Puošnūs svečiai, susirinkę į sostinės „Vaidilos” teatrą, iš kurio spalio 12 dieną buvo transliuojama paramos akcija „Už kiekvieną vaiką”, pasigedo pagrindinės renginio sumanytojos J.Majauskaitės.
Niekas net nenujautė, kad nuotaikingą muzikinį šou UNICEF Lietuvos padalinio vadovė stebi gulėdama reanimacijos palatoje. Jovita į ligoninę, kurioje praleido savaitę, pateko jai svarbaus renginio dieną.
Languota vakarinė suknelė, skirta vakarui, taip ir liko spintoje.
Kai susitikome, J.Majauskaitė išvakarėse buvo grįžusi iš ligoninės ir jau suspėjusi pasinerti į darbus.
Kalbėjomės pietų metu – tik tuomet veikli moteris rado laiko pasidalyti patirtais išgyvenimais. Prieš įsitraukdama į pokalbį Jovita padavėjos paprašė atnešti salotų su jautiena.
„Dabar turiu sveikai maitintis, kad kuo greičiau atgaučiau jėgas. Gyvenimas privertė rūpintis savimi.
Kol neįvyksta kažkas sukrečiamo, apie save mažai galvojame. Šiemet daug dirbau be atostogų, matyt, pervargau, imunitetas nusilpo”, – kalbėjo J.Majauskaitė.
Maliarija plačiai paplitusi Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos regionuose. Skurdžioje Siera Leonėje nuo šios infekcijos miršta daugiausia vaikų visame pasaulyje.
Būtent į šią Afrikos valstybę spalio pradžioje vyko UNICEF atstovų lietuvių desantas: J.Majauskaitė, olimpiečiai boksininkas Evaldas Petrauskas, kanojininkas Jevgenijus Šuklinas bei TV3 žinių vedėja Renata Šakalytė. UNICEF misijos dalyviai pilietinio karo nuniokotoje šalyje buvo savaitę.
Jovitai į širdį giliai įsirėžė skurdo vaizdai Siera Leonėje.
„Ten labai stiprus mirties ir beviltiškumo kvapas”, – kalbėjo moteris.
– Viešėjote šalyje, kurioje nuo maliarijos miršta daug žmonių. Jūs ne tik pamatėte sergančių Siera Leonės vaikų kančias, bet ir pati patyrėte, ką reiškia sirgti pavojinga liga.
– Iš Afrikos grįžome likus kelioms dienoms iki finalinio šou „Vaidilos” teatre. Namuose mane ėmė krėsti šaltis, laužyti kaulus. Pamaniau, kad užpuolė gripas.
Sloga ar gerklės skausmas man – ne liga. Aš nekeičiu gyvenimo režimo, jei būnu tik lengvai peršalusi.
Išgėrusi karštos arbatos su medumi nuėjau miegoti. Rytą jaučiausi žvali ir tą dieną dirbau iki vidurnakčio. Bet kitą dieną savijauta pablogėjo, nors temperatūra dar nebuvo aukšta.
Ketvirtadienį visa degte degiau, jaučiau, kad jėgos silpsta.
Dar trečiadienį bičiulis, gyvenantis Amerikoje, pagal išvardytus simptomus įtarė, kad man maliarija.
Ketvirtadienį kreipiausi į privačią ligoninę, kurioje ištyrė, kad mano labai blogas kraujas. Jokios ligos nerado, įtarė virusą.
Tačiau penktadienį kraujo tyrimo rezultatai buvo dar blogesni, o iš laboratorijos buvo gautas atsakymas, kad sergu maliarija.
Iš biuro pasiėmiau vaistų nuo maliarijos, kuriuos atsivežiau iš Siera Leonės UNICEF vaistų sandėlio. Žinojau, kad Lietuvoje tokių vaistų nėra arba gali būti sunku jų gauti. Tuomet nuvažiavau į infekcinę ligoninę.
– Ar buvo baisu sužinojus diagnozę?
– Iš pradžių nelabai suvokiau ligos rimtumo. Sunerimau, kai reanimacijos palatoje susirinko gydytojų konsiliumas ir iš jų kalbų išgirdau, kad liga yra jau pažengusi. Jei būčiau delsusi dar vieną ar dvi dienas, mane būtų ištikusi koma.
Pasirodo, gavau pačią baisiausią maliariją, kokia tik įmanoma. Ji gali sukelti komą ir mirtį.
– Tad gal reikėjo pasiskiepyti nuo maliarijos prieš vykstant į Afriką?
