Lauke pliaupė kaip iš kibiro. Tokią dieną norėjosi įsisupti į šiltą apklotą ir gurkšnoti arbatą. Tačiau vos į sostinės senamiesčio kavinę įlėkė degančių akių tamsiaplaukė, slogi nuolaika išsisklaidė.
Nuotaikinga, plačiai besišypsanti mergina atrodė tarsi atkeliavusi iš kito pasaulio ar loterijoje laimėjusi milijoną. Ji vilkėjo elegantišką juodą paltą, avėjo stilingus aukštakulnius. Jos veido bruožus subtiliai paryškino makiažas.
„Šiandien vakare išskrendu į Florenciją. Pasikalbėjusi su jumis lėksiu į namus krautis daiktų. Gaila, kad turiu išvykti, nes Vilniuje vyksta daug mados renginių. Tačiau rytoj institute turiu labai svarbią paskaitą”, – greitakalbe bėrė pašnekovė.
Nei išoriškai, nei vidumi ši mergina nepriminė santūrios lietuvaitės.
Marija garsiai ir jausmingai pasakojo savo apie gyvenimą Renesanso lopšiu vadinamoje Florencijoje, mokslus, draugus, kaimynus, gatvės pardavėjus. Jos pasakojimo susidomėjusi ėmė klausytis prie gretimo staliuko nuobodžiaujanti porelė.
O kai mano pašnekovė skardžiai nusijuokdavo, į ją dėmesį atkreipdavo ir kiti kavinės lankytojai.
Kai kurie žmonės per savaitę tiek neprisijuokia, kiek Marija kvatojo šio susitikimo metu. Ir tai nereiškia, jog pusantros valandos mes viena kitai pasakojome anekdotus.
„Niekada netilpau savo rėmuose. Bet Italijoje puikiai susilieju su aplinka. Ten visi jausmingai reiškia savo emocijas”, – kalbėjo M.Palaikytė, Vilniaus universitete baigusi kultūros istorijos ir antropologijos bakalauro studijas.
Po vidurinės Marija norėjo plačios apimties, analitinių studijų. Per ketverius metus studentė išgrynino ateities viziją mados link. Gavusi bakalauro diplomą ėmė ieškoti, kur galėtų įtvirtinti žinias. Lietuvę sudomino vienas garsiausių Europoje mados institutų „Polimoda”.
Šiemet gruodžio pabaigoje ji baigs teorines magistrantūros studijas. O šiuo metu laukia atsakymo iš vienos garsios kompanijos, kurioje tikisi atlikti praktiką.
„Florencija – ne tik legendomis apipintas meno ir architektūros lopšys. Šis miestas – neoficiali mados sostinė, užgožiama Milano.
Būtent Florencijoje formuojasi mados tendencijos. Salvatore Ferragamo, Patrizia Pepe, Roberto Cavalli ir kiti italų dizaineriai yra kilę būtent iš Florencijos. Daugelis mados kūrėjų iki šiol čia gyvena.
Meno ir kūrybos prasme Florencija yra nepalyginama su Milanu. Pastarajame mieste vyrauja komercija be jokios romantikos. Milanas man nelimpa prie širdies”, – pasakojo M.Palaikytė.
Kad pajustum Florencijos žavesį, reikia joje pagyventi, paklajoti siauromis gatvėmis, atsistojus Arno upės krantinėje žvelgti į saulėlydį.
Privatus mados institutas „Polimoda” įsikūręs istoriniame pastate. Užėjęs į vidų pasijunti lyg muziejuje: freskos, didžiuliai veidrodžiai, holuose eksponuojami drabužių dizaino studentų kūriniai. Čia yra didžiausia mados biblioteka Italijoje.
Instituto prezidentas – dizainerio S.Ferragamo sūnus Ferruccio Ferragamo.
M.Palaikytės kurse studijuoja penkiolika žmonių. Numatyti mados tendencijas mokosi trys europiečiai – vokietė, ispanas ir lietuvė, kiti studentai atvykę iš Amerikos, Pietų Afrikos, Indijos. Paskaitos vyksta anglų kalba.
