Jonuku motinos vis dar vadinamas 213 cm ūgio krepšininkas iš Utenos jau beveik savaitę bando pritapti prie didžiausio Kanados miesto gyvenimo tempo, tvarko buities reikalus, ieško sau namų.
Išlydėjusi sūnų į Kanadą, Utenos ligoninės bendrosios praktikos slaugytoja dar labiau kibo į darbus. Kukli uteniškė įsitikinusi, kad darbas – geriausias vaistas nuo liūdesio.
Viena sūnų užauginusi D.Valančiūnaitė neslepia – išsiskirti nebuvo lengva. Dabar juos skiria tūkstančiai kilometrų ir 7 valandų laiko skirtumas.
Todėl D.Valančiūnaitės skambučiai sūnui nebebus tokie dažni kaip iki šiol. „Žinau, kad užsiėmęs, bet pasakyk, ar tau viskas gerai”, – dažniausiai klausdavo sūnaus, kai jis rungtyniavo Vilniaus „Lietuvos ryto” komandoje.
Moteris pratinsis sūnų matyti per kompiuterio ekraną. „Jonukas išmokė naudotis „Skype” programa – kai jis turės laiko, pasikalbėsime. Per Kalėdas galbūt nuvažiuosiu jo aplankyti”, – vylėsi D.Valančiūnaitė.
Praėjusį šeštadienį Vilniaus oro uoste sūnų išlydėjusi moteris išvakarėse surengė atsisveikinimo vakarienę.
Prie gausaus vaišių stalo sėdo šešiolika artimiausių krepšininkui žmonių – mama, tėvas, dėdė, tetos su šeimomis. Tarp jų nebuvo trijų Jono brolių iš tėvo santuokos. Su vyresniais broliais krepšininkas bendrauja mažai.
Kaip visuomet D.Valančiūnaitė sūnų lepino gardžiais naminiais patiekalais iš ekologiškų produktų.
„Valgėme namie augintą triušį, vištą, namie keptą skruzdėlyną, desertinį sūrį, ledų, želė”, – pasakojo krepšininko motina.
– Danute, kada buvo sunkiau Joną išleisti – aštuntoką iš Utenos į Vilnių ar dabar suaugusį dvidešimtmetį į Amerikos žemyną?
– Gal į Vilnių. Jonas buvo namų, provincijos vaikas. Labai jaunas – tik 14 metų. Be to, jis – geraširdis. Tada nerimo buvo daugiau nei dabar. Dabar didelio skausmo nėra.
Visada labiau dėl Jono išgyvenu nei dėl savęs, kad viena likau. Negalime vaikų priversti gyventi dėl mūsų.
– Per išsiskyrimą Vilniaus oro uoste braukėte ašaras?
– Vienai pažįstamai sakiau: „Yra tokių rožinių tablečių, kurios padeda susitvarkyti su ašaromis.” Rodyti ašarų Jonui nenoriu, nes žinau, kad jam tuomet negera. Aš ne iš tų žmonių, kurie rodytų savo ašaras kitam.
Ašaros liejamos vienumoje. Turiu vieną draugę, su kuria galiu pasikalbėti. Bet grįžusi iš Vilniaus nepuoliau jai skambinti. Reikėjo namus apsitvarkyti, o kitą dieną skubėti į darbą.
Visiems sakau: „Dirbkite ir nebus kada liūdėti, raudoti.”
– Su Jonu esate be galo artimi. Tačiau net kai abu gyvenote Lietuvoje, telefonu kalbėdavotės ne kasdien. Nesibaiminate, kad dabar atitolsite vienas nuo kito?
– Nemanau, kad bus vakarų, kai apie jį nepagalvosiu. Vis galvoju: „Va, pas juos jau naktis, Jonukas miega. Arba jau rytas, turėtų dabar keltis.”
Jonas bus užsiėmęs. Bet tikiu, kad per laisvesnes minutes ir jis pagalvos, koks dabar laikas Lietuvoje, ką aš veikiu, kaip namai, šuo. To pakanka.
Nebeauklėju, nebeaiškinu, kad tu ten neik, to nedaryk. Kartais aš jo paklausiu, kaip man elgtis. Jauni žmonės lankstesni už mus, penkiasdešimtmečius, greičiau perpranta situacijas.
– Ko dabar klausite patarimų?
– Jonuko. Juk bendrausime internetu. Dabar jam svarbiausia susirasti būstą, automobilį. Kai tik susitvarkys gyvenimą, man praneš, kaip sekasi.
– Kai Jonas gyveno Vilniuje, padėjote buityje. Kas padės dabar?
