Andrius skaito interneto komentarus apie save. Kartais 42-ejų TV laidų vedėjas jais net dalijasi savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“.
„Puikiai suprantu, kad ne vienas ten rašantis neturi kito būdo išreikšti nuomonės.
Vienas komentaras itin patiko — moteris mane ten visaip peikė, o galiausiai parašė, kad aš ekrane darau kažkokią parodiją, kaip „Bentski šou“. Labai pradžiugino. Tiek pykčio, o galiausiai — komplimentas“, — šypsosi A.Rožickas.
„Eurovizijos“ atrankos dalyvius jis kalbina taip, kad ne vienas jų tik vėliau supranta, jog iš jo buvo švelniai pasišaipyta. Ne vieną televizijos laidą vedusį Andrių komentatoriai vadina arba erzinančiu, arba viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių žiūri šią laidą. Atrodo, aukso vidurio pozicijos nėra. Ir Andriui dėl to visiškai neskauda galvos.
— Kvietimas vesti „Eurovizijos“ atranką jums buvo netikėtas?
— Ne, mane jau kalbino tai daryti prieš keletą metų. Tada dar turbūt nebuvau pasirengęs. O dabar pamačiau savo vaidmenį šiame renginyje. Ir sutikau.
— Koks tas vaidmuo?
— Pasijutau subrendęs pareikšti savo nuomonę apie tai, ką matau. Manau, mano požiūris atlikėjų pasirodymus praskaidrina, suteikia papildomų spalvų. O jei būna labai nuobodu, kiek pataiso reikalus.
— Tenka save tramdyti, kad nepasakytumėte visko, ką manote?
— Kartais tenka užspausti aštresnes replikas. Dažniausiai tai darau tik dėl laiko stokos, kad mano monologai netaptų ilgesni nei komisijos. Taupau žiūrovų laiką, prisimenu, kad esu tik iešmininkas.
Nors medžiagos šitoje atrankoje yra tiek, kad būtų galima viską ištęsti iki keturių valandų. Tik nežinia, ar to reikia. (Šypsosi.) Būtų neaišku, dėl ko susirinkome.
— Jau buvo pasirodymų ir dainų, kurios jums pačiam patiko?
— Į „Euroviziją“ žvelgiu kaip į atskirą formatą. Čia net nenorėčiau girdėti savo mėgstamos muzikos. (Juokiasi.) Konkursas turi kanonus, vyksta daugybę metų. Nebūtų nei smagu, nei įdomu, jei ten būtų už širdies griebiančių, į apmąstymus vedančių kūrinių, kurių su malonumu klausyčiausi namie.
Kartais man pristinga atlikėjų drąsos. Turi būti vaizdas, šou.
Ar sirgsiu už kurį nors artistą? Taip, kiekvienas lietuvis tai daro. „Eurovizija“ — kaip Baltijos kelias, žadina bendrumo jausmą.
Siunčiame artistą, kuris turi atspindėti visų lūkesčius. Šiaip reikėtų siųsti tuos, kurie mums patiems patinka, o ne tuos, kurie, mūsų nuomone, gali patikti kitiems. Ta klaida mums dažnai pakiša koją. Norime, kad Europa mus matytų aukštus kaip Arvydas Sabonis ir greitus kaip Rūta Meilutytė, kitaip mūsų nesupras.
Aš įsivaizduoju, kaip turėtų atrodyti mūsų daina „Eurovizijoje“. Kad visi bendrame kontekste pamatytų, jog Lietuvoje yra ir gero humoro, ir dainuojančių žmonių. Kad mes esame normalūs žmonės, o ne aštriadančiai su beisbolo lazdomis. Iš iki šiol „Eurovizijoje“ skambėjusių dainų man labiausiai patiko „LT United“. Humoras, bravūra, ironija — tai nepralenkiama.
— Kokios tos dainos, kurių su malonumu klausotės namie?
— Anksčiau patiko ambientinė muzika, bet dabar negaliu jos klausytis, pernelyg vienoda pasidarė. Keičiuosi. Šiuo metu daug klausausi popmuzikos, paprasto „bumčiko“ ir randu jame žavesio. Gal man irgi daro įtaką „Eurovizija“.
— Tai — Rihanna, Lady Gaga ir „Gangnam Style“?