– Lietuvoje jūsų profesija gali nuskambėti keistai. Čia įprasta prognozuoti orus, ekonomines krizes, kainų kilimą ar politinius įvykius. O kaip numatomos mados tendencijos?
– Tai yra analitinis mokslas. Svarbu išlikti objektyviam, neprimesti savo nuomonės, žvelgti į praeitį ir iš jos numatyti ateitį.
Mūsų profesijos žmonės mėgsta sakyti, jog šiandiena – jau praeitis.
Mes turime akylai stebėti aplinką, žmones gatvėje, politinius, ekonominius bei socialinius reiškinius. Iš to galutiniame taške, lyg išspręstame rebuse, paaiškėja, kokios mados reikia žmogui.
Mados prognozė – labai plati sritis. Dabar orientuojuosi į drabužius, aksesuarus, bet ateityje galbūt pasuksiu kita linkme.
Lankausi įvairiose mados parodose, ten ieškau bendrų tendencijų – kas nauja atsirado spalvinėje gamoje, formose, tekstūrose, medžiagose, detalėse.
Pagrindinis mados įvykis Florencijoje – vyrų mados savaitė „Pitti Uomo”, kurioje pristatomos įvairios – visiškai nežinomos ir garsios mados kompanijos. Jos rodo ateities kolekcijas, kurių dar ilgą laiką nebus parduotuvėse.
Į tokias parodas negali patekti žmogus iš gatvės. Net žurnalistai retai įleidžiami, nes bijomasi, kad nebūtų per anksti paviešintos mados tendencijos.
Aš daug dirbau mados savaitės metu. Ruošiau išsamią medžiagą savo institutui bei tarptautinei mados tendencijų prognozių kompanijai „Trendstop”.
Mados renginių metu man pavyksta susipažinti su garsiais dizaineriais. Pavyzdžiui, artimiau susipažinau su jaunu, novatorišku dizaineriu Alberto Moretti. Tai – kylanti žvaigždė, dirbantis su „Arfango” kompanija.
Jo batais avi tokie garsūs atlikėjai kaip Lady Gaga, Eltonas Johnas. Kadangi mane domina originalūs, žaismingi, įdomūs batai, troškau kuo daugiau sužinoti apie šio dizainerio darbą.
– Kur norėtumėte dirbti baigusi mokslus?
– Ši profesija atveria daug durų. Galiu būti mados kritikė, galiu dirbti šalia dizainerio ar bendrovės, padėdama išryškinti mados tendencijas, parinkdama audinius, spalvas, jausdama rinkos pulsą. Kol kas nesu apsisprendusi dėl savo ateities.
– Kiek toli siekia mados prognozės?
– Drabužių prognozės dažniausiai siekia dvejus metus, bet, pavyzdžiui, automobilių pramonėje galima numatyti ir penkerius metus į priekį.
– Ar jums pačiai yra priimtinos ateities mados prognozės?
– Nors turėčiau neprimesti savo nuomonės, kovoju už moteriškumo išsaugojimą ir išryškinimą.
Lyčių niveliacija labai paplitusi. Lietuvoje ši tendencija dar tik ryškėja, bet pasaulyje yra pasiekusi kritinį lygį.
Jau nėra naujiena, kad vyrai gali segėti sijonus, nors tai dar nėra įprasta. Mano kolegos įsitikinę, kad artimoje ateityje sijonuoti vyrai nieko nebestebins. Man tai nepatinka.
Vertinant istoriniu kontekstu, moterų mada kito – kelnės ar sijonai siaurėjo, platėjo, ilgėjo ar trumpėjo. O vyrų madoje siluetas visada buvo sustingęs ir konservatyvus.
Dabar vyrų madoje įvykęs savotiškas sprogimas, vyrauja laisvė ir novatoriškumas.
Todėl man vyrų mada yra įdomesnė, nes dabar joje galima daug daugiau nuveikti.
– O kokias kelnes kitą sezoną patartumėte rinktis moterims?
– Tik ne kelnes. Moterims reikia vilkėti sukneles.
O jei rimtai, tai kelnių apačia vėl platės. Patarčiau drabužį sieti su savo asmenybe, derinti prie kūno formų.