– Jonas savarankiškai tvarkė savo buitį. Aišku, per treniruotes, varžybas laiko namams sutvarkyti nelikdavo. Bet tam yra žmonės, kuriuos galima pasamdyti. Jei turi pinigų, reikia duoti ir kitam uždirbti. Aš tai skatinu.
– Ar pati nekeliate sparnų paskui sūnų?
– Aplankyti būtinai nuvažiuosiu. O ar pasiliksiu ten ilgesniam laikui, parodys ateitis. Aš prisitaikysiu, kaip jam geriau. Esu viena, tad galiu gyventi bet kur. Nėra taip, kad negalėčiau ko nors palikti Lietuvoje ar Utenoje.
– Jono lankyti skrisite su jo tėvu uteniškiu Jonu Vilku?
– Nežinau. Gal ne. Jis tegul gyvena savo gyvenimą.
– Jono tėvas jauniausiam sūnui vaikystėje neskyrė dėmesio, bet dabar juodu gražiai bendrauja. Jonas norėjo, kad į Ameriką, į NBA naujokų biržą, važiuotumėte ir jūs, ir jo tėvas. Dabar išlydint Joną tėvas taip pat buvo šalia. Galbūt jūs ir skatinate tą bendravimą?
– Nei skatinu, nei draudžiu. Neskatinau ir kai visai nebendravo. Jie suaugę vyrai, tad patys susišneka, kada kam reikia padėti ar kur dalyvauti.
– Jums neskaudu bendrauti su buvusia meile?
– Kažkada bendradarbės, kurios situacija panaši į mano, klausiau: „Kaip gali su juo kalbėti?” Ji atsakė: „Ateis laikas, galėsi ir tu.” Taip ir įvyko.
Dabar su Jonuko tėvu galiu bendrauti kaip su visais kitais žmonėmis. Nelaikau nuoskaudų. Jeigu Dievo man buvo lemtas vienišo žmogaus gyvenimas, dėkoju jam už tai, ką turiu.
Matau, kaip kartais žmonės gyvena porose, ir dėkoju Dievui, kad to neturiu. Kad man nereikia rietis, duoti ataskaitų, kur einu, ką darau, ar to reikalauti iš kito. Man ramu.
– Kaip reaguosite, jei Jonas jums į marčias parveš amerikietę?
– Kaip Jonas pasirinks, taip man bus gerai. Aš nieko prieš. Labai norėčiau, kad jis turėtų šeimą. Iš psichologų esu girdėjusi, kad vyrui šeima svarbiau nei moteriai.
Net apsispręsti palikti šeimą sunkiau vyrams. Jiems tai didžiulis lūžis. Linkėčiau Jonui surasti tinkamą merginą ir sukurti tvirtą šeimą.
Aišku, ne dabar. Ateityje. Dabar jis dar per jaunas. Tegul šiaip pagyvena. Reikia susikurti ir materialinį pagrindą. Kai šeima kuriama išnuomotame bute, sunku.
– Ar jau mokotės anglų kalbos?
– Girdėjau, kad Kanadoje antra kalba – prancūzų. Vidurinėje mokykloje mokiausi šios kalbos, vėliau lankiau kursus. Tad prisiminsiu prancūzų kalbą. Parduotuvėje tikrai susikalbėsiu.
Žinau, kad angliškai „I love you” reiškia „aš tave myliu”. (Juokiasi.)
– Jonas į didžiausią gyvenimo skrydį išsiruošė tik su dviem lagaminais. Ką sūnui įdėjote?
– Maisto nedėjau. Juk pavalgyti ras kur, alkanas neliks. Įdėjau keletą suvenyrų, širdžiai brangių dalykų, kad nepamirštų. Kukliai jis susiruošė.
– Praėjusi vasara Jonui buvo labai intensyvi. Ar radote laiko pasibūti tik dviese?
– Priešpaskutinį savaitgalį, prieš jo kelionę, trims dienoms buvome išvažiavę į pajūrį – Palangą, Klaipėdą, Nidą. Tada pasišnekėjome iš širdies.
Kelionės akcentas – susitikimas su pranciškonų vienuoliu Stanislovu, kuris pastatė bažnyčią prie Klaipėdos onkologijos ligoninės. Jis gražiai mus priėmė, palaimino Jonuką.
Norėjome nuvažiuoti kur nors į Europą, bet laiko pritrūko. Viskas vyko paskubomis. Nors Jonas atostogavo, darbo dienomis kasdien treniravosi. Netreniruojami raumenys greit aptingsta.
Toronte teks dirbti labai rimtai, tad reikėjo tinkamai pasiruošti. Reikėjo perkraustyti ir Jono daiktelius iš Vilniaus į Uteną.
