Beveik šimtąkart už Lietuvą mažesniame Singapūre gyvena kone dvigubai daugiau žmonių nei mūsų šalyje. Rodos, sutikti čia antrąją pusę – juokų darbas.
Tačiau taip atrodyti gali tik tiems, kurie nepažįsta azijiečių. Jie – pernelyg konservatyvūs, kad užmegztų santykius su užsienietėmis iš Europos.
Penktus metus čia gyvenanti Nora kol kas per daug nesijaudina dėl to, kad neturi draugo.
Visas Noros dėmesys buvo sutelktas į studijas ir darbą. Darbštumas Singapūre – būtina savybė. Be jos neįmanoma įsitvirtinti vienoje pagal pažangos ir ekonomikos rodiklius pirmaujančių valstybių.
Gyvenimas Singapūre, Pietryčių Azijos saloje, kurioje ištisus metus šviečia saulė, karšta ir akį džiugina ryškiaspalvė žaluma, daugeliui atrodo tarsi rojus. Tačiau už bilietą į jį reikia brangiai mokėti.
Darbas neskaičiuojant valandų, vos keturiolika atostogų dienų per metus, kitokia kultūra, tradicijos ir bendravimas – kaina, kurią moka ir Nora.
„Žmonės čia dirba labai daug. Darbo valandos Singapūre ilgesnės nei Europoje. Darbo tempas – spartesnis. 18 valandą iš darbo čia niekas neišeina. Net penktadieniais.
Štai todėl ekonominiai rodikliai Singapūre auga milžinišku tempu”, – įsitikinusi Nora.
Sparčiai auganti ekonomika – puikus masalas užsieniečiams, tačiau įsitvirtinti nedidelėje saloje sudėtinga. Pirmiausia dėl didžiulės konkurencijos.
Daugybė talentingų ir darbščių žmonių iš viso pasaulio vyksta į Singapūrą ieškoti laimės.
„Atrodo, kad čia patekti bando visi, kuriuos palietė ekonominis sunkmetis. Būtent per jį suaktyvėjo imigracija”, – pasakojo Nora.
Vietos gyventojai ne itin patenkinti plūstančių užsieniečių srautais ir ne visuomet į atvykėlius žiūri palankiai – juk jie užima geriausias darbo vietas, gauna didžiausius atlyginimus.
Azijiečiai retai atveria savo namų duris užsieniečiams.
Bet Nora dėl neigiamo požiūrio nesiskundžia: „Esame svečiai, todėl turime gerbti jų kultūrą, tradicijas ir prisitaikyti. Negalime tikėtis, kad jie taikysis prie mūsų ir nuolaidžiaus.”
Pastaruoju metu valdžia ėmė riboti atvykstančiųjų į Singapūrą srautą – įvedė metines darbo leidimų kvotas.
Įmonėms, įdarbinančioms užsieniečius, valstybei tenka mokėti didesnius mokesčius. Užsieniečių jose negali būti daugiau nei vietos darbuotojų. Lietuvė džiaugiasi, kad jos nepalietė naujoji tvarka.
Visame pasaulyje žinomoje reklamos agentūroje „Ogilvy & Mother” Nora įsidarbino studijuodama nacionaliniame Singapūro universitete – per mokslo įstaigos rengiamas karjeros dienas.
Reklamos agentūra ieškojo iniciatyvių ir gabių žmonių, kurie prisidėtų prie komandos, dirbančios su vienu didžiausių pramogų centrų Azijoje „Marina Bay Sands”.
Vilniaus universitete vadybos ir administravimo bakalauro studijas baigusi Nora džiaugiasi jai atsivėrusiomis galimybėmis svečioje šalyje. Tačiau Azijos finansų centras lietuvei – tik laikina stotelė.
„Singapūre daug karjeros galimybių. Čia galima įgyti daug žinių ir pasisemti patirties, bet gyventi čia visą laiką negalėčiau. Jau dabar man ši sala atrodo maža ir nuobodoka.
Tai ne mano aplinka. Čia visai kitokia kultūra, visai kitokio būdo žmonės. Prie to priprasti nelengva”, – kalbėjo lietuvė.
