Pirmą kartą viešumoje daugiau nei prieš metus su mylimuoju pasirodžiusi Ieva sulaukė apkalbų. Vieni svarstė, kiek ilgai truks žinomos poros santykiai, kiti spėliojo, ar jie tokiu būdu tik darosi reklamą.
Šiandien antrus bendro gyvenimo metus skaičiuojantys mylimieji juokiasi ir iš vienų, ir iš kitų spėlionių.
„Kai pirmą kartą pasirodėme viešumoje, buvome pažįstami vos dvi savaites. Dar net nebuvome pasibučiavę! Apie mus skalambijo visas internetas, o man paskambino mama ir paklausė, kas čia toks? Gal tai ir paskatino būti kartu?
Susitikinėti su vyru dėl reklamos man nebūdinga. O mano grupė, kurioje dainuoju, dar nebuvo tokia populiari, kad dėl to Rolandas būtų buvęs su manimi”, – patikino Ieva.
Socialiniame tinkle užsimezgusi pažintis netruko virsti gražia meilės istorija. Po intensyvaus susirašinėjimo internete galiausiai susitikusi pora daugiau ir neišsiskyrė.
Ieva įsitikinusi – tai, kad jie abu sukasi pramogų pasaulyje, padeda suprasti vienam kitą. Paprastas vyras galbūt netoleruotų atlikėjos bendravimo su gerbėjais, seksualumo, rodomo scenoje ir fotosesijose.
Šeima – tėvai, sesuo ir brolis niekada Ievos nesmerkė, nes žino – ji neperžengs ribos.
„Visų kitų nuomonė man nerūpi. Anksčiau skaitydavau komentarus ir verkdavau. Dabar supratau, kad neverta.
Vertinu profesionalų kritiką, svarbi artimųjų nuomonė”, – kalbėjo I. Ambrazaitė.
Ieva ir Rolandas neseniai apsigyveno kartu, bendra buitis jų jausmų negesina: „Mes esame laimingi.”
Linksma atskubėjusi pasikalbėti su „Stiliumi” Ieva patikino, kad jos klausinėti galiu apie viską, nes ji neturinti verslininko meilužio, jos nevilioja politikai, o nežinomi gerbėjai neapipila prabangiomis dovanomis.
„Gyvenu normalų, paprastą gyvenimą”, – sakė Ieva.
Dainininkė džiaugiasi, kad po vasaros koncertų su grupe „Pinup Girls” maratono tempas gerokai sumažėjo, todėl ji turi daugiau laiko sau. Tuo pasinaudojusi ji pirmiausia gerai išsimiegojo, persikraustė pas mylimąjį Rolandą, kurį jau švelniai vadina vyru.
„Prasidėjo intensyviai malonus indų plovimas”, – krykštavo atlikėja.
– Anksčiau indų neplaudavote? – paklausiau I. Ambrazaitės.
– Kai gyvenau viena, reikėdavo išplauti vieną ar dvi lėkštutes. O dabar indų – kalnas. Bet tai taip malonu!
– Kaip nutarėte apsigyventi po vienu stogu?
– Esu atsargi su vyrais. Man visada norėjosi išlikti savarankiškai, turėti savo kampą, kad susipykusi galėčiau sėsti į automobilį ir išvažiuoti. Dėl to metus nuomojausi butą.
Abu gyvename Vilniuje, anksčiau kas vakarą važiuodavau į jo namus.
Šią vasarą kartu pagyvenome Palangoje. Puikiai sutarėme, neužmušėme vienas kito už netvarką ar neišplautą puodelį. Tad daug nesvarstę apsigyvenome kartu. Susidėjau daiktelius ir atvažiavau.
Viskas išėjo tarsi savaime. Ir jei nuspręsiu turėti vaikelį, nesakysiu Rolandui, kad kitą mėnesį norėčiau pastoti. Jis taip pat nesvarstys, kad norėtų ne po mėnesio, o po trijų.
Viskas turi susidėlioti taip, kaip Dievulis nori.
Susipažinusi su Rolandu jau po kelių mėnesių pajutau, kad noriu su juo būti 24 valandas per parą.
Rolandas – mano gyvenimas. Jei gyventų kitame mieste, galėčiau kas vakarą šimtus kilometrų įveikti dėl to, kad būčiau šalia.
Noriu būti su šiuo žmogumi ir stengiuosi taupyti pinigus – ateičiai, vaikams, bendrai kelionei ar nameliui ant ežero kranto.
Kai du žmonės gyvena kartu, jie yra mažytė šeima. Tai – mažas žingsnis iki kūdikio. Kai jis atsiranda, būna jau normali šeima.
– Jau vartojate žodžius „vyras”, „šeima”.
– Šeima man visada buvo didžiausia vertybė. Iš Marijampolės atsikrausčiusi į Vilnių stengiausi į gimtuosius namus grįžti kas savaitę. Man labai svarbu jausti ryšį su mama, tėvu, seserimi, broliu.
Dabar sukuosi pramogų pasaulyje, bet šeima man vis tiek yra svarbiausia. Jei mūsų su Rolandu gyvenime atsirastų kūdikis, be didelio gailesčio atsisakyčiau scenos, pramogų pasaulio ir atsiduočiau šeimai.
Kūdikis 360 laipsnių apverčia pasaulį, tačiau jis ne atima iš tavęs gyvenimą, o suteikia jam įvairesnių spalvų.
– Jei rytoj sužinotumėte, kad po širdimi jau plaka nauja gyvybė...
– Būčiau laimingiausias žmogus! – vidury sakinio nutraukia Ieva. – Galbūt dar anksti, galbūt dar esu per jauna, tačiau tokia žinia man nebūtų tragedija.