– Efektyvios vakcinos nuo maliarijos nėra. Yra vaistai, kuriuos reikia gerti dvi savaites prieš kelionę ir dvi savaites po kelionės. Bet tie vaistai kenkia organizmui. Anksčiau aš juos gerdavau, bet šįkart nutariau rizikuoti. Tikėjausi nuo uodų apsisaugoti purškalais, vakarais vilkėdama marškinėlius ilgomis rankovėmis, mūvėti kelnes.
– Jūsų liga parodė, kad darbas UNICEF atstovybėje yra ne tik tauri, gražiais žodžiais apipinta misija, bet ir nemenka rizika gyvybei?
– Mane sukrėtė, kai Haityje, įvykus žemės drebėjimui, mirė nemažai Jungtinių Tautų organizacijos atstovų. Tačiau kol tokie įvykiai nepaliečia tavęs tiesiogiai, manai, kad tai įvyko kažkur toli, kažkokiame kitame pasaulyje.
Akimirkos trapumą suvoki tik tada, kai pats kaip akrobatas balansuoji ant lyno tarp gyvenimo ir mirties.
Bet kai gydytojai kalbėjo apie komą ir kraujo perpylimą, neišskydau. Draugams paskambinau, kad neateisiu į finalinį šou, paprašiau mūsų valdybos narių perimti darbus, pasitikti svečius.
Tada susisiekiau su tėvais, kad jie į ligoninę atvežtų televizorių.
Gydytojams paaiškinau, kad man tai labai svarbu. Papasakojau apie UNICEF, parodžiau filmą apie Siera Leonėje gyvenančią ketverių metų mergaitę Jandi, sergančia maliarija.
Siera Leonės gyventojai dažniausiai per vėlai kreipiasi į medikus, dėl dešimt metų trukusio pilietinio karo beveik visai sunaikinta šalies gydymo sistema.
– Pernai su panašia misija lankėtės Kambodžoje. Jeigu būtų galima palyginti šias dvi Afrikos šalis, kuri skurdesnė?
– Siera Leonė – skurdžiausia pasaulio šalis. Vaikų mirtingumas iki penkerių metų ten – didžiausias pasaulyje. Tas šokiruojamai matyti.
Kambodžoje šiek tiek plėtojamas turizmas, palengva juda ekonomika, galima pamatyti miestus, mečetes. O Siera Leonėje – beviltiška. Ten nesuprasi, kur miestas, kur kaimas. Ta kelionė – ekstremaliausia, protu sunkiai suvokiama patirtis.
– Koks vaizdas labiausiai sukrėtė?
– Viskas ten baisu. Sukrėtė mergaitės Jandi liga, jos liūdnos ir juodos kaip anglys akys su vos rusenančia gyvybės gija.
Net nežinau, kodėl išsirenki vieną ar kitą vaiką, tiesiog nuo Jandi nebuvo galima atplėšti akių. Mes ją prisijaukinome, o gal ji mus prisijaukino.
Filmuotoje medžiagoje apie Jandi norėjome parodyti tūkstančių Siera Leonės vaikų likimą.
Kraupu, kai tavo akivaizdoje dėl prastos mitybos miršta vaikai.
Vieną dieną ligoninėje filmavome nusilpusį berniuką, o kai atėjome kitą dieną, sužinojome, kad jis mirė. Ten taip realiai prisilieti prie mirties, kad nebežinai, ko griebtis.
Bet kuo sudėtingesnė situacija, tuo labiau man norisi veikti.
Kai Jandi ėmė merdėti, visi puolė į neviltį, apsiverkė, o aš ėmiau kamantinėti gydytoją, ką daryti, kad mergaitė atsigautų, mankštinau jos rankas.
UNICEF susirinkimuose mums sakoma, kad negalime verkti ir emocijomis užgožti žmogaus skausmo. Norėjau skleisti tikėjimą, drąsinti, kad viskas bus gerai. Net Jandi motina ėmė šypsotis.
– Nemažai žmonių iš civilizuotų kraštų keliauja po Afriką, žavisi egzotiška gamta, medžioja laukinius gyvūnus. Jūs Afriką matote ten gyvenančių žmonių akimis ir tos kelionės jums toli gražu nekvepia egzotika.
– Atvykę į Siera Leonę prašėme, kad mums duotų kuo prastesnį viešbutį, bet dėl saugumo negalėjome tokio pasirinkti. Gyvenome dviejuose geriausiuose šalies viešbučiuose, kuriuose kainos buvo europinės, o lygis labai prastas.