Atrodo, nedaug yra, bet kai kraustaisi, susidaro nemaža krūva.
Vien medalių dėžė didžiausia. Rūbų, batų krūva. Jonukas man liepė juos išdalyti tiems, kuriems reikia.
– Turbūt Jonas prieš kelionę iš džiaugsmo skraidė ant sparnų – juk pagaliau išsipildys jo vaikystės svajonė žaisti NBA?
– Jonas vis kartodavo: „Kiek nedaug liko.” Man atrodė viskas dar labai toli, bet laikas greitai pralėkė.
Nors Jonas džiaugėsi, kaip ir kiekvienam, išvažiuojančiam toli, nerimo buvo – kaip ten viskas klosis, kaip jį priims, ar jis pateisins klubo lūkesčius. Nauja komanda, žmonės, tokia stipri lyga – natūralu, kad nerimavo.
– Nuo mažumės Jonas sakydavo, kad bus krepšininkas ir žais NBA. Ar tikėjote, kad vieną dieną ši jo svajonė išsipildys?
– Leisdavau sau pasvajoti per televizorių stebėdama krepšinio rungtynes. Aš apie daug dalykų svajoju. Iš vaikystės esu svajoklė ir net dabar, tokių metų, kartais save pagaunu svajojančią.
Dabar svajoju, kad viskas Jonui būtų gerai, kad jis nepakiltų į žvaigždes. Nors netikiu, kad taip gali būti. Noriu, kad jis, kaip ir iki šiolei, vaikščiotų žeme, pastebėtų paprastą žmogų.
– Šiek tiek baugu, kad Amerika gali sugadinti vaiką?
– Nuo klystkelių niekas neapsaugos. Viskas Dievo valioje – jeigu numatyta, kad klupsi, taip ir bus. Galima suklupti ne tik už jūrų marių. Ir čia, Lietuvoje, visko yra – alkoholio, narkotikų.
Didelių bėdų dėl Jono niekada nebuvo. Daugiau neapsaugočiau ir būdama šalia. Gal tik daugiau problemų sudaryčiau. Jis rūpintųsi manimi – ar man viskas gerai, ar saugiai jaučiuosi.
Amerikonai sako, kad čia – trečiasis pasaulis. O ten, Amerikoje, jie gali viską pataisyti. Bet neramu.
Kai pinigų neturi – viena problema, bet kai jų turi – dar daugiau problemų. Kai Jonas buvo Niujorke, jauniesiems krepšininkams buvo plačiai kalbama šia tema.
Pinigėlį tinkamai išleisti, padėti jį saugiai nelengva. Bet domėtis vien pinigais nėra kada. Reikia, kad kas nors tvarkytų finansus. Aš to nesiimčiau.
– Vaikystėje mokėte sūnų, kaip reikia elgtis su pinigais?
– Jonas visada norėjo gerų daiktų, gražiai ir tvarkingai valgyti. Sumuštinių, kurių gali pavalgyti kelionėje, pas mus nebūdavo. Jonas – gražių dalykų mėgėjas. Jis – Avinas.
Skaičiau, kad Avinai vertina kokybę. Kai Jonas man rodo „Dolce & Gabbana” džinsus, galvoju, ar jie ne tokie patys, kokius už 100 litų gali nupirkti? O jis man: „Ne, mama, tik pažiūrėk.”
Gal aš ir turiu skonį, bet finansinės galimybės šiek tiek ribotos. Bet man visko gana.
Labai nedaug mano metų žmogui reikia – tvarkingų rūbelių ir buities reikmenų. Nepuoselėju vilčių, kad man vaikas padės.
Pati noriu užsidirbti. Atsisėsti ant vaiko „karšienės”, kad jis mane išlaikytų, nenoriu.
– Esate minėjusi, kad akušerė, priėmusi Joną, pasakė gražius žodžius, susijusius ir su krepšiniu, ir su Amerika. Išduokite, ką ji tuomet pasakė.
– Jos pirma frazė buvo: „Oi, amerikoniukas.” Pasakė ir daugiau, bet tai tegul lieka tik man. Niekada niekam to nesu sakiusi.
Jonukas gimė Anykščiuose, nes Utenoje tuo metu gimdymo skyrių remontavo. Prieš Jonui išskrendant į Ameriką galvojome tą akušerę susirasti, bet dėl laiko stokos to nepadarėme.
Aš kada nors pati ją susirasiu. Prisimenu, akušerė ir pati buvo aukšta, tvirta moteris.
Jonukas gimė labai didelis. Kai medicinos seserys ratukais maitinti vežiodavo, jo vienintelio galvytė būdavo išlindusi. Iš karto matydavau, kuris rėksniukas mano.