Studijuodama gimtinėje Nora veržėsi pažinti kitas šalis. Pirmaisiais studijų magistrantūroje metais veikli mergina nusprendė išvykti į užsienį pagal studentų mainų programą.
Nora nustebino artimuosius, kai su nedideliu lagaminu išvyko į tolimą Azijos šalį. Tik metus turėjusi trukti stažuotė užsitęsė – Nora nusprendė magistro laipsnio siekti Singapūro universitete.
Egzotiškoje šalyje jaunai moteriai teko iš naujo kurti gyvenimą – susirasti naujų draugų, išmokti gyventi be artimųjų, pritapti prie kitokių tradicijų ir pasaulėžiūros.
„Iš pradžių skirtumai atrodo įdomūs, maloniai stebina, bet po kiek laiko pradeda varginti. Norisi gyventi taip, kaip esi pripratusi. Čia pritapti gali tik lankstus žmogus”, – sakė Nora.
Singapūre skiriasi net tarpusavio bendravimas. Azijiečiai – konservatyvūs ir uždari. Jie nesako „ne”, neprieštarauja kito nuomonei, paklūsta.
Jiems svarbu kito statusas, pareigos. Ypač gerbiami vyresni žmonės. Net jei per verslo susitikimą atrodo, kad pavyko priimti visiems tinkamą sprendimą, džiaugsmingai trinti rankomis negali.
Po kiek laiko gali paaiškėti, kad vietos atstovai su daug kuo nesutiko, bet paprasčiausiai nutylėjo.
„Išmokau viską pateikti kitaip. Dažniau klausiu nuomonės nei teigiu. Čia negalima kalbėti griežtai ir tiesmukai. Turi nuolat apgalvoti ne tik ką sakyti, bet ir kaip. Svarbu balso tonas. Taip pat pagarba jų kultūrai, tradicijoms”, – įžvalgomis dalijosi Nora.
Reklamos agentūroje, kurioje dirba Nora, – 500 darbuotojų. Beveik pusė jų – užsieniečiai. Pritapti kolektyve darbščiai lietuvei nebuvo sunku.
Anglų kalba susikalbėti nėra problemų – Singapūre ji yra valstybinė kalba. Vietos gyventojai kalba ir mandarinų, tamilų bei malajų kalbomis.
Bet Nora apsisprendė verčiau mokytis pasaulyje labiau paplitusios ispanų kalbos. Tai bene pagrindinė Noros veikla laisvu nuo darbo metu.
Lietuvei ne itin priimtini singapūriečių laisvalaikio leidimo būdai.
„Čia žmonės turi tris aistras: apsipirkti, valgyti ir lošti. Jie be galo azartiški. Kad gyventojai nepraloštų visų pinigų, vyriausybė yra įvedusi įvairiausių apribojimų.
Pavyzdžiui, lošimo namuose draudžiami nemokami alkoholiniai gėrimai, vietos gyventojai turi susimokėti įėjimo mokestį.
Daug pinigų singapūriečiai išleidžia ir pirkiniams. Vartotojiška kultūra čia itin išplitusi. Garsūs prekių ženklai čia privalomi”, – juokėsi Nora.
Ji šypteli pamačiusi, kai azijietės net į darbą ateina pasipuošusios kailiais, pečius apnuoginančiomis šilkinėmis ar atlasinėmis suknelėmis.
Per ketverius metus Singapūre lietuvei taip ir nepavyko priprasti prie žmonių gausos: „Mane šokiravo žmonių skaičius. Jų pilna visur – gatvėse, restoranuose, parduotuvėse, metro.
Net tokie smulkūs kasdieniai reikalai kaip pinigų paėmimas iš bankomato čia užtrunka ilgiau nei Europoje.
Norint nusipirkti bilietą į koncertą reikia strimgalviais lėkti pirmą dieną – jų paprasčiausiai nebeliks. Kultūros renginių, kuriuos dažniausiai lanko užsieniečiai, Singapūre nėra daug.
Vietos gyventojai ne itin domisi teatru, koncertais. Kur kas labiau juos domina restoranai. Valgymas jiems – ritualas ir aistra.
