Pramogų pasaulyje A. Stašaitytė-Masalskienė ir G. Masalskis sukasi dvidešimt metų – veda laidas, renginius.
„Yra daug charizmatiškų žmonių, bet jeigu jie nesiekia to panaudoti darbe, niekas jų ir nepastebi”, – svarstė Asta.
Jai pritarė Giedrius: „Vesti laidas ar renginius kviečia ne dėl to, kad esu gražus, o dėl to, kad darbą atlieku gerai.” Bet ar jiems būna dienų, kai nesinori eiti į darbą?
Asta: Neįsivaizduoju, kaip galima dirbant kankintis. Bet darbas yra ir pareiga, todėl būna dienų, kai nesinori į jį eiti, kad ir kaip jį mėgtum.
Tenka daug bendrauti su žmonėmis, o kiekvienam pasitaiko dienų, kai nenori nieko matyti.
Giedrius: Dabar daugiausia laiko skiriu savo įmonei, kuri aprėpia dvi sritis: maitinimo įstaigas ir renginių organizavimą. Televizijos laidų vedimas tapo pomėgiu.
Niekas nėra girdėjęs, kad aš skųsčiausi: man reikia eiti į darbą. Neturiu ir įpročio penktą valandą popiet biure vynioti meškeres ir eiti namo.
Mano gyvenimas verda ištisą parą, o į ją natūraliai įsikomponuoja įmonės ir šeimos reikalai. Būna, kad sėdžiu darbe ir galvoju apie šeimą.
Įmonėje dirbu kartu su mama, kuri atsakinga už ūkinės apskaitos sritį.
Man labiau patinka patarinėti apie maistą, skonį, pateikimo grožį.
Pasiekėme su Asta tokį profesionalumo lygį, kad mums nebereikia tiksliai skaičiuoti, kiek litų uždirbti, kiek išleisti.
Dirbame neįsitempę, galime galvoti apie savo norus net ir darbe.
– Kaip tvarkote savo šeimos biudžetą?
Giedrius: Bendrai mokame už maistą, pramogas, komunalines paslaugas. Darome sąrašą, kur ir kiek išleidome. Po to dalijamės išlaidas perpus.
– Nejaugi turite namų buhalterijos knygą?
Giedrius: Buhalteriją tvarkome kompiuterizuotai – sukūriau „Excel” failą. Naudotis programa mokau ir Astą.
Asta: Vis dar norėčiau, kad būtų buhalterijos knyga, kokia naudojomės 10 metų. Bet dabar mokomės išlaidas fiksuoti kompiuteriu. O į stiklainį metame pinigus labdarai.
– Ar pasiteisina toks šeimos pinigų valdymas?
Giedrius: Mudu taip susitarėme dar prieš santuoką ir tai yra puiku.
Asta: Kai susipažinome, dirbome gerai mokamus darbus. Turėjome pajamų tiek, kad vienas kitam nereikėjo finansiškai padėti.
Draugaudama su Giedriumi niekada negalvojau, kad jo pinigai – mano. Jis niekada nesisavino manųjų.
Neturėjome tokių rūpesčių, kad man reikėtų vyro paprašyti pinigų lūpų dažams, arba jis atsiklaustų, ar gali nusipirkti naują fotoaparatą.
Šeimą kūrėme būdami finansiškai savarankiški, tad natūraliai susiformavo toks biudžeto tvarkymo modelis.
Daug kas gūžčioja pečiais sužinoję, kad taip tvarkome šeimos pinigus. Jie stebisi, kokia čia šeima, jeigu vienas kitam neduoda pinigų. Bet man tai yra didelė laisvė, kai neturiu atsiklausti, kur leisti pinigus.
Giedrius: Kaprizai – kiekvieno asmeninis rūpestis. Man reikėjo motociklo, nusipirkau. Žmona neprisidėjo. Jei ji užsimanytų motociklo, prisidėčiau – nupirkčiau šalmą. (Juokiasi.)
– Prieš 14 metų susipažinote dirbdami radijo stotyje. G.Masalskio vedama laida prasidėdavo anksčiau, A.Stašaitytės ir Livijos Gradauskienės – vėliau. Giedrius iš studijos skambindavo ir žadindavo Astą. Ar dabar jis jus žadina?
Asta: Jeigu žinau, kad vakare vėlai grįšiu iš renginio, prašau, kad Giedrius paskambintų iš darbo ir pažadintų. Bet tokių situacijų būna retai.
Kai vaikai pradėjo lankyti mokyklą, šeimoje atsirado griežtas režimas. Iš vakaro susitariame, kuris anksčiau kelsis ir veš sūnus į mokyklą, o kitas pusvalandį gali ir pasnausti. Tas pusvalandis man – saldus.
– Ar minite vestuvių metines?
Asta: Praėjusį rudenį santuokos dešimtmetį paminėjome keturiese. Su vaikais vakarieniavome restorane. Bet su vyru metus skaičiuojame kitaip – švenčiame draugystės pradžios dieną. Simpatijų įvardijimo dieną vadiname draugystės pradžia. Ta diena – mūsų paslaptis.
