Kita vertus, šokiui kalbos nereikia, užtenka gero kūno. Galiu ir vaidinti, ir šokti – turiu du talentus, tad man pasisekė labiau nei kitiems aktoriams.
Išvykti neatsisukdamas negalėčiau. Tam reikia ne tik labai gero kūrybinio pasiūlymo, bet ir didžiulės meilės. Užsimerkti ir paaukoti artimiausius žmones? Galėčiau. Bet tik dėl beprotiško jausmo.
Po premjeros man visada reikia laiko, kad atgaučiau jėgas. Ir šį kartą visą save atidaviau spektakliui „Tango Salon”, tad dabar man nebereikia anksti keltis, nėra dėl ko nervintis, skubėti.
Nors kiti mano kolegos aktoriai džiaugiasi, kad atsirado laiko išsimiegoti, manęs tai nedžiugina. Manau, menininkams patinka save kankinti. Juk visi gražūs dalykai atsiranda iš kančios.
Esu naktinis paukštis. Jei būtų mano valia, repeticijas rengčiau po vidurnakčio. Keltis rytą man – beprotiškai sunku, todėl į ankstyvas repeticijas visada vėluoju.
Dirbi, bėgi, leki, o po oficialios premjeros būna pauzė. To skubėjimo pasiilgsti tik tada, kai jis baigiasi.
Kūrybinį gyvenimą, kuriam dažniausiai įkvepia didelis jausmas, esu susiplanavęs pusei metų į priekį. Todėl laisvo laiko, kurį galėčiau skirti vien sau, beveik neturiu.
Man vienas didžiausių malonumų – įsisupti į chalatą, užsikloti pledu ir žiūrėti televizijos kanalą apie gyvūnus. Tai – tobula! Galiu visą dieną pragulėti ant sofos.
Repeticijos, stresas, nervai padaro savo darbą. Laisvą minutę dažniausiai mėgaujuosi tyla – išjungiu ir kompiuterį, ir telefono garsą.
O kartais vilioja didelis šurmulys. Kai nenori, kad viskas baigtųsi, eini su kompanija šėlti iki paryčių. Tačiau vakarėliai, papūgų baliai man atsibodo! Man patinka stiliaus, mados renginiai, filmų, spektaklių premjeros.
Kai turiu laisvo laiko, mėgstu nuvykti pas bičiulę dainininkę Justę Arlauskaitę-Jazzu į sodybą. Dviese ar trise – su Justės mama mes puikiai pailsime prie ežero. Ten niekas nerūpi.
Blogų emocijų atsikratau kurdamas ar tyliai išsiverkdamas. Štai kurdamas spektaklį „Paukščiai” ieškojau šviesos. Man pačiam tuo metu jos trūko.
Buvo sunku – asmeniniame gyvenime buvo tamsu, daug liūdesio ašarų. Todėl „Paukščiai” – šviesus spektaklis. Bandžiau pakilti ir man pavyko.
Man ne gėda verkti. Visi turime emocijas. Esu kantrus ir tolerantiškas, bet tiksinti bomba vis tiek kada nors sprogsta. Vieni blogų emocijų atsikrato mušdami žmoną ar prisigerdami, o man geriau ramiai išsižliumbti ir eiti miegoti.
Šiandien negaliu drąsiai pasakyti, kad esu laimingas. Tačiau jei galėčiau laiką atsukti atgal, vargiai ką nors keisčiau. Džiaugiuosi savo veikla, artimaisiais, net blogais išgyvenimais.
Prieš keletą metų būčiau drąsiai sakęs, kad viskas mano gyvenime yra tobula! Labai gailiuosi, kad pradėjau mąstyti. Anksčiau buvau naivus, ėjau per gyvenimą nuoširdžiai tikėdamas ir darydamas tai, ką noriu.
Dabar žinau, kaip galima pamanipuliuoti publika, gal net apgauti. Tai mane nervina! Nebegaliu būti atviras, absoliučiai nuoširdus. Todėl ir nesu 100 procentų laimingas, gali būti ir geriau.
Esu sužeistas ir liūdnas žmogus, nesugebėjęs išsaugoti kai kurių žmonių, meilės.
