Prieš septynerius metus ji susirgo pavojinga liga ir tik per stebuklą išsigelbėjo nuo mirties. Ji išgyveno ne vieną skaudulį, bet niekada nesiliovė tikėti meilės galia.
Kažkada Laima yra sakiusi: „Vyrai ateina ir išeina, o mes pasiliekame. Kad ir kas būtų, asmeniniuose santykiuose paslaptis visada turi likti.”
Prieš kelerius metus džiazo muzikanto Leonido Šinkarenkos paklausiau, kokia moteris gatvėje jį priverstų atsisukti. Gitaros virtuozas nesusimąstęs atsakė: „Mane pakerėtų aukšta, liekna, paslaptinga, su ilgu ryškiu paltu ir ilgais kaštoniniais plaukais moteris.”
Vyras nepasakė, kas yra ta moteris. Tačiau aš supratau, apie ką jis kalba. Tai jo mūza, draugė, patarėja Laima. Žurnalistė ir muzikantas draugauja jau daug metų.
– Ar nustebote sužinojusi, kad žurnalas „Stilius” šiemet jus išrinko Metų moterimi?
– Nustebau? Aš priblokšta! Aštuoniolika metų dirbdama „Lietuvos ryte” patyriau įvairių dalykų – buvo ir sielvarto, ir pergalių, ir klaidų, ir apdovanojimų. Bet kad sulaukčiau tokio pokšto...
Juk pastaraisiais metais rašiau visai ne stilingomis temomis, o savo naujoje knygoje „Mes. Lietuviai.” net keletą kartų nusikeikiau. O tai visai netiktų ne tik „Stiliaus” žurnalo išrinktai Metų moteriai, bet net ir jos vežikui.
– Ką šis titulas jums reiškia?
– Tai reikia dar apmąstyti, su tuo susigyventi. Jei pasakysiu, kad pirmiausia man tai didžiulis džiaugsmas, ar bus nekuklu? Šį titulą vertinu ne tik kaip redakcijos apdovanojimą už pastarųjų metų darbą, bet ir kaip ženklą, kad buvo įvertinta mano pozicija, moralinės nuostatos, kurios yra mano pačios dalis.
Todėl šis titulas man toks svarbus. Savo darbą dirbu nesisaugodama nepatogių temų, nelengvų išgyvenimų, nesileisdama į kompromisus – ai, ko čia ardytis, pasaulio nepakeisi. Aš vis dar noriu jį pakeisti.
Kai už tai esi įvertinta ir atsistoji šalia kitų Lietuvos moters titulą pelniusių ponių – Almos Adamkienės, Violetos Urmanos, Irenos Degutienės ir kitų iškiliais darbais garsių moterų, truputį baisu. Tai atsakomybė. Kas bus, jei aš jos nepatempsiu?
– Kokių minčių kyla atsigręžus į praėjusius metus? Neretai jums teko eiti vienai prieš visus. Ar ir vienas lauke karys?
– Taip, pastarieji metai buvo kupini ir įtampos, ir streso. Kiek iš tiesų sveria šis titulas man, tegu lieka nepasakyta. Žinau tą jausmą, kai pasijunti esantis vienas. Bet aš nebuvau viena. Redakcija spausdino mano straipsnius. Ačiū jums, kurie man rašėte laiškus, o sutikę gatvėje nusišypsodavote.
Skaudžiausias man buvo ne kurios nors visuomenės dalies puolimas. Skaudžiausia buvo patirti, kad ne visi bičiuliai elgėsi kaip bičiuliai. Tai išgyvenu kaip praradimą.
Bet pastarųjų metų asmeninis gyvenimas buvo atgaiva. Nugalėjusi negalavimus, mano mama rengiasi pasitikti 90-metį. Susilaukiau fantastiško trečio anūko. O aš pati vis tebesišypsau.
– Kai kalbate apie patirtą stresą, turbūt mintyse turite savo straipsnius apie Garliavos istoriją. Papasakokite, ką jums pačiai teko išgyventi?
– Šiandien juk šventė, tiesa? Tad neverta prisiminti. Trumpai – buvo ir per tvorą mėtomų laidotuvių vainikų, ir mašina naktį miško kelyje buvo užpulta. Na, ir kas? Jau pamiršau. Tos tragiškos istorijos aukos išgyveno daug daugiau.
Paskutinis metų mėnuo yra ne tik nekaltų aukų triumfas. Taip pat – ir mano. Būčiau dar laimingesnė, jei tos valandos būtų sulaukęs ir mano tėtis, kuris paliko mane pačioje žurnalistinio darbo pradžioje, bet labai manimi tikėjo.
– Jūs nuolat renkatės nelengvas temas. Kas lemia tokį pasirinkimą?
– Pati nesuprantu. Kažkoks prakeiksmas. Tik prisiekiu sau, kad parašysiu linksmą, intriguojančią istoriją kad ir „Stiliui”, še tau, boba, devintinės – vėl netikėtas skambutis, vėl žmogus su dokumentų kalnu prie mano durų!
– Jei ne žurnalistika ir ne knygų rašymas, kokį dar kitą kelią būtumėte pasirinkusi?
– Mano tėvai buvo mokytojai, užaugau su ta garbinga profesija nuo mažens. Jei kadaise paauglystėje tėvai nebūtų atsivežę iš Telšių į Vilnių, gal ir būčiau buvusi kur nors Žemaitijos bažnytkaimyje gimtosios kalbos mokytoja?
Dievinu savo, žurnalistės, profesiją. Niekada nesu pagalvojusi, kad galėčiau būti kas nors kitas.
– Kaip jūs augote? Kaip auginote vaikus, anūkus? Dažnai sakoma, kad žurnalistika – prasta profesija turinčiam šeimą žmogui. Kaip jums sekėsi viską derinti?
– Augau šeimoje, kur niekada mes, trys seserys, nesame išgirdusios besibarančių tėvų. Tik iš laimingos vaikystės mano stiprybė, kai jos prireikia. Esu žemaitė, smetoniško auklėjimo kaimo mokytojų vyriausia dukra, ir tuo viskas pasakyta.
Kaip augino mane, taip ir aš auginau pametinukus savo dukterį ir sūnų. Gal per mažai lepinau, nebuvo iš ko. Neseniai radau seną užrašų knygutę, kur mano ranka kruopščiai kas mėnesį rašyta – tiek rublių batams, tiek už uniformas, tiek kapeikų pietums. Net susigraudinau.
Plačiau skaitykite žurnale "Stilius".