Singapūras garsėja griežtomis taisyklėmis. Už tokius nusižengimus kaip gatvėje numesta šiukšlė tenka mokėti dideles baudas. Bet Norai tai gyvenimo neapsunkina.
Didelės baudos – puiki drausminamoji priemonė, o baudų administravimas vyksta labai efektyviai.
Todėl Singapūro gatvėse nepamatysi šiukšlių, nuorūkų, grafičių, netinkamai besielgiančio jaunimo.
Lietuvės nuomone, Singapūras – patogi vieta šeimoms su vaikais. Čia saugu. Net naktimis galima drąsiai vaikštinėti, be priežiūros ant stalo palikti telefoną ar kompiuterį.
„Prieš porą metų laikraščiai kaip didžiausią naujieną pranešė, kad viename rajone kišenvagis pavogė telefoną. Už tai jis buvo nubaustas kalėti ilgus metus”, – prisiminė N.Žukauskaitė.
Vakariečių šeimos Singapūre džiaugiasi dar ir todėl, kad čia pigios namų tvarkytojų, auklių, prižiūrėtojų paslaugos. Nebrangus ir maistas.
Vos už kelis Singapūro dolerius (apie 4,5 lito) lauko valgyklose galima paragauti gardžiausių Azijos patiekalų. Paradoksalu, bet ten valgyti kur kas pigiau nei gaminti namuose.
Dėl to singapūriečiai namuose prie puodų sukinėjasi retai. Be to, maisto ruošimas atima daug laiko, o jis Singapūre – brangiausias turtas.
Nors maistas pigus, gyventi Singapūre brangu. Tai viena brangiausių šalių Azijos regione. Mažytėje saloje ypač brangus nekilnojamasis turtas.
Dideli mokesčiai taikomi ir automobiliams, prabangos prekėms, alkoholiui, tabakui. Brangios ir medicinos paslaugos, studijos universitete.
Tiems, kurie negali susimokėti, Švietimo ministerija suteikia specialias stipendijas. Tokia galimybe pasinaudojo ir Nora.
Singapūre dar bent kelerius metus ketinanti gyventi lietuvė neseniai persikėlė į pačiame sostinės centre, kinų kvartale, nuomojamą butą, kuriame yra trys miegamieji. Už jį kas mėnesį tenka pakloti per 6 tūkst. litų.
Butu Nora dalijasi su bičiuliais. Singapūre tai itin dažnas reiškinys. Dauguma vietos gyventojų naudojasi galimybe gyventi valstybės garantuojamame būste už nedidelę kainą.
Kadangi miestas nedidelis, automobilio Norai nereikia. Daug ką galima pasiekti pėsčiomis. Be to, puikiai išplėtotas viešasis transportas – jis ne tik patogus, bet ir nebrangus.
Pavažiuoti vieną stotelę metro kainuoja mažiau nei du litus.
Gimtinėje Nora neviešėjo jau dvejus metus.
„Iš Lietuvos į Singapūrą skristi tenka beveik parą, tad net ir užklupus liūdesiui ar nelaimei greitai parskristi namo negaliu. Pasiilgstu šeimos, draugų, ežerų, miškų, Nidos, besikeičiančių metų laikų.
Net sniego. Be jo Kalėdos atrodo netikros. Taip pat pasiilgstu šaltibarščių. Kartais jų pasigaminu ir čia – esu didelė lietuviškos virtuvės gerbėja”, – pasakojo Nora.
Sugrįžti namo ją vis ragina ir artimieji, bet savo ateities Lietuvoje Nora nemato. Jauna moteris dažnai su bičiuliais diskutuoja, ar gimtinėje atsirastų, kas vertintų jos įgytą patirtį.
Tolimoje Azijos šalyje šiuo metu gyvena apie 20 lietuvių. Su dauguma jų Nora susitinka bent kartą per mėnesį. Kartu lietuviai švenčia Kalėdas, Velykas, Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją.
„Būnant toli norisi bendrauti su savais. Visuomet sužinome, kai kraštietis apsigyvena Singapūre. Paprastai jis būna kurio nors iš mūsų pusbrolis, tolimas giminaitis ar draugas”, – juokėsi Nora.