– Viešumoje jums teko tramdyti jausmus – bijojote net rankomis susikibti, kad neišsiduotumėte įsimylėję. Ar nebuvo sunku trejus metus slėpti draugystę?
Asta: Paslaptis kaip tik kaitino santykius. Branginome tai, kas svarbu tik mudviem. Man nebūtų malonu žinoti, kad kas nors analizuoja mūsų pažinties, vestuvių, vaikų gimimo datas ar mūsų poros santykius.
Kaip mes gyvename – tik mūsų pačių sukurtos taisyklės. Niekas neturi teisės spręsti, ar tai gerai, ar blogai.
Man visai neįdomu, ką kiti žmonės mano apie mūsų porą, – vizualiai tinkame vienas kitam ar ne. Tokios apkalbos mus pasiekia dar ir dabar. Bet man gaila žmonių, kurie neturėdami savo gyvenimo knaisiojasi po kitų.
– Populiarumas jums – privalumas ar našta?
Asta: Viskas gyvenime turi saldžią ir karčią pusę. Vaikų auginimas turi ir sunkumų, ir džiaugsmo. Šeimos sukūrimas – daug įsipareigojimų ir ribojimų, kompromisų paieškų. Darbas – uždirbi, bet turi atlikti pareigas.
Tas pat ir dėl populiarumo: tam tikrų dalykų galima lengviau pasiekti, pavyzdžiui, kas nors parduotuvėje be eilės užleidžia prie kasos.
Tačiau tėvų žinomumas nėra palankus vaikams. Jie iš mokytojų, draugų sulaukia daug dėmesio – šiuo atveju mūsų populiarumas yra minusas.
Giedrius: Lazda turi du galus. Man lengviau užmegzti pokalbį, nes žmonės mane žino iš televizijos. Bet pasitaiko ir kuriozų: kai kurie įsivaizduoja, jog aš juos pažįstu, ir puola bendrauti.
– Namie turite pagalbininkų?
Asta: Ačiū Dievui, abu turime sveikus tėvus. Jie mums daug padeda.
Giedrius: Į namus ateina vaikų auklė, kuri juos prižiūrėjo mažus. Dabar ji talkina buityje.
Asta: Vaikų pusseserė, studijuojanti Vilniuje, nemažai laiko būna su jais. Mums padeda, bet tai nereiškia, kad mūsų vaikai auga su kitais žmonėmis. Patys juos daug kur vežiojame, bendraujame, skaitome pasakas.
– Asta, ar nesigailite, kad gimus sūnums nepasinaudojote ilgomis motinystės atostogomis?
Asta: Nė trupučio. Abu su vyru turėjome pasistengti, kad suderintume vaikų auginimą ir darbus.
– Kokie būna jūsų šeštadienio pusryčiai?
Giedrius: Nebūna pusryčių, nes žmona atsikelia ir žiūri savo laidą. (Juokiasi.) Jei rimtai, Asta iškepa blynelių. Bet būna ir taip, kad vaikams – sūreliai, mums – kava, ir bėgame į lauką.
Asta: Savaitgalio rytais pusryčiaujame vilkėdami pižamas. Tingūs rytai – saldi šeimos bendrumo idėja. Mums ji priimtina. Matau, kaip kitos šeimos šeštadienį devintą ryto skuba į sporto klubus. Gerbiu jas už tai, bet mūsų šeima to neketina daryti.
Giedrius: Kodėl taip galvoji? Mums reikėtų sportuoti su vaikais.
Asta: Jiems nors du rytus noriu leisti ilgiau pamiegoti. Vaikams pakanka ankstyvo kėlimosi einant į mokyklą. Darbo dienomis iš lovų ropščiamės pusę septynių, todėl savaitgalį keliamės kada norime, nors ir vidurdienį.
– Ar einate į bažnyčią?
Asta: Emilis gieda chore, todėl lankomės koncertuose, kurie vyksta bažnyčioje. Vykstame aplankyti savo draugo dvasininko, tuomet lankomės toje bažnyčioje, kurioje jis laiko mišias.
– Kokias dovanas vienas kitam teikiate per šventes?
Asta: Dažniausiai renkamės bendrą kelionę ar vakarienę su vaikais kokioje nors naujoje vietoje, į kurią kasdien sau neleidžiame užsukti.
– Asta, esate reklamavusi kramtomąją gumą, plaukų dažus. Ar dabar niekas nesiūlo tapti reklamos veidu, ar pati nebenorite?
Asta: Tokių gerų pasiūlymų, kokie buvo, nesulaukiu. Reklamuočiau tik tai, kuo pati naudojuosi.
Giedrius: Tau tiktų reklamuoti gerą automobilį.
Asta: Labai mėgstu vairuoti. Malonu ką nors pavežti, jei paprašo. Be to, vaikus vežu į mokyklą, būrelius.
– Ką veiktumėte, jeigu netektumėte darbo televizijoje, bankrutuotų jūsų verslas?
Asta: Tfu, tfu, tfu.
Giedrius: Smegenys nuolat dirba: turiu kelis naujo verslo modelius.
10
Tiek metų Masalskiai vedė namų buhalterijos knygą, o dabar šeimos išlaidas skaičiuoja kompiuteriu.
