Noras įrodyti sau ir kitiems, kad gali tarnauti kariuomenėje. Iššūkių ir pokyčių troškimas. Viltis per tarnybos laiką apsispręsti, ką veikti ateityje. Tai tik kelios priežastys, kodėl garsių tėvų vaikas išsiruošė į kariuomenę.
„Ir Valinskas gali būti kariuomenėje, – ryžtingai sakė praėjusią savaitę į Ruklos poligoną išsiruošęs Arūnas. – Tai mano atsakymas tiems, kurie sako: „Tu į kariuomenę? Su tokiu išsilavinimu? Tave ten suvalgys, nežinai, kas ten dedasi.”
Tris mėnesius kario duoną ragausiantis jaunuolis neslėpė – šiek tiek jaudinasi. Tačiau perkalbėti neleido niekam. Net močiutei, kuri, rodos, labiausiai nerimavo dėl anūko pasirinkimo.
„Visi ištveria, ištversiu ir aš, – močiutei kartojo Arūnas. Kariuomenėje juk ne visi monstrai. Galbūt kaltas mano vaikiškas neišsilakstymas? Berniukams patinka žaisti su šautuvais.”
Tėvai sūnaus perkalbėti net nebandė. Jie seniai nebesikiša į Arūno gyvenimą ir sprendimus.
Prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kitokių žmonių jam ne problema. Būdamas šešiolikmetis Arūnas paliko tėvų namus ir išvažiavo mokytis į Didžiąją Britaniją.
Bato mieste Arūnas baigė vidurinę mokyklą, o šią vasarą – Lidso universitetą. Tarptautinių santykių ir japonų kalbos bakalauras 10 mėnesių gyveno Tekančios Saulės šalyje Japonijoje.
Ten sutiko ir savo merginą – aksesuarų dizainerę Chiyą. Tiesa, su širdies drauge Arūnas akis į akį nebuvo susitikęs jau dvejus metus. Pora visą šį laiką bendrauja tik internetu.
„Nežinau, kaip viskas klostysis toliau. Tiek laiko nesimačius, sunku kalbėti apie tolesnę mudviejų ateitį”, – atviravo Arūnas.
Kol kas grįžti į Japoniją vaikinas neplanuoja. Į Lietuvą neketina atvykti ir karjeros savo tėvynėje siekianti Chiya.
Angliškai, japoniškai laisvai kalbantis Arūnas neslėpė – gyventi svetimuose kraštuose jis pavargo, pasiilgo gimtinės ir net monotonijos.
Vien todėl jis kol kas neketina siekti ir išsvajotos diplomato karjeros.
„Šešerius metus pasitąsius po užsienį norisi ko nors pastovaus. Nenorėjau iš karto pulti dirbti su popieriais. Man reikėjo kitokios veiklos, pailsinti smegenis.
Kariuomenėje bus gera proga apsispręsti, ką noriu veikti toliau, atgauti fizinę formą. Po to noriu susirasti normalų darbą, išsinuomoti butą, turėti savo automobilį ir pagyventi kaip visi”, – svajonėmis dalijosi Arūnas.
Istorija besidomintis vaikinas dar studijuodamas dažnai pagalvodavo, ką darytų, jei kiltų karas. Atsakymas būdavo vienas – gintų tėvynę.
„Dabar galėsiu išmokti, kaip tai daryti”, – kalbėjo Arūnas. Apsistojęs pas tėvus jis visą rugpjūtį ruošėsi kario tarnybai. Tvarkė dokumentus, ėjo į medikų apžiūras, sportavo.
„Anksčiau daugelis pas medikus eidavo pažymų, jog yra nesveiki – kad tik nereikėtų tarnauti kariuomenėje.
Dabar atvirkščiai – tenka praleisti ne vieną dieną vaikštant po gydytojų kabinetus, kad tik gautum pažymą, jog esi tinkamas savanoriškai tarnybai”, – šyptelėjo A. Valinskas.
Aikido, bokso, mišrių kovų treniruotes lankęs Arūnas penkis kartus per savaitę bėgiojo, darė atsispaudimus, atsilenkimus. Įveikti normatyvus jam – jokia problema. Tik prie grikių košės nesipratino.
Iš pažįstamų girdėjo, kad kariai maistu nesiskundžia. Apie gyvenimo sąlygas Rukloje Arūnas girdėjo ir iš motinos Seimo narės Ingos Valinskienės.
Jos pasakojimai apie karių gyvenimą Afganistane ir suviliojo Arūną paragauti kario duonos.
Vaikinas dar nežino, ar vieną dieną ir pats nenukeliaus į Afganistaną kaip profesionalus karys.
Tačiau prieš apsispręsdamas pirmiausia turi ištverti tris mėnesius mokymų: „Žinau, kad kariuomenėje yra ir negražių dalykų. Bet tai neatgraso manęs nuo tarnybos.”
Karinė drausmė ir gyvenimo sąlygos garsių tėvų sūnaus nebaugina. „Su tėvuku irgi esu tam tikrą mokyklą išėjęs. Drausmė buvo panaši kaip kariuomenėje”, – šyptelėjo Valinskų sūnus.
Prie griežtos drausmės Arūnas turėjo priprasti ir mokydamasis Didžiojoje Britanijoje. Anksti keltis, nenaktinėti, prisitaikyti prie kambario draugų – visa tai nebus nauja.
