Pirmą kartą žurnalistams atvėrusi savo namų Vilniuje duris Jurgita prisipažino – čia ji yra reta viešnia. Vis dėlto kurdama buto interjerą moteris daug svarstė, ko norėtų, kartu su vyru ieškojo tinkamų baldų ir puošmenų.
Į prabanga dvelkiančius namus kauniečių pora užsuka tik po vakarėlių ar verslo susitikimų sostinėje.
Butą atokiau nuo miesto centro Kiguoliai įsigijo spontaniškai. Gavę gerą pasiūlymą nedelsė. Namą Kaune moderniu stiliumi įsirengusi pora šįkart panoro klasikos.
„Klasikai reikia subręsti. Dabar ir Kauno namus norėčiau pertvarkyti klasikiniu stiliumi”, – teigė Jurgita.
Vyras jai neprieštaravo – jei nori klasikos, bus.
Pora nesisamdė interjero dizainerių. Mažai erdvei įrengti jie pasitelkė savo vaizduotę. Visus baldus Ugnius pirko tik gavęs žmonos palaiminimą.
Butą Vilniuje kauniečiai įrenginėjo ilgai – daugiau nei metus. Ir dabar čia daug ko trūksta. Jurgita norėtų ant sienų matyti gerus paveikslus, namams jaukumo suteiktų ir knygos.
„Mano namuose Kaune visur pilna knygų – labai mėgstu skaityti. O čia iškart matyti, kad nuolat negyvenama, – nėra jaukių kasdienių daiktų.
Kai pradėsiu čia leisti daugiau laiko, bus daugiau jaukumo. Šešerių metų sūnus Matas jau didelis, nesu labai pririšta prie namų, stengiuosi jį dažniau palikti, kad nebūtų mamyčiukas.
Ugnius čia būna kartą per savaitę, o aš apsilankau kur kas rečiau. Dažniausiai grįžtu į Kauną”, – pasakojo J. Kiguolė.
Svetainė, virtuvė, valgomasis – vienoje erdvėje, miegamasis – atskiras. Balkoną Ugnius iš pradžių norėjo paversti įrašų studija, todėl sienos čia paruoštos taip, kad izoliuotų garsą.
Vis dėlto muzikiniam entuziazmui nuslūgus buvęs muzikos grupės „Naujieji lietuviai” narys šioje saulėtoje erdvėje galiausiai įsirengė darbo kambarį.
„Čia viskas puiku, tik nėra kur įsikurti sūnui Matui. Keletą kartų buvau atvykusi į sostinę su vaiku. Jis iškrinta iš lovos, todėl čia nesaugu. Stengiamės vaiko čia nesivežti”, – sakė Jurgita.
Iš draugų interjero dizainerių Kiguoliai sulaukė kritikos. Neva kai kurie baldai – per sunkūs, kai kurios detalės – netinkamos, nedera. Tačiau Jurgita į tai numojo ranka – jai čia patinka.
„Darėme sau, o ne kitiems. Nesiekėme, kad šviestuvai idealiai tiktų prie baldų, o baldai – prie sienų. Tarėmės, mąstėme ir esame patenkinti rezultatu”, – kalbėjo pašnekovė.
– Kas tvarko šiuos namus? – paklausiau Jurgitos.
– Visaip būna – ir namų tvarkytoja, ir aš pati. Kai atvažiuoju, noriu pabūti su savimi, o man puikiai sekasi atsiriboti nuo kasdienybės tvarkantis, plaunant.
Ugnius čia, kaip ir Kaune, nedaro nieko. Jis net indų neplauna. Jam nereikia.
– Esate vieni turtingiausių Lietuvos žmonių, galite gyventi kur tik panorėję. Ar nesvarstėte galimybės persikraustyti ten, kur šilta visus metus ir kur žmonės daugiau šypsosi?
– Svarstėme. Tačiau nusprendėme, kad mums labiausiai reikia veiklos. Veikti, dirbti, tobulėti, išlieti savo energiją – tai mūsų gyvenimas.
Tikrai negalėčiau sėdėti name Pietų Prancūzijoje ir nieko nedaryti. Todėl mes esame Lietuvoje, čia yra mūsų namai. Nuvykti ten, kur šilta, galime visada, kada tik norime.
Vis dėlto čia – mūsų namai, tėvai, seneliai, augintiniai. Turime milijonus pareigų, negalime visko mesti ir išvažiuoti.
Plačiau apie - tai žurnale „Stilius“.