— Taip, ir šitie teikia smagumo. Pradėjau į viską žiūrėti paprasčiau. Žmonės nevalgo kebabų iš įsitikinimo, kad tai nestilinga. O kodėl gi ne? Kartais kebabai — visai skanūs.
— Pirmoji laida „Piramidė“, kurią vedėte televizijoje, buvo muzikinė. Dabar — „Eurovizijos“ atranka. Tai formatas, kuris jums patinka?
— Muzikinės laidos nėra man ypatingą žavesį keliančios, nes lietuviška muzika — vienoda, nuspėjama, kopijuojanti užsienį. Nėra autentiškumo, kurį galėtume puoselėti ir reklamuoti. Muzikinių laidų, man regis, net nebėra. Liko tik visokie „duetai“, „šokiai pokiai“, „Chorų karai“. Pasiskolintos muzikos išverstais tekstais kratinys. Yra projektų, kurių tikrai nenorėčiau vesti.
— Televizijoje esate išbandęs daug ką. Kurią laidą vesti labiausiai patiko?
— „Bentski šou“ buvo artimiausia širdžiai, nes nereikėjo savęs laužyti pagal nustatytą formatą, apsimesti tokiam, koks nesu. Bet dabar jau esu tiek subrendęs, kai net ir vesdamas vaikų laidą nelipu per save, nevaidinu personažo, kuris man būtų svetimas.
Elgiuosi taip, kad patogiai jausčiausi ir aš, ir žiūrovai. Jie turi jausti, kad vedėjas žino, ką šneka, o ne vaidina, kad žino.
— Daug matote vaidinančių?
— Yra tendencija — vaidinti tokius, kokie nėra, laikantis stereotipų, kad televizijoje turi būti rodomas hiperaktyvumas, „fainumas“, nėrimasis iš kailio dėl dėmesio.
Visi bando pasirodyti „kietesni“ už kitus. Tai su laiku praeinantis dalykas.
— Kas sunkiau — vesti „Lietuvos tūkstantmečio vaikus“ ar „Eurovizijos“ atranką?
— Toms laidoms rengiuosi vienodai. Situacija diktuoja elgesio modelį, bet nėra išankstinio nusistatymo.
— Andrius Mamontovas po „Eurovizijos“ atrankos koncerto sakė, kad esate geriausias Lietuvos televizijos laidų vedėjas. Jūs taip irgi manote?
— Gali būti, kad tai tiesa. (Kvatojasi.) Man labai malonu. Jei tautos dainius, autoritetas taria tokį žodį, tai nenueina vėjais. Kadangi jis — didis pramogų verslo atstovas, jo nuomonės daug kas paiso.
Šiek tiek suglumau, kad toks pagyrimas nuskambėjo, bet man smagu.
— Ar atlyginimas iškart pakilo?
— Ne, tik viena antpečių žvaigždutė prisidėjo. (Juokiasi.)
— Dainininkė Berta Timinskaitė įsisegė papuošalą su jūsų atvaizdu. Tai jus pralinksmino?
— Maloniai nustebino. Pasijutau svarbesnis asmuo šiame konkurse. Ji parodė, kad turi humoro jausmą, o tai man patiko. Humoras — intelekto rodiklis.
— Kaklaraiščio mazgas, kurį reklamuojate kiekvienoje laidoje, atsirado todėl, kad nemokate normaliai susirišti?
— Ne, man tradicinis mazgas tiesiog nusibodo. Ir Seimo nariai, ir žinių pranešėjai — visi riša vienodai. Vyrai nepelnytai pasmerkti atrodyti vienodai. Moterims kitaip — viena su didesne iškirpte, kita — su karoliais, trečia — su švarku. Kaip noriu, taip rišuosi tą medžiagos gabalą.
— Vedėte laidas keliuose televizijos kanaluose, tačiau buvo laikotarpis, kai jūsų ekrane nebuvo. Nejaučiate poreikio nuolat rodytis televizijoje?
— Yra žmonių, kurie ekrano laikosi įsikibę ir mano, kad televizija — amžinas ir nekintantis darbas. Aš nesikremtu, kai mano gyvenime nėra televizijos. Puiki galimybė ir man nuo to ritmo pailsėti, ir žiūrovams nuo manęs. Jiems norisi įvairovės, svarbu, kad būtų įdomu. Jei nusibosti, nieko gero nei vedėjui, nei žiūrovams.
