Kitų metų sausio 18-ąją kino ekranuose pasirodysiantis filmas „Tyli naktis” – intriguojantis pasakojimas apie žmonių tarpusavio santykius, meilės trikampius ir tamsiausius tabu, apie kuriuos garsiai kalbėti vengiame.
Laukiant filmo premjeros jau galima susipažinti su jo kūrimo užkulisiais – visas 8,5 dienos, kol vyko filmavimas, aikštelėje buvo fotomenininkas A. Aleksandravičius, kuris fiksavo ir darbo procesą, ir pagrindinių kūrybinės grupės narių portretus.
Šios nuotraukos sugulė į išskirtinį fotoalbumą „Tyli naktis. Aktas”, kurį 150 egzempliorių tiražu išleido leidykla „Metodika”. Vartydami jį skaitytojai tampa atviro ir erotiško filmo kūrimo stebėtojais. Tai pirmasis tokio pobūdžio albumas Lietuvoje.
A. Aleksandravičiui, labiausiai išgarsėjusiam portretais, darbas filmavimo aikštelėje buvo naujas patyrimas.
– Kaip atsidūrėte filmavimo aikštelėje, kokių iššūkių patyrėte, kokios patirties įgijote? – pasiteiravau 52 metų A. Aleksandravičiaus.
– Dėkoju Dievui, kad gerų žmonių pasaulyje daugiau negu blogų ir kad kartkartėmis su gerai žmonėmis lemta susitikti. M. Martinsoną pažįstu gal 20 metų, turėjome gražių sąlyčio taškų, dabar atnaujinome draugystę.
Jis pasiūlė nufotografuoti, kaip statomas filmas. Niekada to nebuvau daręs, todėl sutikau. Man patinka naujovės.
– Ar prieš pradėdamas darbą jau buvote apgalvojęs savo naujojo nuotraukų ciklo koncepciją, ar ėjote kaip paprastas reporteris?
– Kad ir kokį darbą pradėtum, turi žinoti, nuo ko atsispirsi. Šįkart nutariau, kad atspirties taškas bus M. Martinsonas, nes tai jo scenarijus, jis režisierius, aikštelėje jo yra daug.
Aktoriai, techniniai darbuotojai, kiti kūrybinės komandos nariai atskleidžiami per santykį su juo.
– Ar netrukdėte filmavimo komandos darbui?
– Iš pradžių neturėjau patirties, truputį trukdžiau, bet greitai prisitaikiau.
Užduotis iš tiesų buvo nelengva – vietos mažai, žmonių 12–15 – kaip viską suvaldyti, sutalpinti į kadrą? Kaip fotografuojant plačiakampiu objektyvu neištampyti galvų, nepadaryti iš žmonių guliverių arba nykštukų?
Reikėjo staigiai mąstyti, nes niekas veiksmo nestabdė, nieko nekartojo. Jie dirbo savo darbą, o aš buvau iš šalies stebintis, žiūrintis ir kartu tarsi nematomas žmogus.
– Aktorius – žmogus, turintis gausybę kaukių. Pamatęs objektyvą jis dažniausiai dedasi vieną jų. Ar pavyko pagauti tuos momentus, kai aktorius buvo be kaukės?
– Esu išleidęs dešimtis albumų, tarp jų – ir aktorių portretų. Nieko nėra lengviau, kaip bendrauti su aktoriais. Bet kai padarai nuotrauką, ypač portretą, supranti, kad jis, jau suvaidinęs kokius du šimtus vaidmenų, nebežino, kuo būti gyvenime – Severiute ar Otelu. Taigi būna labai sudėtinga parodyti jį tokį, koks yra iš tikrųjų.
Šįkart buvo lengviau, nes reikėjo parodyti darbo užkulisius. Džiaugiuosi ir dėl kelių portretų – Kosto Smorigino, M. Martinsono, Dalios Storyk. Jie papildys mano portretų aukso fondą.
Bet knygoje portretų gal tik dešimtoji dalis. Ten rodoma, kaip statomas filmas, kaip dirba operatoriai, garsintojai, ir dar daug įvairių planų.
– Ar šis darbas buvo tik užsakymas, ar ir jūsų paties noras ieškoti naujų išraiškos priemonių?
– Kaip kadaise yra pasakęs poetas Sigitas Geda, jeigu nori pasakyti ką nors nekasdieniška, akis pasiskolink iš žvėries arba paukščio. Čia būtinai reikėjo pasiskolinti tas akis, pasitelkti kitą mąstymą.
O priemonių paieška – darbas be pabaigos. Kuo sudėtingesnės sąlygos, tuo įdomiau – nebegali tingėti, nebegali kartoti to, ką jau esi išmokęs, atradęs, atsikratyti klišių.
– Ko naujo išmokote?
– Patylėti. Tai man labai nebūdinga. Visada sakau, kad portretistas turi būti plepus, bet ne plepys. Kai nori išgauti kokią nors išraišką ar nuotaiką, turi kalbėti, bendrauti.
O čia kameros įjungiamos ir įsivyrauja mirtina tyla.
Gaudai momentus ir dar turi pats atsistoti taip, kad šviesa kristų ant žmogaus, nes negali pasakyti – paeik. Jei yra taburetė – lipi ant jos arba keli fotoaparatą virš galvos ir fotografuoji nematydamas.
Antra, išmokau būti pakantesnis techniniam personalui, kuris mane labai erzina, nes valytojai dažnai būna svarbesni už režisierius ir kitus žmones.
O svarbiausia – džiaugiuosi, kad atsirado dar vienas fotografijų ciklas mano biografijoje.
Lauks ledo arenose
Albumas „Tyli naktis. Aktas” sumanytas kaip išskirtinę vertę turinti dovana ir jo egzempliorių skaičius labai ribotas, A. Aleksandravičiui kilo idėja dalį albume esančių nuotraukų pristatyti kuo platesnei auditorijai.
Sumanymui įgyvendinti jis pasirinko parodų pristatymams netradicinę erdvę – prekybos ir pramogų sostinių „Akropolis” ledo arenas, nes filmo veiksmas vyksta Kūčių vakarą, o ledas asocijuojasi su žiema, žiemos šventėmis.
Parodos „Tyli naktis. Kūrėjų portretai” pristatymuose A.Aleksandravičiui talkins režisierius Maris Martinsonas, aktoriai Valda Bičkutė, Kostas Smoriginas, Viktorija Kuodytė, Dalia Storyk.
Trečiadienį paroda eksponuota Vilniaus „Akropolio” ledo arenoje. Kauno „Akropolio” ledo arenoje ją bus galima išvysti lapkričio 24 d. 18 val., Šiaulių „Akropolio” ledo arenoje – lapkričio 25 d. 15 val. 30 min., Klaipėdos „Akropolio” ledo arenoje – lapkričio 25 d. 19 val. 30 min.
