Naujos J. Statkevičiaus kolekcijos įkvėpimo šaltinis – paveikslas „Siuvėjas” – paženklintas netekties.
Londono Nacionalinėje galerijoje saugomas žymaus italų Renesanso portretisto Giovanni Battistos Moroni kūrinys vaizduoja vyrą su žirklėmis ir juodo audinio atraiža. Greičiausiai tas vyras kerpa sau juodą gedulo rūbą.
Būtent šis paveikslas dar prieš kurį laiką lietuviui padiktavo visą naujos kolekcijos idėją ir stilių.
„Siuvėjo” kopiją Juozas turi padaręs – tokią užduotį gavo dar studijuodamas Vilniaus dailės akademijoje. Įrėmintas pieštuku atliktas darbas kabo jo mados namuose Vilniuje.
Čia kaip visada nėra kur kojos pastatyti – knygos, albumai, muzikos įrašai, siuvami modeliai, iškarpos, bateliai, papuošalai, plunksnos, nuotraukų stirtos. Bet visi atranda net menkiausią sagutę. Čia net dulkės atrodo tauriai.
Juozas pavargęs, bet kartu ir apimtas įkvėpimo, entuziazmu degančiomis akimis. Regis, pats atkeliavo iš Renesanso laikotarpio – paženklinto dvasinio ir kultūrinio atgimimo, bet kartu ir nuožmaus, kai rytą iš namų išėjęs žmogus nežinojo, ar grįš.
Juozas mėgaudamasis kalba apie savo kolekciją. Jis nori prasitarti, pasidžiaugti tuo, kas bus ant mados pakylos, ir kartu slepia, nori išsaugoti intrigą, nustebinti, priversti aikčioti.
Kūryba jį palaiko šiuo sunkiu metu.
Verkti jau nebegali – per tėvo laidotuves išsiverkė už visus metus.
„Kai bažnyčioje per mišias giedojo mano bičiulės Asmik Grigorian ir Sigutė Stonytė, buvo ypač graudu”, – atsidūsta Juozas.
Jis neslepia: tomis dienomis, o ir dabar, kartais užplūsta neviltis ir nebemato savo veiklos prasmės. Bet, kaip ir pokalbio metu, supypsi telefonas – bičiulis iš kito pasaulio krašto klausia, ar viskas gerai, ir to pakanka, kad klausimas apie beprasmybę būtų pamirštas.
Tėvo urna su pelenais dar buvo Juozo rankose, kai sulaukė skambučio iš Maskvos. Didysis teatras, vienas garsiausių pasaulyje, kvietė lietuvį bendradarbiauti.
Juozui net šmėkštelėjo mintis: galbūt išėjęs tėvas tuo pasirūpino? Tik džiaugtis nebuvo jėgų. Kaip ir švęsti gimtadienio palydėjus tėvą į kapines. Keli artimi draugai, pavakarojimas prie arbatos puodelio – tik tiek.
„Gimtadienį švęsiu lapkričio 5 dieną”, – nubraukia ranka plaukus ir juodas mintis Juozas.
Jam, kaip ir daugeliui, tėvo buvimas šiame pasaulyje buvo tarsi savaime suprantamas. Tik netekus jo labai ryškus tapo prisiminimas, kaip gera tiesiog pabūti kartu, kad ir be žodžių.
Juozo tėvas daug metų dirbo Kauno Kazio Giedrio kailių fabrike energetiku. Juozas prisimena, kaip jam vaikystėje tėvas leisdavo bėgti su draugais į žydų kapines žaisti be kepurės.
„Turėjau rudą languotą švarką ir raudoną beretę. Sakiau: tėti, karšta, pavasaris. Gerai, atsakydavo tėvas, iki kapinių nubėk su kepure, o ten nusiimk. Tik grįždamas namo vėl užsidėk, kad mama nepamatytų”, – prisimena dizaineris.
Kaip ir tas ilgas valandas, kai vyresnysis Juozas klijuodavo iš kartono lėktuvų modeliukus. Beveik tokius, kokių nebūdavo galima nusipirkti ir kainuodavo brangiai. Iki šiol Juozui gražūs tie sumaniai tėvo sukonstruoti lėktuvėliai.
„Ir nieko skaniau iki šiol nėra, kaip tėvo su sviestu pakepta kraujinė dešra. Su daug daugiau grietinės, nei mama įdėdavo”, – juokiasi Juozas.
Tėvas stebino olimpine ramybe. O štai dizainerio mama, Kauno Prano Ziberto šilko fabrike dirbusi eksperimentinio cecho brigadininke, yra kur kas temperamentingesnė.
Tai su ja Juozas pasiginčydavo įvairiausiomis temomis. Tėvas tik praeidavo pro šalį ir paklausdavo, ko yra valgyti. Mat tik tą kraujinę dešrą ir mokėjo pakepti, o šiaip, kaip juokauja Juozas, pats nė šaldytuvo neatsidarydavo.
Užtat estetika rūpėjo abiem – ir mamai, ir tėvui.
„Net kai tėvas buvo ligoninėje, turėdavau nuskusti barzdą, sušukuoti ir pakvepinti. Mat kaip jį nesusitvarkiusį daktarai matys! Ant delnų užsipildavo kvepalų ir perbraukdavo jais plaukus. Štai toks seno žavaus sukirpimo žmogus”, – su graudžia šypsena prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Sūnus stengėsi, kad tėvai jaustųsi reikalingi. Kai jie iš Kauno persikraustė į sostinę, tėvas sūnui veždavo į darbą motinos pagamintus karštus pietus.
Juozas rodo telefone saugomas vasarą darytas nuotraukas – čia mama bučiuoja tėvą, čia abu eina už rankų susikibę. Juodu kartu praleido 51 metus. Šeima iškilmių nerengė, sūnus ta proga tėvus pakvietė Palangoje į restoraną.
– Juozai, ar niekada nepasigedote brolio ar sesers – gal svarbiais gyvenimo momentais būtų ir smagiau, ir lengviau?
– Kas ten žino, kaip geriau... Aš egoistas.
– O ar pats nenorėtumėte turėti vaikų?
– Dar negalvojau apie tai. Gal geriau išlikti sąžiningam ir niekam nieko nemeluoti. Žinoma, įmanoma įsivaikinti. Dalytė (režisierė Dalia Ibelhauptaitė. – Aut.) vis mane paerzina – sako, kad važiuosime kartu į Afriką ir parsivešime vaikų, išgelbėsime juos nuo vargano gyvenimo.
Mano vaikas – tai kolekcija.
Kartais sako, kad man reikėtų įsigyti šunį ar katę, bet gi aš pats nepavalgau, nes neturiu tam laiko. Tai ta katytė būtų liesa kaip manekenė arba nugaištų!
Plačiau apie tai žurnale „Stilius“.
