Kai grįžusius iš Londono olimpiečius sveikino Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė, o susirinkusi minia skandavo: “Ačiū! Ačiū!”, vargu ar kas nors nutuokė, kad bronzos medalio laimėtojo sąskaitoje — vos keli litai.
Vaikino biudžetą netrukus papildys 150 tūkstančių litų. Tai — premija už laimėjimą. O už sutaupytus pinigus įsigytą nenaują jo “Audi A4” pakeis naujutėlaitis BMW. Svajonių automobilis — tai dovana už medalį Lietuvai.
Glaudžiasi bendrabutyje
Evaldas jau šešerius metus gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje Vilniuje, kur ir pasikvietė filmavimo grupę. Keliolikos kvadratinių metrų kambariu vaikinas dalijasi su geru draugu imtynininku.
Jo netrikdo klausimai nei apie buitį, nei apie pinigus. Vis dėlto paklaustas apie Airijoje gyvenančią pusantrų metukų dukterį Gustę, Evaldas tampa santūresnis. Tai — širdį draskanti tema.
Kai laidos filmavimo grupė praeina pro skalbyklos patalpą, kurioje mėtosi stirtos suverstų drabužių, Evaldas prašo jos geriau nefilmuoti: “Juk čia gyvena beveik vien vaikinai, todėl tvarkos tikėtis neverta.”
Ant Evaldo kambario durų, pažymėtų 338-uoju numeriu, užklijuotas lipdukas, skelbiantis, kad čia — penkių žvaigždučių viešbutis. Studentams išradingumo ir humoro jausmo netrūksta. Paklaustas, ar kada nors tokiame yra gyvenęs, nusijuokia: “Niekada, bet ką gali žinoti, gal netrukus ir teks pagyventi.”
Pakvietęs į savo kambarį, dalykiškai pareiškia, kad atvykus draugui imsis tvarkos. Vaikinai rengiasi perstumdyti baldus taip, kad tilptų visi daiktai. O kol kas televizorius ilsisi ant žemės. Patinka minkšti žaislai
“Daug daiktų aš neturiu”, — sako Evaldas ir atidaro spintą, kurioje daugiausia — sportinė apranga. Vienintelį juodą elegantišką kostiumą, kurį nusipirko prieš eidamas pas prezidentę, jis vis dar vežiojasi automobilyje, mat jo dažnai prireikia.
“Su tuo kostiumu net pats sau gražiai atrodau, tai gal priprasiu ir imsiu nešioti”, — pajuokauja sportininkas.
Olimpinį bronzos medalį jis paliko saugoti mamai, gyvenančiai Šilutės rajone, Traksėdžiuose. Užtai iš namų į bendrabutį boksininkas atsivežė krūvą... minkštų žaislų. Kad būtų jaukiau. “Man jie patinka, — prisipažino vaikinas. — Štai tėvai prieš kelerius metus Kalėdų proga padovanojo šią minkštą linksmą karvutę, nes ir aš pats esu labai linksmas žmogus.”
Poreikiai — nedideli
Už olimpinę pergalę pažadėti pinigai ir automobilis, Londono žaidynių prizininko dar nepasiekė. “Kad man ir čia labai gerai”, — šypsosi Evaldas traukdamas iš krepšio širdžiai brangų Šilutės bokso klubo “Kovotojas” plakatą, kuriame įamžintas jo treneris Vincas Murauskas, ant rankų laikantis du paauglius. Vienas jų — Evaldas.
Šilutiškio draugo tušinuku pieštą paveikslą su įmantriai sudėliotu jo vardu taip pat ketina pasikabinti ant kambario sienos.
“Šis bendrabutis — mano namai. Yra tualetas, dušas, sienos nenudaužytos, kambarys tvarkingas, televizorių turime, — vardija vaikinas. — Ko trūks — nusipirksime. Gal kada nors turėsiu ir nuosavą butą ar namą, bet kad didžiulius rūmus turėsiu, nemanau.”
Čempionu tapo paauglystėje
Į bendrabutį Vilniuje Evaldas persikėlė būdamas 14-os. Perspektyvus boksininkas sostinėje galėjo ir mokytis, ir treniruotis.
“Būdami paaugliai mes eidavome tik iki artimiausio prekybos centro, nes bijodavome Vilniuje pasiklysti”, — prisiminė vaikinas.
Būdamas vos 16 metų E. Petrauskas tapo Lietuvos bokso čempionu suaugusiųjų grupėje.
