Nors buvusi Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos (dabar Šv.Kristoforo gimnazija) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja V.Tapinienė jau dešimt metų nedirba, buvę mokiniai neretai užsuka į jos namus.
Žinomo rašytojo ir žurnalisto Laimono Tapino žmona su mokiniais niekada nebuvo oficiali, todėl jai paprasta palaikyti draugystę. Kas iki šiol sieja V. Tapinienę ir O. Koršunovą?
V. Tapinienė: Visada buvau mylinčiosios pozicijoje. Dirbti mokykloje buvo lengva. Vilniaus 9-ojoje vidurinėje prabėgo 36-eri mano darbo metai.
Ryšius su visais palaikyti nesudėtinga. Ne tokius, kad per savaitę du kartus skambintume vieni kitiems, bet giluminius, kai žinai, kad tavo gyvenime buvo tiek mylėtų žmonių.
Oskaras – tik vienas jų. Ir nerodydama iniciatyvos susitikti jaučiu, kad neretai pagalvojame vienas apie kitą.
– Ar jūsų santykiai dalykiški, kaip mokytojos ir mokinio?
V. Tapinienė: Visur su visais susitikę bučiuojamės. Prancūziškai.
O. Koršunovas: Ne taip dažnai susitinku su Violeta, kaip dažnai apie ją galvoju, prisimenu tą būrelį.
V. Tapinienė: Sąlygos neleidžia nei vienam, nei kitam dažnai matytis. Jam – kūryba, man – rūpinimasis sergančiu vyru.
O. Koršunovas: Bet mintyse tiek dažnai galvoju apie ją – netgi pradėdamas kiekvieną naują darbą prisimenu būtent tai, kaip mokykloje statėme amerikiečių rašytojų Ray Bradbury, Trumano Capote pjeses.
– Kada pastebėjote vienas kitą?
V. Tapinienė: Aš tuomet, kai penktoje klasėje skersai suolo sėdintis pasišiaušęs berniūkštis piešė paskutiniame sąsiuvinio puslapyje ignoruodamas viską, kas vyko aplinkui. Piešė gražiai, bet mane sunervino.
Tąsyk pagyriau piešinį, bet namuose ilgai neužmigau galvodama, ką dariau ne taip. Tikrai nemaniau, kad visi penktokai turi žavėtis gramatikos atradimais, bet jie dirbo, klausinėjo.
O štai vienas – ne. Paišė, braukė, retsykiais žvilgtelėdamas į mane. Bus iš tų keistų, – priėjau prie išvados.
– Oskarai, kaip patekote į V.Tapinienės teatro būrelį?
O. Koršunovas: Už blogą elgesį reikėjo lankyti kokį nors būrelį.
V. Tapinienė: Į dramos būrelį pasikviečiau visą neklaužadų kompaniją, kurią reikėjo kuo nors užimti.
Ir po pirmojo spektaklio (kiti, manau, tikrai nesupyks) supratau – turiu du unikalius vaikus: Oskarą ir Eglę, kurios likimas susiklostė kitaip.
O. Koršunovas: Dabar tokie vaikai, koks buvau vaikystėje, vadinami hiperaktyviais, o anksčiau – neklaužadomis. Atėjęs į dramos būrelį išvydau degančias mokytojos akis. Pamačiau, kad jos žavisi. Tačiau kuo, tuomet dar nesupratau.
Mūsų mokykla garsėjo griežta tvarka. Visiems reikėjo būti santūriems. O mano nesantūrumas staiga sulaukė ne tik dėmesio, bet ir meilės.
Dramos būrelyje prabuvau ketverius metus, nes po to išėjau į kitą mokyklą. Tačiau tie keleri metai būrelyje man buvo fantastiški – atveriantys savo laisvės vertę, galimybę reikštis.
Tuo metu nejutau noro tapti režisieriumi. Bet dabar galiu pasakyti, kad tas būrelis lėmė mano pasirinkimą.
Būrelyje buvo statomi labai rimti spektakliai, pavyzdžiui, R.Bradbury „Pienių vynas”. Tai buvo tikras teatras. Todėl vienąkart giliai pajutęs teatrą jo niekada neužmirši.
V.Tapinienės būrelyje patyriau aktorinę euforiją. Nepamirštu smagaus nuotykio: pirmąkart ruošiausi eiti į sceną ir netrukus prieš žiūrovus turėjo atsiverti kulisai, bet buvau apimtas tokios baimės, kad staiga pamiršau tekstą ir tai, ką reikės daryti.
Supratau, kad niekada neisiu ant scenos. Bet užuolaidos pradėjo vertis, pajutau mokytojos Violetos kumštį į nugarą ir taip atsidūriau scenoje.
Tą akimirką įvyko stebuklas – pamačiau save tarsi iš šalies ir suvokiau, kad galiu viską: atsiminti tekstą, valdyti žiūrovus ir jiems patikti.
V. Tapinienė: Po spektaklio Oskaras tapo žvaigžde – juo žavėjosi nemažai mokyklos panelių.
O. Koršunovas: Spektakliai man kėlė azartą. Tarp mokyklų vykdavo teatrų festivaliai. Vilniuje konkuravo mūsų mokykla ir 23-ioji vidurinė (dabar Simono Daukanto gimnazija).