Pavyzdžiui, man visiškai netinka laisvo silueto drabužiai. Tad renkuosi figūrą išryškinančius moteriškus apdarus.
– Kas būtinai turi būti moters spintoje, nesvarbu, kiek ji uždirba?
– Daugiausia reikia investuoti į kokybišką avalynę ir rankines.
– O kokia turi būti suknelė, aksesuarai?
– Ir su viena juoda suknele galima daug nuveikti. Aksesuarai padeda keisti įvaizdį. Ir nebūtinai tai turi būti papuošalai. Tinka liemenės, skarelės. Nereikia pamiršti, kad geriau jokių papuošalų, negu puoštis pigiais, beverčiais, prie amžiaus nederančiais papuošalais.
Taip pat svarbu tvarkingi plaukai, manikiūras.
– Florencijoje dabar daug mokotės, o kaip gyvenate?
– Labai greitai pajutau šio miesto pulsą. Centre nuomojuosi dviejų kambarių butą su labai aukštomis lubomis. Kad būtų jaukiau, ant palangės pasisodinau gėlių. Prieš kelias dienas, prieš atvykstant į Vilnių, Florencijoje švietė saulė, buvo 24 laipsniai šilumos.
Pro savo buto langus matau siauras senamiesčio gatveles ir jomis traukiančius turistų būrius. Kai išeinu į gatvę, matau jaukias kavinukes. Vakarais jose verda gyvenimas.
Italijoje daug šypsenų, emocijų, klegesio. Žmonės nuoširdžiai reiškia tiek teigiamas, tiek neigiamas emocijas. Jei supyksta, tai trumpam. Po to pasijuokia ir susikibę už rankų eina gerti kavos.
Florenciją vadinu meno ir prabangos muziejumi po atviru dangumi. Bet šio miesto grožio nereikia ieškoti vien galerijose ar Michelangelo skulptūrose. Reikia išmokti gyventi šio miesto ritmu.
Namuose stengiuosi neužsisėdėti. Važinėju po Italiją, bendrauju su bičiuliais. Florencijoje esu atradusi daug smagių vietų – žinau, kur gaminami skaniausi ledai, kepamos kvapiausios bandelės, verdama geriausia kava.
– Skiriasi ne tik lietuvių ir italų būdas, bet ir apranga?
– Tiek italai, tiek lietuviai mėgsta juodus drabužius. Ne viena mūsų instituto dėstytoja, daug pasiekusi mados srityje, sako, kad juoda yra vienintelė intelektuali spalva.
Italijoje juoda – prabangos spalva. Jei vyksta iškilmingas renginys, žmonės puošiasi juodais drabužiais.
Florencijoje tiek vyrai, tiek moterys daug dėmesio skiria išvaizdai.
Dažnai pliekiame lietuvius, kad šie neturi skonio, neskiria dėmesio išvaizdai. Bet ar galima juos už tai bausti? Per ilgą okupacinį periodą žmonės neturėjo jokios galimybės lavinti estetinį skonį.
O Italijoje mados ir grožio suvokimas perduodamas iš kartos į kartą.
– Ar pasikeitė jūsų aprangos stilius?
– Aš visada rengiausi pabrėžtinai moteriškai. O Italijoje labiau išlaisvėjau.
Lietuvoje vyrauja perdėtai lieknų kūno formų kultas.
Italijoje moters idealas yra aktorė Monica Bellucci. Kadangi mano kūno linijos panašios į šios aktorės, nerimas dėl vieno kito nereikalingo kilogramo dingo.
Aš mėgstu originalius, kokybiškus drabužius. Tačiau nesirengiu ekstravagantiškai.
Per kelias dienas, kurias praleidau Vilniuje, apsilankiau keliose lietuvių dizainerių parduotuvėse.
Įsigijau dizainerės Daivos Urbonavičiūtės sukurtą paltą bei sijoną. O iš Indros Dovydėnaitės naujausios kolekcijos nusipirkau dvi sukneles ir megztuką.
Šios dizainerės labai skirtingos, bet vertinu jų kūrybingumą. Mes turime puikių dizainerių, kuriais galime didžiuotis.
