Yra vaikų, kurie nuo trejų metų pradeda piešti, anksti tampa genijais. O mano gyvenimą piešimas įprasmino gal tik devintoje klasėje. Tuomet supratau, kad būsiu menininkas. Norėjau piešti tik juodus ir baltus daiktus. Spalva nebuvo reikšminga.
Baigęs vidurinę, įstojau į grafiką, nes man svarbiausias buvo piešinys.
Iki šiol aš tų spalvų nelabai suprantu. Daug dirbu su spalva, bet esu labai primityvus spalvininkas.
Juoda ir balta spalvos man patinka savo paprastumu. Smagu, kai svarbius dalykus gali išreikšti minimaliomis formomis.
Jei reikėtų nupiešti meilę, ką pavaizduočiau piešinyje? Yra įvairios meilės stadijos, jausmai turi tendenciją banguoti. Kartą piešiau žmogų, ant kurio laibo kaklo vietoj galvos uždėjau didelę tradicinę širdį.
Ar moku kitų menininkų darbuose perskaityti užkoduotas mintis? Šiais laikais meno kalba tapo labai individuali. Kiekvienas autorius susikuria savo žodyną ir kalbą. Norint ją suprasti, reikia įsigilinti. Bet dažnai tam trūksta laiko.
Parodose pristatydamas savo darbus nekeliu išankstinių reikalavimų, kaip žiūrovai turėtų juos suprasti ir vertinti.
Man svarbus kiekvieno žmogaus požiūris. Natūralu, kad vienas išskaitys kokią nors logišką mintį, kitas pajus emocinį ryšį, o trečiam niekas nesuvibruos.
Neskirstau savo parodų lankytojų į meno mėgėjus, žinovus ar mados besivaikančius snobus. Svarbiausia, kad jie vienaip ar kitaip geba prisiliesti prie meno.
Kartais sutinku žmonių, kurie sako, kad menas jiems neįdomus. Negaliu patikėti, kad taip gali būti. Gal tiesiog žmogus nematė jo asmenybei priimtino meno.
Menas platus kaip pasaulis. Todėl aš noriu abejingą žmogų ištempti iš namų ir parodyti įvairias galerijas, kad jis rastų sau įdomų meną.
Mano namuose Niujorke ant sienų kabo tik pora mano pieštų darbų. Jei atvirai, man gražiausios tuščios baltos sienos. Jos kelia intrigą, leisdamos įsivaizduoti, kas ant jų galėtų būti pakabinta.
Šeimos nariai – žmona Ina ir sūnus Kristijonas įprato gyventi su mano kūryba. Kristijonas nuo gimimo buvo apsuptas mano kūrinių, tad natūraliai jo pasaulis susiformavo pagal mano estetinius ieškojimus.
Kodėl vieni iš meno pragyvena, o kiti ne?
Manau, menininko profesija labai keista – žmogus visą dieną sėdi ir ką nors piešia. O paskui dar reikalauja, kad už tai jam pinigus mokėtų.
Jei atvirai, aš seniai nesirūpinu savo darbų pardavimu. Esu susikūręs finansinę laisvę. Parodas rengiu todėl, kad man įdomu su kitais žmonėmis pasidžiaugti kūrybinės virtuvės rezultatais.
Niujorke yra apie dvidešimt tūkstančių menininkų, o vien iš meno, neužsiimdami papildoma veikla, pragyvena gal tik du procentai kūrėjų.
Aš esu iš tų dviejų procentų menininkų, kurie pragyvena iš savo kūrybos.
Šioje srityje reikia, kad lydėtų sėkmė, bet ji yra tik kelrodė žvaigždė, nušviečianti galimybes. Kad būtum pripažintas, privalai būti atkaklus, užsispyręs ir daug dirbti. Kol atėjo mano sėkmė, aš labai daug visko pripiešiau.
Menininkai – keisti žmonės. Dažnai vieni kitų nemėgsta, pavydi, ignoruoja.
Menas yra labai konkurencingas ir egoistiškas. Tiesiai šviesiai pasakysiu, menininkai nėra protingi žmonės. Protingi yra fizikai, matematikai.
Tačiau menininkų ambicijos yra labai didelės. Taigi intelekto ir ambicijų santykio neatitikimas lemia keistą menininkų saviraišką ir elgesį.
Esu patenkintas gyvenimu. Lietuvoje manęs nepamiršta, nors jau dvidešimt metų gyvenu Niujorke. Ten įgijau daug naujos patirties. Niujorkas – labai patogus miestas, jis niekada neatsibosta: jei atsivalgei indiškos virtuvės, už kampo rasi kinų maisto.
Pavasarį vyksiu į Korėją. Niekada ten nebuvau, manau, bus labai įdomu.
Man visada patinka lankyti naujas vietas. Keliauju vienas, kad užmegzčiau kuo artimesnį ryšį su nepažįstamu kraštu.
Man patinka vienatvė. Kiti žmonės negali būti vieni. O man tai – ne problema.
Dabar, viešint Lietuvoje, yra tiek daug bendravimo, kad jau pasiilgstu vienatvės valandėlių. Dailininko darbas – vienišiaus darbas.
