiminusi posakį, esą prancūzai – geriausi meilužiai. – Tačiau turi ir minusų – jie karštakošiai, pavydūs.”
Akvilę pamilęs Rio beveik metus gyveno tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Pora ketino bendrą gyvenimą kurti Lietuvoje. Tačiau prancūzui čia nepavyko gauti gerai mokamo darbo.
Į mylimojo gimtinę teko važiuoti Akvilei. Prancūziškai mokėdama vos kelis žodžius, moteris drąsiai vyko į svetimą kraštą – ji buvo tikra, kad mylimasis Melaniją mylės kaip savo dukterį.
„Jaučiausi stipri. Tikėjau, kad nebus sunku. Maniau, išmokau anglų, išmoksiu ir prancūzų kalbą”, – taip mąstė moteris.
Tačiau lengva nebuvo. Po pusmečio rožiniai akiniai nukrito, ir Akvilė pamatė ne tik gražųjį, romantišką Prancūzijos vaizdą.
„Prasidėjo realus gyvenimas, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Linksma nebebuvo”, – atsiduso dainininko E.Sipavičiaus duktė.
Labiausiai lietuvę glumino pavydas, aplinkinių išpuikimas, pragmatiškumas. Net ir Rio tėvai kreivai žiūrėjo į sūnaus išrinktąją.
„Iš kažkokios Lietuvos ir dar su vaiku”, – burbėjo Rio giminaičiai.
Savimi pasitikinti Akvilė nekreipė į tai dėmesio: „Aš – geras žmogus, gera žmona, motina. Prancūzai gali tik pavydėti mano vyrui. Prancūzės nėra labai geros šeimininkės. Jos namuose nepersistengia.”
Iki šiol su Rio tėvais šeima bendrauja retai. Prancūzai – individualistai. Net ir su šeimos nariais jie bendrauja dalykiškai.
Akvilė pasigenda šilumos, nuoširdumo. Galbūt todėl ją visuomet traukia sugrįžti į Lietuvą.
„Vaikystėje man trūko tėvo dėmesio. Augau pas močiutę – tėvo motiną. Sesuo Ieva gyveno su mama.
Tačiau dabar santykiai su visais šeimos nariais puikūs. Mano vyras stebisi ir džiaugiasi, kaip mums taip pavyksta”, – pasakojo Akvilė.
Su visomis seserimis ir broliais Akvilė palaiko artimus ryšius. Jie – dažni svečiai jos namuose Prancūzijoje.
„Namai visada pilni svečių iš Lietuvos, tad lietuvių kalbos pamiršti neįmanoma”, – šypsojosi moteris.
Lietuviškai čiauška ir jos dukterys, netgi Rio šiek tiek pramoko žmonos kalbos. Akvilė juokauja, Rio moka svarbiausius žodžius – keiksmažodžius.
Beje, prancūzų kalbos kursuose Orleane Akvilė buvo pirmiausia išmokyta atskirti keiksmus.
„Mus mokė keiksmų ir įvairių kreipinių, kad gatvėje žinotume, ar galime atsisukti, kai kas nors pašaukia, ką turime atsakyti. Buvo labai keista. Bet tikrai naudinga”, – tvirtino Akvilė.
Praėjo nemažai laiko, kol svetimoje šalyje ji susirado artimų draugių.
„Dabar turiu keletą draugių. Tačiau mes, lietuviai, kitaip suprantame draugystę – dėl draugų galime daug ką padaryti.
O prancūzams draugai reikalingi tik trumpam susitikti, kartu pavalgyti. Jie neišsipasakoja, kiekvienas paiso savo interesų. Paprašęs pagalbos, kažin ar jos sulauksi”, – pasakojo visai kitokio būdo Akvilė.
Orleane ji nepažįsta nė vienos lietuvės. Todėl keliaudama po Prancūziją ir atsitiktinai sutikusi kraštietį Akvilė labai džiaugiasi.
„Prancūzai šypsosi, yra labai mandagūs. Tačiau tai – tik išorė”, – tikino dainininko duktė.
Moteris gali paneigti ne vieną mitą apie Prancūziją, tačiau dažniausiai tai daryti vengia. Ji jau ne kartą susidūrė su tautiečiu požiūriu – mes ten buvome, matėme ir žinome geriau.
„Kai papasakoju apie baisumus ir pavojus Prancūzijoje, po turistines vietas keliavę lietuviai mano, kad aš meluoju.
Bet net ir Paryžiuje tvarkingas tiktai centras. Vos už kelių kilometrų galima pamatyti visai kitokį vaizdą”, – pasakojo Akvilė.