Tačiau tai buvo vieninteliai viešbučiai, garantuojantys saugumą, geresnį maistą. Viešbutyje tik vakarieniaudavome, nes po dvylika valandų dirbdavome. Dieną valgydavome sumuštinius, kurių pasiimdavome iš viešbučio.
– Ar įmanoma valgyti sumuštinį matant iš bado mirštantį vaiką?
– Prie vaikų nevalgydavome. Kita vertus, tas, kuris miršta iš bado, faktiškai nieko neįstengia suvalgyti. Pavyzdžiui, dvimetis berniukas, kuris mūsų akivaizdoje mirė, dieną prieš mirtį galėjo praryti du lašus pieno, kuris buvo lašinamas su pipete.
Negalėčiau pasakyti, kad Siera Leonėje siaučia visiškas badas. Žmonės turi maisto, bet turi ir keistų įpročių. Jie visada valgo tik ryžius. Kitką, ką užsiaugina, parduoda, kad vėl nusipirktų ryžių.
– Ar lengvai prisikalbinote į misiją vykti žinomus žmones? Pernai Kambodžoje viešėjo dainininkas Marijus Mikutavičius, laidų vedėja Jurgita Jurkutė. Šiemet į Afriką vyko olimpiečiai E.Petrauskas bei J.Šuklinas.
– Žymūs žmonės UNICEF yra labai svarbūs. Tai pirmoji organizacija pasaulyje, kuri pasinaudojo žinomų žmonių geranoriškumu ir žinomumu, kad plačiai paskleistų žinią apie vaikų problemas.
Per televizorių stebėjau Londono olimpines žaidynes ir mane įkvėpė ne tiek sportininkų laimėjimai, kiek ryžtas, užsispyrimas, tikslo siekis.
Paskambinau kanojininkui Jevgenijui, susitikome. Jis nuoširdžiai prisipažino, kad nieko nežino apie UNICEF. Aš jam daviau įvairių lankstinukų, pasakiau, kur galima pažiūrėti pirmąjį televizinį šou „Už kiekvieną vaiką”. Jevgenijus viską išstudijavo ir sutiko vykti į Siera Leonę.
Kai susisiekiau su boksininku Evaldu, jis irgi nedaug žinojo apie UNICEF. Supratęs paramos idėją sportininkas pasakė: „Jei tik kas nors iš olimpiečių važiuos, tada ir aš važiuosiu.”
Ir penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę kalbinau prisidėti prie misijos. Mane nustebino jos požiūris. Laura pasakė, kad Siera Leonė yra labai toli ir kad ji yra užsiėmusi, nes turi atsiimti olimpinius prizus.
Tad galiausiai išvykome su dviem vyrais ir su praėjusių metų misijos dalyve TV3 žinių vedėja R.Šakalyte.
– Sportininkai ekstremaliomis, drąsos reikalingomis aplinkybėmis laikosi stojiškai. Kokios patirties olimpiečiai įgijo Siera Leonėje?
– Evaldą labai sukrėtė ligoninėse matyti vaizdai, mirtis. Kai mirė iš bado nusilpęs berniukas, jis buvo toks sutrikęs, kad prašė: „Neberodykite man daugiau sergančių vaikų, man per sunku.”
Jevgenijus filme pasakojo AIDS sergančio berniuko istoriją. Jį taip pat emociškai paveikė vaikų likimai.
Jevgenijus susidraugavo su keturmete mergaite Balu, kuri jo nepaleido nė per žingsnį. Jis manęs klausė, kaip elgtis nemokant vietos kalbos.
Pasakiau, kad jis kalbėtų savo kalba, o jie tegu kalba savąja. Buvo smagu žiūrėti, kaip Jevgenijus gražiai žaidžia su Balu, nors kiekvienas kalba sava kalba.
Tai buvo įrodymas, kad žmonės gali susikalbėti žmogiškumo kalba. Išvažiuodamas Jevgenijus vos tramdė ašaras. Manau, vyrams ši kelionė į atmintį įsirėš visam gyvenimui.
– Kaip po tokių išgyvenimų grįžti į tikrovę?
– Stengiuosi kuo greičiau įsitraukti į darbus. Tačiau visą laiką prisimenu tuos vaizdus, žmones. Kai gulėjau renovuotoje palatoje, apsiklojusi sniego baltumo patalais, galvojau apie mergaitę Jandi. Mažylė guli ligoninėje, kurią sunku pavadinti ligonine, jos liga įsisenėjusi, bet aš tikiu, kad ji išsikapstys.
