Gėda prisipažinti, kokių linkėjimų sulaukiau 70-mečio proga: „Būk ir toliau toks, Donatai!”, „Sveikatos!”, „Laimės ir didelių kūrybinių laimėjimų!”.
Bet Vilniaus mero Artūro Zuoko linkėjimas išlikti seksualiam mane tikrai sujaudino ir įkvėpė tolesniems seksualiniams žygdarbiams.
Vis dėlto du dalykai buvo ypatingi. Bičiuliai iš „Rotary” klubo man įteikė guminius batus ir nusivedė į Tymo skverelį. Ten tuos batus teko apsiauti, nes sodinome klevą, pavadintą mano vardu.
Kai jį laikiau, jaučiau, kad dingsta humoro jausmas – tai buvo taip tikra ir nuoširdu, kad norėjosi verkti, o ne juoktis. Turbūt šios jubiliejaus akimirkos buvo pačios netikėčiausios ir maloniausios.
Pribloškė ir prezidentės Dalios Grybauskaitės vizitas į mano garbei surengtą vakarėlį sostinės Rotušėje. Maniau, kad prezidentė perskaitys sveikinimo raštą ir įteiks gėlių, o ji man – valstybinį ordiną ant krūtinės! Tai buvo kaip bomba.
Niekada nesu pajudinęs piršto dėl jokio apdovanojimo – jei kam nors atrodo, kad šitaip reikia mane pagerbti, tegu pagerbia.
Bet žinau daugybę žmonių, kurie to pavydi ir patys vaikšto valdžios koridoriais ieškodami užtarėjų gauti apdovanojimus. Nesuprantu jų.
Jubiliejus man nėra joks slenkstis. Slenksčiai būna kitokie. Jų nematyti arba jie bado akis. O mano gyvenimas, kirtus 70-mečio brūkšnį, bėga kaip bėgęs.
Anksčiau daug mąstydavau apie laiką, žmogaus būtį ir nebūtį. Dabar tai – praėjęs etapas.
Prisimenu, kai man buvo 35-eri, kartą gastrolėse pabudau naktį apimtas gyvuliškos mirties baimės. Vos nerėkiau, blaškiausi. Po to pamažu atėjo suvokimas, kad tau yra skirta, kiek skirta, – nieko nepakeisi.
Aš mėgaujuosi pojūčiu, kad esu. Gėriuosi rudeniu, geltonais, raudonais klevais, gyvenu koncertais ir kitais darbais. Dabar rūpinuosi antruoju savo knygos „Muzikos atlikimas” leidimu.
Kai užplūsta melancholija, pasičiumpu kokią nors filosofijos knygą, skaitau grožinę literatūrą. Skaitydamas gyvenu, jaučiu gyvenimo prasmę. Kai prasmės nėra, pasidaro sunku.
Gaila, kai žmonės sudega per anksti. Labai daug mano draugų jau išėję anapilin.
Naktimis vis susitinku su šviesaus atminimo Broniumi Savukynu, labai seniai ir labai jauna mirusia kompozitore Konstancija Brundzaite, muzikologu Antanu Venckumi, kitais. Visi jie yra šalia, jų ilgiuosi. Prisimenu, apie ką kalbėdavomės.
Kai turiu laiko, bandau atkurti prisiminimus apie puikius, talentingus jau išėjusius žmones, apie kuriuos niekas nieko nėra parašęs. Lipdau savotiškus mažus jų portretus. Norisi palikti bent trupinį jų šilumos.
Kartais rašau dienoraštį, žymiuosi pastabas skaitydamas knygas ar įspūdžius iš susitikimų su įdomiais žmonėmis.
Tačiau senų savo dienoraščių niekada neskaitinėju – dar neatėjo laikas raustis po išblukusias fotografijas.
Senuose mano užrašuose nėra didelės filosofijos ar įžvalgų – juose tik kasdienybė, santykių su žmonėmis atgarsiai, asmeninė reakcija į įvairias situacijas, iš kurių tikėjausi pasimokyti ateityje, kad nekartočiau savo klaidų.
Neplanuoju gyvenimo ir tolimų darbų. Man baisiausia neįvykdyti, ką esu numatęs, ir dėl to graužtis. Esu improvizuotojas.
Dedu ekspromtu ir visas savo kalbas – nemėgstu jų rašytis, nes bijočiau užmiršti tekstą, o tai mane paralyžiuotų. Dėl savo improvizacijų dažnai gaunu per galvą ir būnu išvadintas bepročiu.
Bet mane džiugina viskas, ypač įdomūs darbai. Tas jubiliejaus šventimas atėmė iš manęs net keturias dienas! Nors, tiesą sakant, per jas baigėme rengti ir parodėme labai gerą programą Filharmonijoje su Šv.Kristoforo kameriniu orkestru. Šis koncertas man buvo nuostabi orkestro dovana jubiliejaus proga.