Pamenu, vaidinome Rusų dramos teatre. Mokyklos sirgo už dramos būrelius kaip už krepšinį – bendramoksliai ateidavo palaikyti su vėliavomis.
Teatrų pasirodymus vertino režisieriai Rimas Tuminas, Eimuntas Nekrošius, rašytojas Saulius Šaltenis. Ir mes dažniausiai laimėdavome!
– V.Tapinienė turėjo pravardę?
O. Koršunovas: Visos mokytojos buvo pakrikštytos pravardėmis ir baisiomis, bet V.Tapinienė neturėjo pravardės. Ją daugelis vadino vardu.
V. Tapinienė: Esu nusiminusi, kad neturėjau pravardės. Tiesa, sykį girdėjau, kaip viena mokinė pasakė: „Einu pas tapkę.” Tačiau kokia čia pravardė? Norėjau kokios nors netikėtos.
– Kokias Oskaro išdaigas prisimenate?
V. Tapinienė: Manau, didžiausia jo išdaiga buvo nenuilstamai žiūrėti pro langą per visas matematikos ar fizikos pamokas. O ką gi dar galėtų veikti klasėje berniūkštis, mokytojų vadintas tuščia vieta?
Panašūs apibūdinimai, tapę mokyklos folkloru, buvo taikomi daugeliui. O fonas už lango keitėsi ir stebėti, kas ten vyksta, buvo įdomu.
– Gal mokytojai esate parašęs eilėraštį?
O. Koršunovas: Vienąkart parašiau rašinėlį apie rudenį. Jame buvo daug poetinių išgyvenimų. Bet Violeta nepatikėjo, kad pats tą rašinėlį parašiau. Šito nepamiršiu niekada. (Juokiasi.)
– Ar Oskarui mokyklos teatre leisdavote režisuoti pjeses?
V. Tapinienė: Kadangi Oskarą mokiau iki devintos klasės, tuo metu jam geriausiai sekėsi režisuoti repeticijų pertraukas kur nors po laiptine ar ant mokyklos stogo, nuo kurio gaisrinėmis kopėtėlėmis esu nulaipinusi laikydamasi už jo ausies. Labai smagu prisiminti, kad tokį dabartinį grandą turėjau progos taip nulaipinti.
Gailiuosi, kad nesugebėjau leisti Oskarui žaisti mūsų teatriuke.
O. Koršunovas: V.Tapinienės teatre repeticijos būdavo sunkios – ji kėlė didelius reikalavimus. Vaikiškas teatras turėjo tikro teatro bruožų.
Dabar dirbdamas su profesionaliais aktoriais, kuriuos labai myliu, su kuriais pasiseka darbai, nesu draugas, nes tai susiję su reikalavimais, išgyvenimais, kurie scenai yra tiek vertingi, kad jų nesinori paversti buitimi.
– V.Tapinienės pedagoginė veikla 1995 metais buvo įvertinta „Vilniaus garso” premija. O.Koršunovas premijomis gerokai pralenkė savo mokytoją. Teatro režisieriaus nuopelnai buvo įvertinti Nacionaline kultūros ir meno premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu, tarptautinių festivalių prizais.
V. Tapinienė: Nesijaučiu išskirtinė, nepranokstama, netgi juokinga būtų taip pagalvoti. Visada tikėjau savo mokiniais, nors ne sykį ir nusivyliau, jie galbūt manimi irgi.
Oskaru, kaip žmogumi, pasieksiančiu Everestą, patikėjau tuo metu, kai jis būdamas studentas šalies teatruose pristatė oberiutų (rusų avangardistų meno krypties) trilogiją.
Tada supratau, kad jis daug pasieks, nes eina kaip tankas, ir visi traukiasi iš kelio.
O. Koršunovas: Dar nepadėkojau V.Tapinienei už savo aukščiausius įvertinimus: Nacionalinę premiją ir Naujosios teatro realybės premiją, kuri yra aukščiausia Europoje.
Džiaugiuosi, kad nuėjau į jos būrelį, nes galėjau eiti ir kitur. Maža kur būčiau nuėjęs – gal į kalėjimą.
– Jei O.Koršunovas būtų sėdėjęs kalėjime, vargu ar būtų tapęs režisieriumi ir pakvietęs jus į spektaklius. Ar visus juos matėte?
V. Tapinienė: Nedažnai lankausi jo spektakliuose, nes galimybės neleidžia. Net ir tada, kai Oskaras atsiunčia kvietimą. Tačiau mačiau visus.
Įsimintiniausi man – oberiutai, „Ugnies veidas”, įspūdingiausias – „Hamletas”, mylimiausias – „Meistras ir Margarita”, artimiausias – „Miranda”, o labiausiai provokuojantis – „Išvarymas”, sukrečiantis gyvenimas be tikėjimo.
– Oskarai, ar savo mokytojos, kuri įžiebė didžiulę meilę teatrui, ir dėl to nepasukote šunkeliais, paprašytumėte patarimo, kaip išsirinkti gyvenimo moterį?
