Nors kai kuriuos kūrėjus ruduo įkvepia kūrybai, šiai dainininkei – atvirkščiai.
„Manęs ruduo neįkvepia niekam. O štai naktis – mano metas. Joje slepiuosi. Svajoju. Naktis išsklaido nuobodulį, nes visada įdomu, ar vėl patekės saulė. Ar ir vėl turėsiu laiko, ir ne tik sau”, – kalbėjo A. Grigorian.
– Kur semiatės energijos, optimizmo? Juk vis tiek einate į sceną, puikiai atrodote.
– Optimizmo visada semiuosi iš vilties. O energijos man suteikia brangių žmonių šypsena. O gal sūnus dalijasi beribe savo energija?
Tiesiog darai tai, ką privalai. Negalvoju, ar turiu tam jėgų. Esu iš tų, kurie slepiasi darbe. Dažnai scena man tampa savotiška terapija.
Iš tiesų ne scena mane įkvepia, o žmonės, stovintys šalia scenoje.
Gyvenimas mane apdovanojo nuostabiais partneriais. Jie suteikė energijos nugyventi ne vieną rudenį ir užsienio scenose, ir Vilniuje.
Čia dirbu su trupe, kurioje kiekvienas žmogus man brangus ir scenoje, ir už jos ribų. Džiaugiuosi, kad ir vėl galėsiu juos sutikti tuoj pat „Onegino” rudeninėje terapijoje. Pasiilgau jų.
– Ar ruduo jums nemielas tik Lietuvoje, nes čia šalta ir apniukę? Galbūt patiktų tiesiog jį pramiegoti kaip meškutei, o gal būtų mieliausia išvykti ten, kur šilta?
– Manau, šiltą rudenį pamilčiau. Man labai gražios rudens spalvos. Ir lapų kvapas patinka. Lietuvoje dažnai ruduo būna gražus. Nemeilės, kaip ir viso ko kito, priežastis – baimė.
Mane jau vasaros pabaigoje pradeda kamuoti įkyri mintis: ir vėl ateina žiema. Tikriausiai dėl tos nuolatinės žiemos baimės ir pražiopsau rudens didybę. Tačiau šiemet spėjau pajusti obuolių kvapą.
Šaltis mane gniuždo. Jo negaliu pakelti nei fiziškai, nei dvasiškai. Šaltis įsiskverbia į pačius kaulų čiulpus, į kiekvieną ląstelę ir nepaleidžia, kad ir kiek drabužių apsivilkčiau.
Jei išvykčiau į saulėtą šalį, matyt, būčiau gerokai mielesnis ir geresnis žmogus.
Apie tai, kad rudenį galėčiau pramiegoti kaip meškutė, stengiuosi negalvoti. Tai per daug pavojinga svaja! Galiu užsinorėti pramiegoti ir visus kitus metų laikus.
– Ar rudenį smagiau nusiteikti nepadėtų grožio procedūros, baseinas, knygos?
– Nuo sąstingio gelbėja bet koks fizinis aktyvumas. Tamsesniu metų laiku reikia palepinti tiek kūną, tiek sielą. Tas lepinimasis – gera knyga, geras spektaklis, geras filmas, geras žodis.
Sakėte, kad gerai atrodau? Ačiū! Pasistengsiu tuo patikėti. Juk tikėjimas suteikia vilties, ši – optimizmo, o pastarasis – jėgų.
Jėgų tikėti, kad ateis pavasaris. Dar vienas pavasaris, suteikiantis vilties, kad vieną dieną išmoksiu pamilti rudenį.