Iki tol nė vienam jo amžiaus jaunuoliui tokio rezultato pasiekti nepavyko. “Jau seniai supratau, kad mano gyvenimas bus toks, kokį pats išsikovosiu. Kol kas nesiskundžiu nei traumomis, nei ligomis. Žinoma, būna, kad ir žandikaulis lūžta, ir antakį praskelia. Bet juk visos traumos išgydomos”, — optimizmo nestokoja sportininkas, kurio nosis yra lūžusi net kelis kartus.
Praminė Mike’u Tysonu
Ar Evaldui svarbu patikti publikai?
“Kai publika palaiko, labai malonu, — neslepia boksininkas. — Kai minia ploja ir šaukia, sukyla adrenalinas, net atrodo, kad ir jėgų daugiau atsiranda. Tuomet stengiesi padaryti taip, kad publika dar daugiau plotų.”
Neaukštas, vos 164 cm ūgio, vaikinukas, Londono olimpinėse žaidynėse įveikęs tvirčiau sudėtus priešininkus ir parvežęs bronzos medalį, kurio Lietuva laukė daugiau nei 40 metų, žurnalistų buvo pramintas mažuoju Mike’u Tysonu.
“Noriu būti kaip jis, — sako boksininkas. — Širdyje esu toks pat kovingas.”
Priešininkai, ringe išvydę nedidelio ūgio vaikiško veido varžovą, neretai apsigauna. “Kone visi jie aukštesni už mane, bet ūgis man netrukdo laimėti”, — sako sportininkas.
Po triumfo — bulviakasis
Kartu su broliais Arvydu ir Luku Traksėdžiuose vienu kambariu dalijęsis Evaldas prisipažįsta nė nesvajojęs apie geresnį gyvenimą. “Tėvai dirbo durpyne, buvome viskuo aprūpinti ir niekada nemanėme, kad mums ko nors trūksta”, — pasakojo kuklusis olimpietis.
Evaldas visada padėdavo tėvams ūkyje. Net ir po olimpiados, užuot ėmęs lankytis aukštuomenės vakarėliuose, kuriuose tapo itin geidžiamas, jis išvyko į Traksėdžius kasti bulvių.
Sportininkas tėvams dėkingas už viską — jie išmokė ne tik tinkamai gyventi, bet ir nebijoti juodžiausio darbo. Todėl Evaldui nesunku ir bulves kasti, ir daržus ravėti.
“Tėvams reikia padėti, nesvarbu, ar tu pasaulio, ar olimpinis čempionas, — rimtai aiškina vaikinas. — Mamą kankina stuburo išvarža, ji negali nudirbti visų darbų. Turiu dirbti dvigubai.” Tatuiruotę išrinko motina
Savo motina Evaldas labai didžiuojasi. “Mama — tikra bokso specialistė, — juokdamasis sako vaikinas. — Ji — jautri, kaskart man išvažiuojant iš Traksėdžių akyse sužiba ašaros.
Bet kai kovoju ringe, mama visuomet ragina mušti stipriau. Tatuiruotę 16-ojo gimtadienio proga man išrinko ji.”
Jis nusimeta marškinius, parodo įspūdingą ant raumeningos rankos išpieštą tatuiruotę ir prasitaria ketinantis pasidaryti dar vieną.
Ar būsimą bokso žvaigždę tėvai auklėjo griežtai?
Ar broliai privalėjo laikytis drausmės, laiku grįžti namo ir slapta nerūkyti už kampo? “Namie taisyklės buvo griežtos. Kartais paprašydavau, kad su draugais leistų pabūti ilgiau, bet vis tiek žiemą namo reikėdavo grįžti iki devintos valandos vakaro, o vasarą leisdavo pabūti iki vienuoliktos, — pasakojo sportininkas. — Apie rūkymą ir gėrimą net kalbos būti negalėjo. Kartą tėvas užuodė, kad buvau parūkęs, skaudžiai gavau į kailį.”
Dėl griežto auklėjimo vaikinui neapmaudu. Jis iki šiol stebisi Šilutėje matydamas besišlaistantį, veltėdžiaujantį ir girtuokliaujantį jaunimą, sėdintį tėvams ant sprando.
Nori juodos mašinos
150 tūkstančių litų premija ir naujutėlaitė mašina pakeis vaikino gyvenimą.
Nuvykęs į automobilių saloną su spindinčia šypsena veide jis sėda prie BMW vairo. “Tai bent klasė! Net nesusigaudau, kas čia yra, — sako apžiūrėdamas prietaisų skydelį. — Net nėra ko lyginti su mano mašiniuku.”
Automobilį jis norėtų rinktis juodos spalvos. “Ir pervarysiu tuomet per Šilutę”, — žada didžiuodamasis.
