Tikinčiuosius laiminančio popiežiaus Jono Pauliaus II skulptūra Šiauliuose pastatyta greta bažnyčios, kurioje per vizitą Lietuvoje 1993 m. rugsėjo 7 d. jis meldėsi ir ilsėjosi.
Iš granito ir bronzos sukurtam per 6 tonas sveriančiam 3 metrų aukščio monumentui išgrįsta kryžiaus formos aikštė, įrengtas apšvietimas.
Šį vilniečio skulptoriaus Mindaugo Junčio kūrinį padovanojo šiauliečių Žuklių šeima, įamžinusi prieš pusantrų metų anapilin iškeliavusio šiauliečio inžinieriaus Alfonso Žuklio valią.
Jis ne kartą namiškiams buvo užsiminęs apie norą įamžinti Šventojo Tėvo vizitą Lietuvoje ir jo atminimą.
„Padarėme tai, ko nespėjo Alfonsas”, – sakė Šiauliuose dailę dėstanti našlė Jūratė Žuklienė.
Šiaulietis inžinierius popiežiumi Jonu Pauliumi II susižavėjo po jo apsilankymo Lietuvoje. A.Žuklys su dukterimis buvo tūkstantinėje minioje, kuri Kryžių kalne sutiko Šventąjį Tėvą.
„Jo vizitas – išskirtinis mūsų jaunai valstybei, nes suteikė drąsos tautai eiti Nepriklausomybės keliu”, – tuomet grįžęs į namus kalbėjo šiaulietis.
Iki susitikimo su popiežiumi A.Žuklys nebuvo pamaldus, bet po to vis dažniau ėmė lankytis nedidukėje Šv.Ignaco Lojolos bažnyčioje.
Jis ne kartą sakė, kad popiežiaus pavyzdys įkvepia vengti pompastikos, kalbėjo, jog Šventojo Tėvo paprastumas ir santūrumas yra tai, ko labiausiai trūksta Bažnyčiai.
„Brangiausias turtas yra ramybė. Jos negalima nupirkti, tik dovanoti”, – žmonai ne kartą kartojo šiaulietis.
Namiškiai įsiminė A.Žuklio liūdesį, kai popiežius iškeliavo į amžinybę.
„Tokio popiežiaus daugiau niekada neturėsime”, – 2005 metų balandžio 2-osios vakarą pratarė A.Žuklys, kai pasaulį apskriejo žinia apie Šventojo Tėvo mirtį.
Prieš pusantrų metų staigi mirtis pakirto ir šiaulietį A. Žuklį. Netektį išgyvenusios šeimos nariai prisiminė pokalbius ir nusprendė padaryti tai, ko jis nesuspėjo.
Dailės dėstytoja J.Žuklienė šių metų pradžioje konsultavosi su garsiu skulptoriumi Stanislovu Kuzma. Sunkios ligos prie patalo prikaustytas menininkas patarė įamžinti popiežių Joną Paulių II skulptūra iš akmens ir bronzos.
Šviesaus atminimo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato S.Kuzmos tradicijas tęsiantis jo sūnus skulptorius Algis Kuzma pasiūlė J. Žuklienei vilnietį menininką M. Junčį.
Šis 34 metų menininkas jau spėjo išgarsėti kaip itin talentingas.
Tikinčiuosius laiminančio popiežiaus Jono Pauliaus II monumentas su užrašu „Viešpaties ramybė visada telydi jus” privertė aikčioti net Bažnyčios hierarchus.
„Tai įspūdingiausia Šventojo Tėvo skulptūra, kokią esu matęs”, – po monumento atidengimo kalbėjo iškilmėse dalyvavęs Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta.
Dvasininkai skulptūrą pavadino stebuklinga, nes dirbant skulptoriui iš Suomijos atvežtame granito luite atsivėrė didoka rausva mineralų gysla.
„Į šią bažnyčią atvažiavęs popiežius Jonas Paulius II atsiklaupė melstis ant neseniai dažytų grindų ir ant sutanos kaip tik šioje vietoje liko dažų dėmė.
Stebuklas, kad tai atsikartojo skulptūroje”, – stebėjosi Šv.Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Algis Baniulis.
Po kelių dienų šiaulietė J.Žuklienė prie monumento pamatė atneštų rožių. „Vadinasi, žmonėms patinka, jie čia lankosi”, – šypsojosi sutuoktinio valią įgyvendinusi našlė.
Verslininkų Ivano ir Birutės Paleičikų šeimos dėka maldos namus turi Ventos miestas.
2009 m. atidarytos Švč.Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios statyboms šeima aukojo pinigų dėkodama už stebuklingą sūnaus Andriaus išgijimą.
Neliko skolinga ir Paleičikų marti Andželika, šv.Nikolajaus garbei gimusiam sūnui davusi Nikolo vardą. Prie šio šventojo paveikslo moteris meldėsi, kai koma buvo ištikusi jos vyrą, bendrovės TOKS vadovą A.Paleičiką.
Tris vaikus užauginusių koncerno „Lukoil Baltija” prezidento I.Paleičiko ir bendrovės „Vaizga” vadovės B.Paleičikienės pirmagimis sūnus sirgo nuo pat gimimo. Vos gimusiam berniukui buvo diagnozuota širdies yda.
Paleičikų pirmagimis nekart buvo prie mirties, bet medikams vis pavykdavo išgelbėti jam gyvybę. Prireikė net penkių sudėtingų širdies operacijų, kad mirties šešėlis pagaliau atsitrauktų.
Kartą į Paleičikų namus teko naktį kviesti kunigą, nes berniukas merdėjo. Dvasininkas pakrikštijo akyse gęstantį vaiką ir jis liko gyvas.
