Vieną dieną Paksų namai Vilniuje kvepia čiobreliais, kitą – salierais, porais, česnakais.
Vaistažoles ir prieskonius žiemai džiovinanti buvusi pirmoji šalies ponia nesiskundžia ištuštėjusiais namais, nors europarlamentaru tapęs vyras daug laiko praleidžia Briuselyje.
Laimai patinka eksperimentuoti virtuvėje, nors dažniausiai valgo tik su sūnumi Mindaugu. Dukra Inga su šeima gyvena atskirai.
L. Paksienė keliasi anksti, rytais bėgioja kartu su vilkšuniu Grantu netoliese esančiame miške, daug treniruojasi būsimam tarptautiniam linijinių šokių konkursui.
Bet už gerą savijautą moteris labiausiai dėkinga netoli Merkinės įrengtai piramidei, kurią vadina Širdžių šventove. Dažnai joje lankydamasi ji medituoja, meldžiasi, parsiveža šventinto vandens.
Laima nesiilgi tų laikų, kai buvo pirmoji šalies ponia, nes šiuo metu turi galimybę daryti tai, ką nori.
„Įsivaizduokite, ar daug žmonių turi tokių galimybių? Kai veikla atitinka pomėgius ir tampa gyvenimo būdu, nelieka streso, depresijos, nerimo”, – prisipažino L. Paksienė.
– Buvo metas, kai jūsų vyras Rolandas kasdien grįždavo iš Prezidentūros į namus, kad galėtų papietauti. Ar nepasiilgstate tos akimirkos, kai visi šeimos nariai susėda prie vieno stalo? Ar nepasidarė pernelyg dideli namai? – pasiteiravau L.Paksienės.
– Man nėra skirtumo, ar gaminti visai šeimai, ar tik keliems žmonėms, nes viską darau su meile. Beveik pusę laiko Rolandas praleidžia Lietuvoje, o kitą dalį – Briuselyje. Negalėčiau skųstis, kad jo nebūna namuose.
Manau, jam malonu, kai vakare ant stalo garuoja valgis, o rytą – košė, kurią abu mėgstame.
– Minėjote, kad namuose turite šventinto vandens. Tikite, kad šis vanduo gali daryti stebuklus?
– Šis vanduo patikrintas, jis veikia. Man buvo nutikę įvairių dalykų dėl to vandens.
Šventintas vanduo yra kitokios kokybės nei paprastas, tai gali paaiškinti ne tik tikintieji, bet ir mokslininkai.
Didelę žmogaus organizmo dalį sudaro vanduo, o vanduo imlus informacijai, todėl gali ją kaupti.
Su vandeniu šią informaciją įmanoma perduoti kitiems.
Tokie dalykai egzistuoja, žinoma, nematomi, neapčiuopiami, bet jie yra. Visada gerdama arbatą ar vandenį linkiu kitiems sveikatos, geros nuotaikos, todėl jaučiuosi smagiai.
– Kaip įsitikinote, kad šventintas vanduo padeda?
– Gerdama šventintą vandenį pajutau, kad jis man suteikia energijos kaip kava. Jei tokio vandens išgerdavau vėlai vakare, negalėdavau užmigti.
Kartą pasigyriau, kad esu sveikuolė, net suabejojau, ar šventintas vanduo yra naudingas.
Vos prasitariau ir gavau per galvą. Paragavau ananaso, nepraėjus nė kelioms valandoms man pasidarė prastai – papilkėjo veidas, buvo bloga, nežinojau, ko griebtis.
Tada prisiminiau, kad namie turiu šventinto vandens. Įsipyliau į taurę, persižegnojau, nes tokį vandenį priimu pagarbiai, juk šventintas vanduo yra ne iš čiaupo ir ne iš kūdros.
Rijau mažais gurkšneliais, po 15 minučių atsiguliau į lovą, viskas manyje nurimo, o rytą atsikėliau sveika.
Šventintu vandeniu ginuosi nuo slogos, peršalimo. Kartą man buvo paraudusios akys, nusiprausiau, ir palengvėjo – tarsi kas būtų nuėmęs šydą nuo akių.
Vadinasi, vanduo padeda, nors to neįmanoma paaiškinti. Tai – mįslingas reiškinys, kol kas mokslui dar neįminta mįslė.
Yra tyrimų, kad vandens struktūra keičiasi nuo įvairių veiksnių. Pavyzdžiui, grojant klasikinei muzikai vandens struktūra būna vienokia, kai žmogus keikiasi, pyksta, vanduo iškart keičiasi.
Vadinasi, vanduo įsimena informaciją ir ją gali perduoti žmogui.
– Ar gali šventintas vanduo ilgiau pastovėti? Kaip dažnai reikia jį keisti?
– Šventintas vanduo negenda – į piramidę važiuoju kas antrą ar kas trečią savaitę.
– Ar buvo kokia nors priežastis, atvedusi prie piramidės?
