Parduotuvę, kurioje parduodami garsių artistų ir visuomeninių veikėjų drabužiai iš jų asmeninio garderobo, Ingeborga Rusijos sostinėje įsteigė kartu su ruse kolege Čiulpan Chamatova (37 m.).
Visi už drabužius gauti pinigai per labdaros fondus „Podari žizn!” („Padovanok gyvenimą!”) ir „Vera” („Tikėjimas”) bus atiduoti tiems, kuriems jų labiausiai reikia – sergantiems vaikams ir slaugos ligoninėms.
„Nei aš, nei Ingeborga nesigiliname į finansinius reikalus. Mūsų pagalba – informacinė. Pavyzdžiui, kai papasakojau savo kolegoms, teatro „Sovremenik” aktoriams, apie atidaromą tokią nuostabią parduotuvę, daugelis jų susidomėjo ir pažadėjo duoti savo drabužių”, – sakė Č. Chamatova.
Ši rusų aktorė į parduotuvę atnešė keletą suknelių, kuriomis buvo pasipuošusi per fondo „Podari žizn!” surengtus labdaros koncertus. Šiuos drabužius sukūrė garsūs rusų dizaineriai.
„Surinkau visą krepšį drabužių: ten ir klasikinė balta palaidinė, sijonai, ir net avikailių puskailiniai. Drabužiams, kuriuos atiduodu, nesu abejinga, priešingai, atnešiau tuos, kurie man labiausiai prie širdies”, – pasakojo I. Dapkūnaitė.
Drabužius į šią parduotuvę gali atnešti visi, kurie tik nori, – nebūtinai turintys garsių vardų drabužių. Svarbiausia, kad daiktai būtų švarūs ir be defektų.
I. Dapkūnaitė ir Č. Chamatova įsitikinusios, kad jų sumanymas bus sėkmingas, ir Maskvoje artimiausiu metu bus atidaryta daugiau tokių nedidelių parduotuvių.
Karjeros kelias-nuo Maskvos iki Holivudo
Vilniuje gimusi Ingeborga Dapkūnaitė augo šeimoje, kurioje buvo labai mylima. Nors jos tėvas buvo diplomatas ir su motina daug laiko praleisdavo Maskvoje, mažoji Ingeborga niekuomet nesijautė palikta ar pamesta. Močiutė su seneliu, teta ir dėdė darė viską, kad mergaitė nejaustų, jog tėvų nėra šalia.
Ingeborgos auklėjimu rūpinosi močiutė, dirbusi Vilniaus operos ir baleto teatre. Būsimos aktorės vaikystė prabėgo teatro užkulisiuose. Kai močiutei kas nors priekaištaudavo, kodėl taip lepina anūkę, ši atsakydavo: kai aš augau, nieko neturėjau, viską pasiekiau darbu. Jei Ingeborgai ko nors reikės, ji išmoks.
Ketverių metų Ingeborga jau debiutavo scenoje: Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai” vaidino berniuką – madam Baterflai sūnų.
Baigusi mokyklą Ingeborga nežinojo, kur stoti – į tuometę Vilniaus konservatoriją, nors scena nebuvo jos didžiausia svajonė, ar studijuoti užsienio kalbą. Bet pasirinko konservatoriją dėl labai paprastos priežasties: ten egzaminai vyko visu mėnesiu anksčiau.
Vaikystėje ir jaunystėje Ingeborga labai kritiškai vertino savo išvaizdą: kad pernelyg liesa, kad kojos kreivos. Prie veidrodžio ji guosdavo save: „Dėl išvaizdos nepasisekė, užtat pavergsiu talentu. Daug dirbsiu ir tuomet visi pamatys, kokia esu nuostabi.”
Baigusi Lietuvos konservatorijos studijas (Jono Vaitkaus Chorinio ir teatrinio meno fakultetas), tapo Kauno dramos teatro, vėliau Vilniaus akademinio ir Jaunimo teatro aktore.
Į Londoną Ingeborga pateko atsitiktinai. Režisierė Dalia Ibelhauptaitė Londone susitiko su režisieriumi Simonu Stokesu, kūrusiu spektaklį „Kalbos klaidos”. Jis paprašė Dalios rekomenduoti jaunų aktorių iš buvusios Sovietų Sąjungos. Ji pasiūlė tris rusų aktores ir Ingeborgą – jai ir buvo lemta atlikti pagrindinį vaidmenį. Taip Ingeborga susipažino su savo būsimuoju vyru – režisieriumi S.Stokesu.
Darnus santuokinis I. Dapkūnaitės ir S. Stokeso gyvenimas buvo pavyzdys daugeliui kino ir teatro porų. Tad tarsi perkūnas iš giedro dangaus buvo žinia, kai po daugiau nei dešimties metų pora pasuko skirtingais keliais.
Tuomet Lietuvoje buvo juokaujama, kad į šią informaciją labai audringai reagavo pirmasis aktorės vyras Arūnas Sakalauskas. Aktorius lėkdamas per Vilnių Aguonų gatvėje nubraukė net devynis stovinčius automobilius. Kažkada I. Dapkūnaitė paliko jį dėl S. Stokeso.
Nei su A. Sakalausku, nei su S. Stokesu ji vaikų nesusilaukė.
Prieš dvejus metus žiniasklaidoje buvo pasirodę pranešimų apie I.Dapkūnaitės ir serbų režisieriaus Emiro Kusturicos meilės romaną.
I.Dapkūnaitės filmografija įspūdinga. Be kitų rusų režisierių filmų, ji Nikitos Michalkovo juostoje „Saulės nualinti” atliko vieną pagrindinių vaidmenų – Rusijos pilietinio karo didvyrio Sergejaus Kotovo (N.Michalkovas) žmoną Marusią. Juosta buvo apdovanota Kanų festivalio Auksine palmės šakele ir „Oskaru” (kaip geriausias užsienio filmas).
Aktorė buvo įkėlusi koją ir į Holivudą: juostoje „Misija neįmanoma” vaidino su Tomu Cruise’u, „Septyneri metai Tibete” – su Bradu Pittu.
I. Dapkūnaitė nevengia iššūkių: Londono teatre „Old Vic” pastatytoje juodojoje komedijoje „Kloaka” suvaidino striptizo šokėją, o teatre „New Ambassadors” – spektaklyje pagal skandalingąją Eve Ensler pjesę „Vaginos monologai”.
Prieš kelerius metus Ingeborga filmavosi Lietuvoje kurtoje Holivudo režisieriaus Edwardo Zwicko juostoje „Pasipriešinimas”. Filme vaidino Džeimso Bondo vaidmens atlikėjas Danielis Craigas. Bet šioje juostoje Ingeborgos nebeliko: montuojant kadrai su ja buvo iškirpti. Matyt, toks buvo režisieriaus sprendimas.
„Esu susijusi su trimis miestais – Vilniumi, Maskva ir Londonu. Negaliu nė vieno išskirti, kiekvienas yra skirtingas. Maskvoje turiu darbo, tai gyvas, įdomus, verdantis miestas. Taip susiklostė aplinkybės, kad gyvenu Londone, o Vilniuje yra mano šeima. Ir negaliu nė vieno atsisakyti”, – yra sakiusi aktorė.