Nemažą dalį vaikystės ligoninėse praleidusiam A.Paleičikui prieš septynerius metus atsirado tinkami donoro širdies vožtuvai.
Tačiau operaciją teko pakartoti, o dėl išsivysčiusių kraujotakos sutrikimų jaunas vyras nugrimzdo į komą.
Beveik pusantro mėnesio į komą nugrimzdusio ligonio būklė buvo kritiška, bet prie jo lovos kasdien budėjusios motina ir žmona nenuleido rankų. Stebuklas įvyko – vieną dieną beviltišku laikytas ligonis pramerkė akis.
„Esame tikintys žmonės. Kai Andrius sunkiai sirgo, meldžiausi, kad jam būtų leista ilgiau pabūti su mumis.
Bet nebuvo nė minties kelti sąlygą – jei vaikas pasveiks, pastatysime bažnyčią. Dievui negalima kelti sąlygų”, – šeimai itin sunkų laikotarpį prisiminė B.Paleičikienė.
Mintis prisidėti prie Ventos maldos namų statybos kilo, kai pagalbos paprašė parapijos klebonas Kęstutis Zybartas.
„Mes nebuvome vieninteliai, nors ir skyrėme didžiausią sumą. Kiekvienas parapijietis aukojo pagal išgales. Juk visą pensiją atnešti pensininkui gali būti lygiai taip pat skausminga”, – pasakojo B.Paleičikienė.
Bendrovės „Vaizga” vadovė pripažino, kad laikai buvo ypač sunkūs – bažnyčios statyba vyko per visą pasaulį sudrebinusį ekonomikos sunkmetį.
„Kartodavau, kad pirmiausia reikia duoti Bažnyčiai, tesėti savo pažadą”, – pasakojo B.Paleičikienė.
Verslininkė iš aplinkinių girdėjo įvairiausių kalbų, bet į jas stengėsi nekreipti dėmesio.
„Iš vyro nesulaukiau nė vieno priekaišto, o visa kita nesvarbu. Apskritai aplinkinių kalbos nesvarbu, kai esi įkopęs į šeštąją dešimtį”, – šypsojosi Vilniuje gyvenanti moteris.
B.Paleičikienė džiaugėsi, kad ilgus metus kamavusios širdies problemos pagaliau atsitraukė nuo sūnaus ir jis gali gyventi visavertį gyvenimą.
„Geri darbai niekada nepamirštami. Juos turi daryti kiekvienas”, – kalbėjo stebuklingai pasveikusio sūnaus šeimos dviem anūkais apdovanota vilnietė.
Italų didikų pavyzdys
Senovės Romos rašytojo ir politiko Gajaus Cilnijaus Mecenato pavyzdžio įkvėpti labdariai visame pasaulyje jau trečią tūkstantmetį rūpinasi menu, kultūra.
Bet ne kiekvienas meno kūrinio ar mokslo darbo užsakymas vadintinas mecenatyste. Apie tai – pokalbis su Šiaulių universiteto docente Rita Regina Trimoniene.
– Kokį žmogų jau galima vadinti mecenatu?
– Mecenatui itin svarbu, kas ir kaip atliks jo užsakymą, kokia bus kūrinio meninė vertė. Ne kiekvienas fundatorius ir donatorius, skyręs vienkartinę sumą, tapatinamas su mecenatu. Ypač jei nurodo religines, o ne menines intencijas.
– Su kuo siejama mecenatystės pradžia Lietuvoje?
– Dažniausiai su krikšto priėmimu. Pirmi mecenatai buvo Lietuvos valdovai. Galima prisiminti 1400 m. Jogailos išduotą fundaciją Krokuvos universitetui.
Universiteto atnaujinimo akte nurodomos ir intencijos: „Tam, kad mūsų Lietuvos žemių gyventojus ir savo pavaldinius padarytume šviesos sūnumis.”
Vytauto dvare telkėsi nemažai humanistų, menininkų. Lietuvos didysis kunigaikštis buvo daugelio bažnyčių, vienuolynų fundatorius.
Bet mokslininkai mano, kad Lietuvoje nesusiformavo Italijai būdingas menininkų, mokslininkų globos tipas, kai jie buvo apgyvendinami dvaruose.
– O kaip Lietuvoje buvo globojami menininkai?
– Išskirtiniais laikomi XVIII a. Radvilų ar Sapiegų atvejai.
XVI–XVII a. menininkai buvo kviečiami iš Italijos, o XVIII a. jau ir iš germanų kraštų, taip pat užsakinėjama pas vietos meistrus. Kartais didikai apmokėdavo gabių jaunuolių studijas Vakaruose.
XIX a. antrojoje pusėje didikai nenustojo remti gabių jaunuolių. Muzikos mokyklas išlaikė Reinoldas Tyzenhauzas (Rokiškyje), Bogdanas Oginskis (Rietave) ir Mykolas Oginskis (Plungėje).
– Kas dar rėmė kultūrą?
– Pramonininkas Petras Vileišis (1851–1926) rėmė lietuviškos periodinės spaudos leidimą.
Bankininkas ir verslininkas Juozapas Montvilas (1850–1911) savo lėšomis restauravo Vilniaus pranciškonų vienuolyną, rėmė Vilniaus mokslo bičiulių draugiją.
Tarpukario Lietuvoje mecenatystės tradicijas tęsė verslininkai. Broliai Juozas ir Jonas Vailokaičiai, bene turtingiausi žmonės Lietuvoje, apie 15 procentų pelno skirdavo labdarai ir mecenatystei.