Televizijos, ypač komercinės, projektus rengia nusižiūrėdamos viena nuo kitos. Jei viena surengia šokius, ir kitai būtinai reikia. Iš tų pačių žmonių bando išspausti bet kokio žanro specialistus.
Man tai visai netinka. Buvo daug projektų, kuriuos man siūlė, bet aš savęs ten nemačiau. Mačiau tik bandymą naudojantis mano vardu sukurti nesąmoningą laidelę, kuri niekam neatneš naudos. Mieliau atsisakau, nei sutinku daryti bet ką.
— Iš ko gyvenate, kai nėra laidų?
— Esu dubliažo režisierius. Puikiai leidžiu laiką už kadro, dubliuodamas animacinius filmus. Tai man teikia didelį malonumą, manau, ir žiūrovai tai pajunta.
— Pamažu keičiate įvaizdį į solidesnį — nuo bernioko iki kostiumuoto vyro su ūsais. Įsivaizduojate save eteryje po keliasdešimties metų tokį, koks yra Algimantas Čekuolis?
— Mes visi augame ir turime atitikti savo amžių. Tada žiūrovų tai neerzina. Kai 60-metis vedėjas bando vaidinti nerūpestingą vaikėzą, tai žiūrovams nepatinka, turbūt ir pats jaunuolį vaidinantis jaučiasi negerai.
Mano įvaizdžio pokyčiai nulemti brandos — nesu jaunuolis, į viską žiūriu kitomis akimis.
Ūsai ne veltui atsirado, ne dėl naujo sezono ar reklaminės nuotraukos. Prieš gerą pusmetį užsiauginau. Kai kas sakė, kad tai nesąmonė, bet aš neįsipareigoju visą laiką būti vienodas. Įsijausti į vieną personažą ir jo visą laiką laikytis — klaida. Nereikia visą laiką tais pačiais bėgiais važiuoti.
— Beveik nieko nepasakojate apie asmeninį gyvenimą. TV žiūrovės gali jus pakviesti kavos?
— Kiekvienas žiūrovas yra laisvas fantazuoti. Net ir save įsivaizduoti dainininko kailyje.
Esu vedęs, bet daugiau nieko nenoriu pasakoti. Niekada neturėjau tikslo demonstruoti asmeninį gyvenimą.
— Turite ypatingų pomėgių?
— Būtų smagu paskleisti žinią, kad laisvalaikiu siuvinėju kryželiu ir užsiimu dekupažu, bet tai būtų netiesa. (Juokiasi.)
Visus laisvalaikio pomėgius vertinu kaip švelnų pamišimą.
Aš stengiuosi prižiūrėti savo psichiką, todėl su hobiais elgiuosi atsargiai, neklimpstu į vieną sritį. Domiuosi kuo plačiau.
Uošvis į medžioklę neseniai buvo nusivežęs. Dažnai reiškinius vertiname tik iš pasakojimų, manome, kad medžioklė yra labai blogai, nes žudomi žvėrys.
Specialiai nuvažiavau pažiūrėti, ar taip yra, ir pamačiau kitą medžioklės pusę, kuri visai patiko. Vyriškas žaidimas, proga nusivilkti kostiumus ir pasijusti berniūkščiais, šaudančiais laidyne.
Aš už tai, kad žmonės nuomonę susidarytų iš savo patirties. Jei dainuoji apie karą, vadinasi, buvai kare. O jei ne, žiūrėjai filmą apie karą, bet tai ne tas pats. Reikia pačiupinėti daiktą, kad turėtum apie jį nuomonę.
— Ar gandai, kad skandalingas projektas „Pistonai“ (Su humoru, kartais nešvankiai lietuviškai įgarsintos senų filmų nuotrupos, skelbiamos internete. — Red.) yra jūsų darbas, turi pagrindą?
— Aš gerai pažįstu „Pistonus“. Man labai patinka, ką jie daro. Viena žavesnių humoro apraiškų, visiškai nekomercinė, nesusieta su jokia televizija. (Šypsosi.) Tik tiek galiu pasakyti.