O. Koršunovas: Esu tokį gavęs. Net neklausiau patarimo, bet ji pasakė.
V. Tapinienė: Buvome oficialioje vietoje, bet nutarėme paėjėti į šalį ir aš paslapčia jam pakuždėjau. (Juokiasi.)
– Oskaras turėjo nemažai garsių draugių, tarp jų – aktorė Eglė Jackaitė, buvusi kultūros laidų vedėja Aistė Mažutytė, dizainerė Agnė Kuzmickaitė, pramogų pasaulyje ekscentrišku elgesiu garsėjanti Agnė Jagelavičiūtė. Tačiau režisierių vis lydi skyrybos. Kokią moterį linkėtumėte jam sutikti?
V. Tapinienė: Šalia Oskaro matau pirmiausia stiprią žavią moterį, kuri jį tikrai mylėtų labiau nei save to nedemonstruodama.
Esu įsitikinusi – tokia moteris, matydama tą antrąjį Oskarą, giliai pasislėpusį, mokės mylėti ir tą matomą.
Tai neprieštarautų moralei, o tik mūsų gyvenamojo laiko ženklams, kai moteris labiau rūpinasi savimi nei vyru.
– Vakar minėjome Mokytojo diena. Ar pasiilgstate mokyklos?
V. Tapinienė: Mokyklos nepasiilgstu. Be mano buvusių mokinių ji – tik mokykla kaip mokykla. Tačiau labai dažnai sugrįžta tie gyvenimo priešaušriai, iš kurių miglos išnyra tikrai mylėti žmonės, mano mokiniai, kurių likimui, ypač nelengvam, niekada, matyt, jau nebūsiu abejinga.
Priminėt klasę, kurioje mokėsi Oskaras. Atsiminimuose sugrįžta fantastiška klasė, beje, kaip ir visos kitos su visais jų „pričiūdais”, replikomis, atsiprašymais, užrašais ant durų, suteikusiais daugiau negu nusipelniau – pašėlusios emocinės patirties.
– Kokiomis progomis pas jus užsuka ir kiti buvę mokiniai?
V. Tapinienė: Aplanko ir be progų. Sužinoję apie naujus vaistus mano vyrui, jie šeštą ryto, nes tuo metu kas nors atvyksta iš Varšuvos, spaudžia mūsų durų skambutį.
Kūčių vakarą su visa šeima kuris nors atneša iškeptą įspūdingą kopūstų pyragą. Žinodami, kad nevairuoju mašinos, daugybę sykių siūlėsi pavėžėti.
Tai atrodo neįtikėtina. Jie patiki savo asmenines paslaptis ir prašo patarimo. Tik aš jais nesišvaistau, nes ir pati neturiu tiesaus atsakymo. Todėl dalijamės tais „O gal?”
– Ką palinkėtumėte savo mokytojai?
V. Tapinienė: Palinkėk, kad pirmąkart pasidaryčiau manikiūrą per savo 68 metus. (Juokiasi.)
O. Koršunovas: Norėčiau, kad ji niekada neprarastų savasties, savo kūrybingumo, gyvenimiško optimizmo.
Manikiūro nelinkėsiu. Ji buvo pati gražiausia mokytoja mokykloje. Merginos ir vaikinai žavėjosi ja. Violeta gražiausiai rengėsi, skaniausiai kvepėdavo ir dar lietuvių kalbą dėstė!
– Kaip Oskarui sekėsi lietuvių kalba?
V. Tapinienė: Literatūra jam sekėsi puikiai. Netikėtos išvados, įžvalgos. Rašydavo fantastiškai – įdomiai, originaliai, labai savitu stiliumi. O aš kaip diktatorius Josifas Stalinas, kuris negalėdavo pakęsti nė vienos rašybos klaidos, įvertindavau 5/2 (penkiabale sistema – penki už literatūrą, du – už kalbą). Išmokyti rašyti be klaidų jo buvo neįmanoma. Gal tu ir įsižeisi, kad tai papasakojau.
O. Koršunovas: Gramatika jau išmokta. Juk dabar ir kompiuteriai pamato ir ištaiso klaidas.
– Ar Oskaras jums daug nervų ištampė?
V. Tapinienė: Nežinau, ar mokiniai man ištampė nervus. Galėdavau jiems pasakyti: „Kaip jūs man visi nusibodote!” Trenkdavau durimis ir išeidavau. Bet paskui vėl grįždavau.
O. Koršunovas: Kai labai nusikalsdavau mokytojai, ji pasikviesdavo į savo kambarėlį. Ten bardavo. Tačiau tas kambarys buvo toks jaukus – jame kvepėdavo kava. Kad ir ką ji sakydavo, būdavo džiaugsmas nueiti į tą kambarėlį ir būti pabartam. (Juokiasi.) Violeta mokėdavo pasakyti tam tikrų dalykų, kurių anksčiau nesuprasdavau, bet kurie įsiminė. Juos tik paskui supratau.
V. Tapinienė: Bet aš galėjau prisakyti visokių nesąmonių, kurių dabar atsižadu.
