Apie Arvydą Sabonį, Šarūną Marčiulionį, kitus legendinius krepšininkus ir 1992-ųjų Lietuvos laisvės proveržį pasakojantis filmas net pusę metų keliavo po tarptautinius festivalius. Filmu susidomėjo tokios stambios JAV kino platintojų kompanijos kaip „Lionsgate“ ir „Film Arcade“. Jau šį mėnesį „Kita Svajonių komanda“ pradės suktis kino teatruose už Atlanto, o raudonasis kilimas iškilmingai bus ištiestas Los Andžele. Lietuvoje premjera įvyks rugsėjo 21 dieną.
Jūsų dėmesiui – išskirtinis Mariaus Markevičiaus interviu specialiai „TV antenai“.
– Daugiau nei pusę metų viešumoje neslopsta susidomėjimas filmu „Kita Svajonių komanda“. Kaip manote kodėl?
– Išties jaučiame, kad filmu domimasi. Jis buvo parodytas ne tik „Sundance“, bet ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. Prie filmo populiarumo, manau, prisidėjo pozityvi žiūrovų reakcija ir teigiami žiniasklaidos vertinimai. Taip pat filmo herojai krepšininkai Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis turi daug gerbėjų visame pasaulyje – jie džiaugsmingai laukia šios juostos.
– Kurti šį filmą nusprendėte, nes mylite Lietuvą ar kad mėgstate krepšinį?
– Dėl abiejų dalykų! Nuo mažens mėgau krepšinį. Augau Amerikoje ir sekiau Arvydo Sabonio bei Šarūno Marčiulionio karjerą.
Idėja sukurti filmą apie krepšinį kilo dar per 1988 metų olimpiadą. Visa JAV liūdėjo, nes tąkart amerikiečiai liko trečioje vietoje, o aukso medalius laimėjo Sovietų Sąjunga. Aš džiaugiausi – juk toje komandoje žaidė keturi lietuviai (Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis, Rimas Kurtinaitis, Valdemaras Chomičius. – Aut. past.).
Dėl to manęs draugai Amerikoje nesuprato. Jiems atrodė, kad jei jie vilki marškinėlius su užrašu CCCP, yra priešai, ir taškas. Mintis, kad amerikiečiai negali atskirti lietuvio nuo ruso, mane persekiojo ilgai. Norėjau šviesti žmones Vakaruose, parodyti, kas iš tiesų buvo Sovietų Sąjunga ir ką ji padarė kitoms tautoms.
– Kodėl filmo ašimi pasirinkote 1992 metų olimpiadą Barselonoje?
– 1992 metų olimpiada žymėjo posūkio tašką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Šiose žaidynėse dalyvavo daug naujų šalių, atsiradusių per tuos ketverius metus nuo Seulo olimpiados.
1988–1992 m. laikotarpį kaip centrinę filmo ašį pasirinkau, kad parodyčiau, kaip stipriai pasikeitė politinė aplinka ir koks svarbus vaidmuo krepšiniui tuo metu teko Lietuvoje.
Vis dėlto filmas ne visai pasakoja apie laimėtus bronzos medalius Barselonoje. Jis atspindi neįtikėtiną kelią, kurį lietuvių krepšininkai įveikė vien tam, kad patektų į Barseloną.
– Kokių komentarų apie filmą girdėjote iš žiūrovų festivaliuose?
– Daugelis žiūrovų ir kino kritikų sakė, kad ši juosta apie Lietuvą ir krepšininkus juos įkvėpė. Jiems patiko tuometė lietuvių pasipriešinimo dvasia.
Viena amerikietė priėjo prie manęs ir emocingai pasakė, kad ketina visus savo keturis vaikus nusivesti į šį filmą. Jai atrodė, kad tokių pozityvių istorijų mums reikia šiais negatyviais laikais, kai girdime vien blogas naujienas.
Taip pat amerikiečiams imponavo filmo dalis, pasakojanti, kaip JAV roko grupė „The Grateful Dead“ („Dėkingi mirusieji“) finansavo lietuvių krepšininkų kelionę į Barselonos olimpiadą. Daugelis to nežinojo. Kaip ir to, kad Lietuva buvo pirma šalis, atsiskyrusi nuo Sovietų Sąjungos, ar Sausio 13-osios įvykių. Šis filmas – puiki istorijos pamoka Vakarų žiūrovams.
– Užaugote Amerikoje, bet esate lietuvis. Kaip ta lietuvybė pasireiškia kasdieniame gyvenime?
– Sulaukiu daugiau dėmesio. Kai Amerikoje esi ne Johnas Smithas, o Marius Markevičius, tenka daug kam aiškinti, iš kur toks keistas vardas, iš kur pats atsiradai. Kadangi esu visiškas lietuvis, manau, elgiuosi rimčiau nei daugelis draugų amerikiečių. Man reikia geriau pažinti žmogų, kad jam atsiverčiau, o amerikiečiai atvirauja gana lengvai.
Vis dėlto dabar lietuviai su amerikiečiais supanašėję – mes visi klausome tos pačios muzikos, žiūrime tas pačias TV laidas, vilkime tų pačių prekių ženklų drabužius, valgome panašų maistą, dalijamės informacija ir bendraujame per internetą. Pasaulis pasidarė daug mažesnis nei prieš 20 metų, kai krepšininkus užsienyje stebino apelsinai ir bananai.