„Kariuomenėje savo plakatų neatsiveši, muzikos garsiai nesiklausysi. Visi gausime po lovą ir privalėsime laikytis taisyklių. Kariuomenėje saviraiškai vietos nėra daug.
O jei atsiras piktybinių, juos kariuomenė greitai perlauš. Tokių žmonių negali bijoti, nes nieko gyvenime nepadarysi. Tada bus visur negerai”, – įsitikinęs Arūnas.
Vaikinas neabejoja, kad replikų dėl savo pavardės išgirs.
„Protingi žmonės supras, kad jei einu į tą pačią vietą kaip jie, vadinasi, panašiai mąstau. Negalvoju, kad aš – Valinskas ir galiu sau leisti daryti, ką noriu”, – tikino pašnekovas.
Sakyti savo pavardę Lietuvoje Arūnas vengia. „Arūnas? Valinskas? Arūno ir Ingos Valinskų sūnus?” – šie klausimai jau seniai pabodo garsios poros atžalai.
Per didelis aplinkinių dėmesys – viena priežasčių, kodėl Arūnas nusprendė vykti mokytis į Didžiąją Britaniją.
Išoriškai į tėvą panašus vaikinas kratosi ir kai kurių iš jo paveldėtų charakterio savybių.
„Į tėvą esu panašus racionaliu mąstymu. Man, kaip ir jam, religijos, horoskopai yra nesąmonė. Matau savyje ir kitų tėvo savybių. Bet kai kurias jų stengiuosi nuslopinti. Atrodo, kad man sekasi.
Tėvas – absoliučių kraštutinumų žmogus. Aš to negaliu pakęsti. Kiekvieną idėją, net tą, kuri man atrodo šventa ir pagal kurią gyvenu, kasdien pasitikrinu. Tėvas, matyt, ne.
Kartais atrodo, kad jam paklaida tarp to, kaip jis įsivaizduoja pasaulį ir koks jis yra, neegzistuoja. Jeigu faktai neatitinka to, kaip jis mąsto, tuo blogiau faktams”, – neslėpė su tėvu retkarčiais pasiginčijantis Arūnas.
Tarptautinių santykių ir japonų kalbos bakalauras mėgsta rašyti, groti gitara. Tad, rodos, pasirinkimų, kokia veikla užsiimti, netrūksta. Vaikinas yra tikras dėl vieno – politika ir pramogų verslas jo netraukia.
„Politika man įdomu, bet Lietuvoje ji per daug išsigimusi. Nesu buvęs toje virtuvėje, bet labai artimai ją pažįstu iš tėvų pasakojimų. Pasižiūriu, ką ir kaip jie daro, ir mane nupurto”, – atviravo jaunasis A. Valinskas.
Jis neatmeta galimybės vėl pakelti sparnus į užsienį, gal į Didžiąją Britaniją. Ten lengviau susirasti darbą.
Būdamas svečiose šalyse Arūnas visada pabrėžia esąs lietuvis. Jam nepatinka, kai tautiečiai giriasi esą kosmopolitai, pasaulio gyventojai. Kai kurie net tarpusavyje kalbasi angliškai.
„Man gėda dėl tokių žmonių. Mūsų – tik trys milijonai. Jei nekalbėsime savo kalba, ja niekas nekalbės. Už mus niekas lietuviškai knygų neparašys.
Jei nesirūpiname tuo, kas esame, negalime tikėtis, kad mus gerbs kiti. Pagyvenęs Anglijoje, Japonijoje noriu būti tas, kas esu, neištirpti masėje”, – kalbėjo vaikinas.
Jautėsi lyg nukeliavęs į utopinę ateitį
Japonų kalbos skambesys, raštas, kultūra – šie dalykai dar vaikystėje užbūrė Arūną. Bet po dešimties mėnesių Tekančios Saulės šalyje jis įsitikino, kad gyventi ten nėra paprasta.
Tenka daug ko išmokti, prie daug ko prisitaikyti. Dideliu nuotykiu gyvenimą Japonijoje vadinantis Arūnas pripažino, kad šioje šalyje jautėsi lyg nukeliavęs į utopinę ateitį. Japonija į priekį pažengusi mažiausiai 30 metų.
Turistų pamėgtame Kobės mieste studijavusiam lietuviui didelį įspūdį darė žmonių gausa ir miestai tarsi be pradžios ir pabaigos, taip pat išskirtinė japonų darbo kultūra, požiūris į darbą ir mokslą.
Mokyklose, universitetuose krūviai tokie dideli, kad sunku suvokti, kaip įmanoma visko išmokti. Mokslo principas – kalimas. Todėl dauguma mokyklą pabaigusių japonų tampa robotukais. Žmonės be galo smalsūs, kiekvienas žvilgsniu palydi užsienietį. Merginos drąsiai kviečia svetimšalius į pasimatymą.
Arūnas niekuomet nepamirš, kai pirmą kartą su bičiuliais iš Didžiosios Britanijos užsuko į Kobės universiteto valgyklą. Keli šimtai japonų lyg susitarę liovėsi valgę, visi atsisuko ir pirštais rodydami sakė: „Pažiūrėk.”
Lietuvį maloniai stebino vyresnio amžiaus japonai. Išėję į pensiją jie atsipalaiduoja ir pradeda mėgautis gyvenimu – keliauja, sportuoja, mokosi naujų kalbų. Arūnas mokė vyresnio amžiaus japonus anglų kalbos. Taip su kurso draugais jie prisidurdavo pinigų.