Visada norėjau būti jauna ir graži mama. Pasigimdai, užsiaugini, o paskui kartu kaip draugai einame ledų valgyti ar dviračiais važinėtis!
– Kuo jus sužavėjo Rolandas? Ar šiandien jis vis toks pat žavingas, kaip ir pradžioje?
– Pirmiausia dideliu noru būti su manimi. Iki pažinties su juo nebuvo tokio vyro, kuris būtų taip stengęsis, vertęs savo dienotvarkę aukštyn kojomis, kad tik galėtų bent 10 minučių pabūti kartu su manimi.
Dar nesu taip stipriai nieko mylėjusi. (Juokiasi.)
Rolandas turi fantastišką humoro jausmą. Kai susitikdavome, grįždavau namo skaudamais nuo juoko žandais. Su Rolandu beprotiškai linksma!
Po susitikimų grįžusi namo vis galvodavau, kad noriu dar. Man nepakako to laiko, kurį praleisdavome kartu.
Dabar, po metų ir... (Ieva skaičiuoja pirštais. – Red.) šešių mėnesių kasdien meilė tik stiprėja. Žmogų kiekvieną dieną pažįstu vis daugiau.
Keisti dalykai, kurie mane anksčiau būtų stebinę, šiandien verčia dar labiau jį mylėti. Tarkime, idealiai sutvarkau spintą, drabužius sudėlioju pagal spalvas.
Kol nueinu į dušą, grįžta Rolandas. Per tas keliasdešimt minučių jis moka visiškai sujaukti spintą! Būna dar baisiau nei prieš tvarkymąsi!
Negaliu pykti dėl tokių dalykų. Nežinau, ką jis turėtų padaryti, kad supykčiau. Dėl tokių menkniekių pradedi dar labiau mylėti.
– Nemažai porų kalba, kad buitis gesina romantiką, prasideda rutina.
– Močiutė perspėjo, kad bendra buitis gali užgesinti meilę.
Manau, viskas priklauso nuo poros požiūrio į bendrą buitį ir romantiką. Mes nesame perdėti romantikai. Jaukumą susikuriame labai paprastuose mažuose dalykuose, kurie kitiems galbūt atrodytų nereikšmingi.
Sekmadieniniai pasivaikščiojimai, filmo žiūrėjimas lovoje ar tiesiog pusryčiavimas kartu yra mūsų romantika. Kartu gyvename jau trečią mėnesį.
– Arba – dar tik trečią mėnesį.
– Man jau, ne dar. Mums tai – pradžia, tačiau ribos, ko negalėtume vienas prie kito daryti, jau nebejuntame.
Kai skutuosi kojas, nesivaržau mylimojo.
Rolandas – gero maisto mėgėjas, tad jis gamina, o aš plaunu indus.
Aš mėgstu tvarkyti namus, esu pedantė. Niekada mano namuose nerasite dulkių! Ir dabar noriu namo, nes reikia juos tvarkyti.
– Pirmas svarbus žingsnis – apsigyventi kartu. Dabar ant jūsų piršto jau spindi sužadėtuvių žiedas. Kada laukti vestuvių?
– Žiedų iki šiol nesu turėjusi. Nemėgau papuošalų. Rolandas padovanojo grandinėlę su pakabučiu, vėliau – apyrankę su akmenukais, kurių kiekvienas žymi svarbų įvykį.
Susigyvenau su šiais daiktais, dabar be jų jaučiuosi lyg be liemenėlės! Pratinuosi ir prie žiedo. (Juokiasi.)
Dėl vestuvių... Esu nestandartinių pažiūrų. Mano šeima, tėvai, žino, kad niekada nebuvau už santuoką. Man šeima – vyras, moteris ir vaikelis, o ne antspaudas pase.
Dalyvaudama mados pristatymuose esu vilkėjusi ne vieną baltą suknelę, man jos nereikia. Puota giminei? Ją galime surengti ir be progos.
Esu už tai, kad vestuvės yra tik dviejų žmonių – vyro ir moters šventė.
– Tačiau statusas svarbu. Moteriai daug maloniau būti sužadėtine, o ne sugyventine.
– Žinoma! Būti sužadėtine, o ne paprasta drauge yra nuostabus jausmas. Atrodo, nuo tos minutės, kai Rolandas išdrįso pasipiršti, pradėjau jį dar labiau mylėti.
Sužadėtuvės – vyrui beprotiškai svarbus žingsnis. Užmaudamas žiedą jis parodo, kad nori būti tik su tavimi visą likusį gyvenimą, dalytis rūpesčiais ir džiaugsmais.
Aš galiu tik nuspėti, kaip stipriai vyrai jaudinasi prieš žengdami šį žingsnį!
– Ar tikėjotės tokio mylimojo žingsnio, kokia buvo pirmoji jūsų reakcija?
– Nelabai supratau, kas vyksta. Kol Rolandas nepriklaupė ant kelio, nesuvokiau, kad čia – jau piršlybų ceremonija. (Juokiasi.)
Per savo širdies plakimą nelabai girdėjau, ką jis kalbėjo ir ko klausė. Vėliau Rolandas sakė, kad tik po penktą kartą pakartoto klausimo „Ar tekėsi už manęs?” ištariau „Taip!”
Kad mylimasis man pasipiršo, supratau tik kitos dienos rytą, kai telefonu pasipylė sveikinimai. Būti sužadėtine – nuostabus jausmas! Atrodo, kad tenka dar didesnė atsakomybė rūpintis būsimu vyru.
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