– Esate tamsiaplaukė, rudakė. Italai jus priėmė kaip saviškę?
– Esu temperamentinga. Italai stebisi mano energija. Išvaizda beveik nesiskiriu nuo vietos žmonių, tik mano oda baltesnė. Italės labai daug kaitinasi saulėje.
Man patinka, kad italai mėgsta bendrauti, ieško bet kokios progos susitikti ir išgerti puodelį kavos.
Kai nuolatine gatvele traukiu į universitetą, aplinkinių krautuvėlių, kavinukių savininkai, policijos nuovados pareigūnai išeina pasisveikinti, mojuoja pro langus.
Taip jie rodo, kad tave atpažįsta ir laiko savesne nei kitus praeivius.
Kai kas mano, kad italų vyrų moterims sakomi komplimentai yra nenuoširdūs, o man jie dvelkia optimizmu.
– Gal Italijoje susiradote širdies draugą?
– Ant piršto dar neturiu žiedo.
– O kaip italai asistuoja damoms?
– Galbūt italai atkaklesni negu lietuviai, lengviau pasiduoda jausmams ir jų neslepia.
Manau, lietuviai yra išpaikinti. Jei italas susižavi moterimi, tai jai vienintelei skiria dėmesį. O lietuvis, sutikęs žavią moterį, dvejoja: gal rytoj dar gražesnę sutiks?
Italės irgi labai gražios, bet aikštingos.
Italai iki vedybų draugauja ilgai. Italai vyrai žino, kaip asistuoti moteriai, pagarbos mokosi savo šeimoje.
– Koks jūsų vyro idealas?
– Jis turėtų būti žavus, galantiškas, mandagus, išsilavinęs ir turėti puikų humoro jausmą. Juk aš pati mėgstu juoktis. Jei negalėčiau juoktis su savo žmogumi, būtų katastrofa.
Išvaizda nėra svarbiausias kriterijus, tačiau norėčiau, kad vyras būtų aukštesnis už mane. Aš esu gana aukšta, mėgstu avėti aukštakulnius.
– Ar daug laiko praleidžiate prie veidrodžio?
– Net prieš eidama į parduotuvę šiek tiek pasidažau. Florencijoje tai tapo būtinybe, nes ten nė viena moteris į gatvę neišeina nesusitvarkiusi ir nepasidažiusi.
Prieš kviestinę vakarienę visada persirengiu.
Drabužiai gali būti vienspalviai, bet juose turi išryškėti originali detalė ar netradicinis kirpimas. Gėlių vaikų – hipių drabužiai mano spintoje neturi vietos.
– Kaip siekiate harmonijos tarp išorės ir vidaus?
– Pusiausvyrą man suteikia šeima. Esame trise – aš, mama, brolis. Patikimų žmonių buvimas šalia labai svarbus. Jaučiuosi laiminga, nes mane supa geri žmonės ir saugo angelai.
– Klausantis jūsų galima pamanyti, jog jums niekada neliūdna, niekada nieko neskauda.
– Aš esu netekusi tėčio. Artimo žmogaus praradimo žaizdų negali užgydyti net laikas.
– O ar meilės išgyvenimų patyrėte?
– Meilė – gyvenimo alfa ir omega. Graudu, jei žmonės nepatiria meilės. Aš esu itališkos natūros ir labai nuoširdžiai išgyvenu visus jausmus. Dėl to manau, kad man pasisekė.
– Bet jausmingiems žmonėms įmanoma lengviau užgauti širdį.
– Būna laikas, kai reikia paliūdėti. Manau, geriau patirti stiprių emocijų negu jokių. O tokios meilės, kurioje nebūtų žaizdelių, iš viso nėra.
– Kas yra jūsų gyvenimo variklis?
– Aš nevaržau svajonių. Žmogus turi teisę trokšti maksimumo. Tiek, kiek vaizduotė leidžia. Ar pavyks pasiekti maksimalių tikslų, tai jau kitas klausimas. Bet jei žmogus nuo pat pradžių turi tik vidutinį tikslą, nepasieks jokio rezultato arba jis bus labai menkas.