– Ta vieta nėra paprasta, reikia širdimi pajusti, kad ten gera. Daug kur lankiausi Lietuvoje: Keturnaujienoje, Šiluvoje, Kryžių kalne. Prisipažinsiu, niekur kitur taip gerai nesijaučiu kaip piramidėje prie Merkinės.
Čia lankausi nuo 2004-ųjų, mane ši vieta traukia.
Žinau, kad dažniausiai piramidė traukia pasiligojusius žmones, o per ligą jie atranda tikėjimą. Man tokios savigydos kol kas nereikia.
– Ar esate nuoširdžiai tikinti? Ką davė ši patirtis?
– Dabar manyje daugiau nieko nėra, išskyrus tikėjimą. Radau prasmę gyventi.
Jei būčiau netikinti, visi sunkumai taip prislėgtų, kad negalėčiau ištverti, neturėčiau atsvaros.
Dabar suprantu – kuo daugiau likimas muša, tuo daugiau myli. Vadinasi, manęs neužmiršo, nori tobulinti. Taip pagalvojus pasidaro šviesiau. Tikėjimas prikėlė mano šeimą iš duobės.
Kai nėra dvasinės paramos, būna blogai. Pavyzdžiui, draugas ar vyras gali išduoti, mėgstamas daiktas prapulti. O kai tiki, ateina meilė, supratimas, net žmonės, kurie reikalingi.
– O su kuo dažniausiai vykstate į piramidę?
– Su draugėmis. Mano ryšys su jomis pagrįstas meile, nes mus sieja tai, ką patiriame piramidėje. Būna, kad meldžiantis kartu malda sustiprėja.
Pasitaiko atvejų, kai kas nors mane sustabdęs gatvėje prašo padėti nusigauti į Merkinę. Aš pakviečiu prisidėti, nuvežu, juk ne visi gali patys nusigauti iki piramidės.
Piramidėje yra tokia erdvė, kurioje ilgiau pabuvęs žmogus prisipildo meilės, norisi visus apkabinti, išbučiuoti.
Kartais atvykus į piramidę ima gesti technika, neveikia fotoaparatas, filmavimo kamera. Kai žmogus išvyksta iš piramidės, vėl viskas būna gerai.
– Vienoje televizijoje dalyvavote šokių projekte. Ar dar šokate?
– Taip, lankau linijinių šokių grupę „Kristinoss šokių namuose”, čia vyks tarptautinis šokių konkursas.
Konkursas bus labai rimtas, vertins komisija. Kai sužinojau apie šį projektą, ilgai negalvojusi sutikau. O grįžusi namo susimąsčiau, ar gerai padariau, kad sutikau.
Ruošiantis konkursui reikia aukoti daug jėgų, o dar kiekvienam šokiui būtina turėti po kostiumą. Žodžiu, turiu daug rūpesčių. Aš einu šokti ne dėl pergalių, o savo malonumui.
Tai man suteikia daug energijos, padeda išlaikyti figūrą, todėl galiu įlįsti į savo senas sukneles. Kiekviena šokėja turi puoselėti savo kūną.
– Manau, jums tai puikiai sekasi. Kiek dabar sveriate?
– Maždaug 59 kilogramus, o anksčiau svėriau 56 kilogramus. Šiek tiek atleidau vadžias, nes mėgstu saldumynus. Būtų nuostabu, jeigu sverčiau ne daugiau kaip 60 kilogramų.
Darau mankštą, bėgioju, šoku ne todėl, kad kam nors atrodyčiau daili, o dėl savęs.
Kartą sportuodama klube pasižiūrėjau, kiek sudeginau kalorijų, – tik 30, o prakaitas žliaugte žliaugia. Ką tai reiškia? Tiek kalorijų gaunama suvalgius gabalėlį šokolado.
Laimė, mano širdis stipri. Nedūstu, galiu kopti laiptais į dešimtą aukštą.
O mano bendraklasės jau dūsta, vadinasi, nesportuoja. Norint turėti gerą sveikatą reikia treniruotis. Todėl mano dienos lekia kaip šventė.
– Kas padeda buityje?
– Viską darau pati, tvarkau namus Vilniuje, vasarą – Šventojoje, kur yra antrieji mūsų šeimos namai. Net norėdama negalėčiau sustorėti. Aš nesamdau namų tvarkytojos.
– Ar dar prisimenate laikus, kai buvote pirmoji šalies ponia?
– Atmintyje šie dalykai niekur nedingo. Man sunkumai – likimo dovana. Iki 40 metų netgi pykau išgirdusi, kai kas nors sakydavo, kad yra Dievas. Buvau labai kategoriška.
O gyvenimas pateikė tiek daug staigmenų, kad atsiverčiau į tikėjimą. Kai kurie dalykai buvo ypač skausmingi.
Jau galėčiau pasakyti – dabar daug ką iš likimo gaunu jau ne per kančią, o per meilę. Žinoma, kur kas maloniau pasijusti mylimai.
– Kaip priėmėte žinią, kad jūsų vyras neturi teisės dalyvauti Seimo rinkimuose?
– Nieko baisaus, pagalvojau: „Ištversime ir tai.”