Svajonių alga — 8000 litų
Į bokso treniruotes Evaldą nuvedė vyresnysis brolis Arvydas, kuris boksuotis pradėjo anksčiau. Vis dėlto brolio laimėjimai nebuvo tokie įspūdingi.
Kai reikėjo galvoti apie pragyvenimą, būdamas 18-os brolis išvyko į Airiją ir įsidarbino skerdykloje, kur anksčiau šeimai pinigus uždirbo ir puikiai užsirekomendavo jų tėvas. O koks sportininko atlyginimas? “Stipendija — 1650 litų, be to, gauname 1200 litų maistui. Man užtekdavo. Taupydavau. Iš santaupų ir mašiną nusipirkau”, — pasakoja vaikinas, kol kas važinėjantis “Audi A4” markės automobiliu. Šią mašiną jis ketina padovanoti tėvams.
O koks būtų jo svajonių atlyginimas? “8000 litų per mėnesį”, — greitai suskaičiuoja. Paklaustas, kur tuomet leistų pinigus, susimąstęs vardija: “Skirčiau dukrai, sau, drabužiams.”
Ketina įsigyti būstą
Už 150 tūkst. litų premiją Evaldas planuoja įsigyti savo pirmąjį nedidelį būstą Vilniuje. “Gyvenčiau ne vienas, su šeima”, — sako jis ir prasitaria, kad jo mylimoji Dovilė su pusantrų metų dukra Guste šiuo metu gyvena Airijoje, netoli Dublino.
Šią istoriją jis tęsia atsargiai, nes tai ir yra skaudžiausia tema vaikino gyvenime. “Kai draugavome su Dovile, buvome labai jauni. Aš gyvenau Vilniuje, daug sportuodavau.
Kai sužinojau, kad gims dukra, neturėjau Dovilei ko pasiūlyti. Ji gyveno Šilutėje, aš stengdavausi kas savaitę grįžti namo. Kai jos tėvai išvyko į Airiją dirbti, pasiėmė ir Dovilę”, — pasakojo Evaldas.
Pasiilgo savo dukros
Kaip susiklostys jų santykiai, vaikinas spėlioti nenori. Šiuo metu jis nekantriai laukia akimirkos, kai į Lietuvą su mama atskris jo dukra. Jaunas tėvas jau yra nupirkęs mažylei dovanų. “Labai noriu pamatyti savo mergaitę, nemačiau jos visą pusmetį, — jaudindamasis sako Evaldas, su dukra ketinantis praleisti dvi savaites. — Man pasakojo, kad kai boksavausi su italu, Gustė pradėjo šaukti ir džiaugtis kartu su visais. Visi sako, kad ji labai į mane panaši.”
Evaldas teigia galintis auginti savo vaiką kad ir vienas: “Viską padaryčiau, nes viską moku. Ir labai myliu vaikus.”
Sportininkas apgailestavo, kad negalėjo matyti savo dukters gimimo, — ji gimė Airijoje. Kūdikį jis pamatė tik po savaitės.
“Ji gimė tik 2700 gramų — buvo tokia mažytė, atrodė kaip lėlytė, bijojau ją net paimti, — jausmingai pasakoja boksininkas, kurio rankos labiau pratusios ne prie švelnumo, o prie šiurkščių smūgių. — Paskui įsidrąsinau, pakėliau ją, buvo nuostabus jausmas.”
Evaldas parodo dar vieną brangų daiktą — echoskopu darytą dar motinos įsčiose esančios dukters nuotrauką.
Į ją žiūrėdamas vaikinas ilgai nieko nesuprato, kol pamažu išryškėjo kūdikio kojytės. Evaldas apgailestauja, kad dukters negali matyti kiekvieną dieną.
“Bandysiu padaryti taip, kad būčiau su dukra dažniau, o gal net ir visą laiką, — laimingais gyvenimo pokyčiais tiki sportininkas. — Kai ji atvyks, būsiu pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Pakelsiu ją ant vienos rankos delno ir nešiosiu visur visur.”
Į Šilutę — su 20 litų
Kol olimpinio medalininko sąskaitos šimtatūkstantinė premija dar nepapildė, jis prasitaria šiuo metu piniginėje turintis gal 20 litų.
Juk už tokią sumą net iki Šilutės nenuvažiuosi!
“Mašinos bakas pilnas degalų, — nenusimena vaikinas ir ketina lėkti į gimtinę, kur jo dar laukia skaniausias pasaulyje mamos iškeptas kugelis. — Jo pats vienas vos ne visą dubenį suvalgau.”