Prisimenu visus sutiktus išskirtinius žmones. Vietname buvau prieš kelerius metus, iki šiol kartais prieš akis iškyla senuko, kuris užsidirbdavo pragyvenimui valydamas batus, portretas. Lankiausi jo namuose.
Su žmona jis augino penkiametį anūką, kurio tėvai buvo mirę nuo AIDS. Puikiai prisimenu, kaip senas žmogus verkė baimindamasis dėl vaiko ateities.
– Kokios savybės būtinos UNICEF vadovui?
– Pirmiausia jis turi šventai tikėti misija. UNICEF organizacijoje dirba entuziastai, atsidavę darbui. Iš išskaičiavimo čia būti neįmanoma.
Šiame darbe atsiskleidžiau visa. Lietuvos UNICEF atstovybė yra labai maža – vos du žmonės, tad džiaugiuosi įvairių draugų, partnerių pagalba.
Žinau, kad nuosekliai siekiant tikslo viskas anksčiau ar vėliau susiklosto teigiamai.
Labai tikiu svajonėmis. Kitiems žmonėms atrodo, kad esu visiška idealistė.
– Kiek valandų per parą dirbate?
– Daug. Darbas patinka, tad valandų neskaičiuoju. Stengiuosi savaitgaliais pailsėti.
Jei darbe daug tenka bendrauti su žmonėmis, neretai savaitgaliais mėgstu pabūti viena, kad susigrąžinčiau vidinę stiprybę.
Manęs neslegia vienatvė. Aš sutariu su savimi, skaitau knygas, vaikštau po senamiestį, lankau jogą.
– O koks yra jūsų asmeninis gyvenimas?
– Neturiu šeimos.
– Gal dėl intensyvaus darbo nelieka laiko romantiškiems susitikimams?
– Meilės santykiai – painus dalykas. Nemanau, kad tiek daug dirbu, kad negalėčiau rasti laiko artimiems santykiams kurti.
Gal tiesiog esu išranki, kaip kai kas pasakytų, o gal esu tos kartos, kai žmonės neskuba kurti šeimos. Pavyzdžiui, mano bendraklasiai tik neseniai pradėjo poruotis.
– Koks vyras galėtų užkariauti jūsų širdį?
– Svarbiausia, kad tai būtų stipri asmenybė, nes pati tokia esu.
Tikiu tradiciniais vyro ir moters vaidmenimis šeimoje. Ištekėjusi norėčiau sekti paskui autoritetingą vyrą arba eiti šalia.
– Jums puikiai sekasi guosti kitus, tačiau kas jus paguodžia, apkabina?
– Man visko užtenka, dėmesio – irgi. Kai susirgau, telefonas netilo. Visi buvo sunerimę. Nesijaučiu vieniša. Turiu tėvus, seserį, su kuria puikiai sutariu, draugų visame pasaulyje.
– Ko trūksta iki pilnatvės?
– Šeimos, kurioje augtų vaikai. Mano gyvenime šeima būtų vienas svarbiausių prioritetų.
Beprotiškai myliu vaikus. Ir vaikystėje savanoriškai prižiūrėdavau mažesnius kiemo vaikus. Kažkuriuo etapu svajojau būti vaikų gydytoja ar chirurge, kad galėčiau užsiimti visos žmonijos bėdomis.
– Ar mėgstate šeimininkauti?
– Valgio ruošti nemoku. Bet rankdarbius išmanau, taip pat labai mėgstu kapstytis darže. Patinka auginti gėles.
– Šiais laikais pilka pelyte būti lengviau negu asmenybe su tvirtu stuburu. Kaip jums pavyksta bet kokiomis aplinkybėmis išlikti nepalenkiama idealiste? Kaip išlaviruojate?
– Nelaviruoju. Jei turiu idėją, siekiu ją įgyvendinti.
Niekada nesistengiau kam nors įtikti, patikti. Esu tokia, kokia esu. Džiaugiuosi, kad niekas manęs nesistengė suvienodinti su aplinka ir neuždėjo štampų.
Labai tikiu tuo, ką darau. Iš tikrųjų kiekvieno žmogaus stiprybė – jo viduje.
Turiu stiprią nuojautą ir ja vadovaujuosi. Kartais vyrai bando mane sugėdinti, sakydami, kad rimtai vadovei netinka kalbėti apie nuojautą ar kitus neapčiuopiamus dalykus.
Tačiau kad išsiaiškintume tikruosius širdies troškimus, turime leisti kalbėti sielai.