– Kaip jūsų tėvai atsidūrė Amerikoje?
– Mano mama Vita Markevičius gimė Kaune. Senelis buvo veterinarijos mokslų daktaras Kauno medicinos universitete, o močiutė – chemikė. Visa šeima emigravo į Čikagą per Antrąjį pasaulinį karą – 1944 metais.
Mano tėtis augo šešiavaikėje ūkininkų šeimoje Šakiuose. Kilus karui jie taip pat pabėgo iš Lietuvos, kurį laiką praleido pabėgėlių stovyklose, o paskui išvyko į Monrealį, Kanadą. Persikraustę gyventi į Los Andželą tėtis ir mama susipažino ir susituokė. Šiame mieste gimiau aš ir mano sesuo.
– Ar Amerikoje bendraujate su kitais lietuviais, ar dažnai šnekate apie Lietuvą?
– Taip, Los Andžele yra stipri lietuvių bendruomenė. Žinios iš Lietuvos – nuolatinė mūsų diskusijų tema. Ypač dabar, kai informacijos daug ir ji lengvai gaunama.
– Kiek kartų buvote apsilankęs Lietuvoje?
– Pirmą kartą apsilankiau būdamas septyniolikos 1993 metais. Tai buvo žavinga patirtis. Kai kurių giminaičių niekada gyvenime nebuvau matęs – bendraudavome tik laiškais ir kartais telefonu.
Mano tėvams emocijos tikriausiai buvo dar stipresnės, nes aplankė savo tėviškę pirmą kartą po 50 metų. O pastaruoju metu Lietuvoje viešėjau daug kartų, atvažiavau ir dėl „Kitos Svajonių komandos“ filmavimo – nagrinėjau vaizdo archyvus.
– Kai pirmą kartą pamatėte Lietuvą, ji buvo ką tik atgavusi nepriklausomybę. Kaip viskas pasikeitė per 20 metų?
– Manau, dabar Lietuva yra nuostabi šalis su šiltais, geraširdžiais žmonėmis, gražiais miestais ir provincija. Ir turi labai daug dvasios. Tie pokyčiai, kuriuos pastebiu nuo 1993 metų, stulbina. Lietuva dabar tikrai yra dalis Europos. Atrodo, kad žmonės turi daugiau energijos ir entuziazmo. Man patinka čia lankytis.
– Tautiečiai įsitikinę, kad krepšinis, cepelinai ir gražios merginos labiausiai reklamuoja Lietuvą pasaulyje. Ką apie tai manote? Gal yra kitų dalykų, kuriuos amerikiečiai apie Lietuvą žino geriau?
– Nepamirškime dar „Švyturio“ alaus ir keptos duonos. (Šypsosi.) O jei kalbame rimtai, krepšinis tikrai padėjo populiarinti Lietuvos vardą. Daugelis amerikiečių neparodytų, kur Lietuva yra žemėlapyje, tačiau greičiausiai žinotų keletą lietuvių krepšininkų pavardžių.
– Kodėl tapote kino režisieriumi ir prodiuseriu?
– Vaikystėje norėjau tapti profesionaliu krepšinio žaidėju, o kai suvokiau, kad negaliu dėti į krepšį, teko keisti karjeros tikslus. (Šypsosi.) Kiną rinkausi, nes mėgstu kurti ir pasakoti istorijas. Prodiusavau jau 3 menines juostas. „Kita Svajonių komanda“ – pirmas mano dokumentinis filmas, režisūrinis debiutas.
– Holivude yra didelė konkurencija. Ar „Kita Svajonių komanda“ padėjo jums tapti žinomesniam?
– Taip, tarp filmų kūrėjų Amerikoje verda konkurencija. Žinomumui ši juosta pagelbėjo, bet ne tiek, kiek būčiau gavęs dėl meninio filmo. Kitas mano filmas bus vaidybinis. Jau dabar rašau kelis scenarijus.
– Jei jus pakviestų į Lietuvą dalyvauti kokiame nors projekte, pavyzdžiui, dėstyti studentams, ar atvažiuotumėte?
– Taip, mielai. Mane žavi, kad Lietuvoje atgyja kinas. Jausčiausi naudingas, jei prisidėčiau prie jaunosios kartos kino kūrėjų rengimo. Manau, labai svarbu, kad jie reikštų savo idėjas ir rodytų pasauliui, kokia šauni šalis yra Lietuva.
– Ar matėte daug lietuviškų filmų? Ką manote apie juos?
– Mačiau kelis puikius lietuviškus filmus. Vienas mano mėgstamų yra Arūno Matelio „Prieš parskrendant į Žemę“. Prieš keletą metų jį mačiau Palm Springso filmų festivalyje, susipažinau su pačiu Arūnu.
Buvau ką tik baigęs kino mokyklą. Tai buvo išties emocionalus ir įkvepiantis filmas. Jis mane įkvėpė sukurti dokumentinį filmą.
– Kokie jūsų ateities planai?
– Kurti gerus filmus, keliauti, praleisti daugiau laiko Lietuvoje. (Šypsosi.)
