Loreta jau žino, ko paprašys Kalėdų Senelio.
Sveikatos gausiai savo šeimai – sutuoktiniui Daliui (36 m.), sūnui Viliui (7 m.), dukrai Liepai (2 m.) ir šių metų liepą gimusiam pagrandukui Giriui.
„Kai visi sveiki, o vaikai linksmi, tuomet sunkumai nublanksta. Vaikai suteikia stiprybės ir suaugusiuosius daug ko išmoko, todėl vaikus reikia gerbti ir jiems nepagailėti gerumo”, – įsitikinusi L.Sungailienė.
Šventinėmis nuotaikomis trijų vaikų mama galės pasidžiaugti tik Kūčių dieną. Tuomet moteris atsikvėps nuo nesibaigiančių darbų.
Prieš gražiausias metų šventes reikėjo skubėti į televizijos laidų filmavimus, su labdaringa iniciatyva važinėti po Lietuvos miestelius likimo nuskriaustiems vaikams skaityti knygų, o namuose atrasti laiko savo trims guvioms atžaloms.
O kur dar namų ruoša, valgio gaminimas. Jį iš sveikų, natūralių produktų šeimai Loreta visuomet ruošia pati.
Vaikai prieš šventes buvo susirgę, todėl pasirengimas joms šį kartą kaip niekada susivėlino.
Žaliaskarė eglė į Sungailų namus atvežta likus kelioms dienoms iki Kalėdų. Paskutinės dovanos taip pat supirktos tik prieš pat šventes.
„Aš – veiklos žmogus, tačiau visur suspėti sunku. Pavargstu. Retkarčiais norisi pailsėti nuo viso šurmulio. Kartais jis net veda iš proto”, – prisipažino L. Sungailienė.
Bet ramiai nusėdėti namuose užsispyrusi žemaitė negalėtų. Kad ir kaip to prašytų jos sutuoktinis, taip pat iš Žemaitijos kilęs gamtosaugininkas Dalius.
Jis dažnai pabara žmoną, kad ji prisiima per daug darbų. Tačiau visuomet ją ir palaiko. Jei ne Dalius, kažin ar Loreta po gimdymo būtų taip greitai sugrįžusi į televizijos eterį.
Kai moteris išskuba į laidos filmavimą, su trimis atžalomis pasilieka Dalius.
Aplinkos ministerijoje dirbantis vyras gimus Giriui buvo pareiškęs norą kuriam laikui išeiti atostogų vaikui auginti.
Vis dėlto tokias atostogas pratęsė Loreta – palikti kūdikį ilgesniam laikui neleido širdis.
Devynerius metus susituokusi pora visuomet norėjo didelės šeimos. Dabar mažylis Girius, rimtuolė savarankiška Liepa ir komunikabilusis Vilius – didžiausias Sungailų džiaugsmas.
Dalius ir pats augo trijų vaikų šeimoje. Loreta turi tik sesę, tačiau matė, kaip būna smagu, kai susirenka mamos seserys ir broliai – iš viso šešiese.
„Mano seneliai gyveno kaime, bet nebuvo turtuoliai ūkininkai. Nepaisydami visų sunkumų, užaugino šešis vaikus. Tad aš su trimis skųstis negaliu”, – juokėsi L.Sungailienė.
Savaitgaliais jaunai šeimai padeda Vilniuje gyvenanti Loretos mama, jei reikia, į pagalbą atskuba ir auklė.
Prižiūrėti mažuosius jau gali ir vyresnėlis Vilius. Jei tik netrūksta kantrybės, jis ir pasūpuoja, ir pamigdo mažuosius. Paklaustas, ką labiausiai myli, guvusis Vilius nedvejodamas atsako: „Brolį.”
Vyresnėliui nepavydu, kad tėvai pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria mažyliui Giriui.
Dvimetei Liepai su tuo susitaikyti kur kas sunkiau.
Loreta pastebi, kad duktė imasi įvairiausių gudrybių bandydama išsireikalauti daugiau dėmesio.
„Liepos elgesys pasikeitė gimus Giriui. Laimė, piktų pavydo priepuolių nebūna”, – rūpesčiais dalijosi L.Sungailienė.
Moteris didžiuojasi esanti daugiavaikė motina, tačiau mintis apie daugiau atžalų kol kas veja tolyn.
„Duok Dieve, tuos tris užauginti, išleisti į mokslus, gyvenimą. Tai – didelis darbas.
Mano kolegos sako: „Vaikeli, tu dabar dirbi trimis etatais”, – bendradarbių supratingumu pasidžiaugė L.Sungailienė.
Daugiau nei dešimtmetį vedama muzikinė televizijos laida „Duokim garo!” L.Sungailienei tarsi dar vienas kūdikis – nuo pirmų dienų kurtas, išnešiotas, puoselėtas.
Žiūrovų pamėgta etnomuzikologė vakarones televizijos eteryje vedė ir laukdamasi kūdikio, o į darbą sugrįždavo netrukus po gimdymo.
„Darbas, koncertai man suteikdavo jėgų, energijos, pakelia nuotaiką. Kai moteris jaučia, kad yra naudinga, įprasmina save, ji ir šeimoje jaučiasi geriau”, – įsitikinusi L.Sungailienė.
Folkloro ansamblio, kuriam vadovauja Loreta, repeticijos – viena didžiausių jos atgaivų. Ansamblio moterys tapo geriausiomis draugėmis. Ne viena jų taip pat augina po tris ar net daugiau vaikų.
Iš tų moterų Loreta semiasi stiprybės, pasitikėjimo savimi, visuomet sulaukia paramos ir supratimo.
Į ansamblio repeticijas Loreta dažnai nusiveda ir Vilių bei Liepą. Vyriausioji Sungailų atžala į pirmąją repeticiją pakliuvo sulaukęs vos dviejų mėnesių.
Tad nenuostabu, kad jis ir pats neretai užtraukia dainą. Dvimetė Liepa dar nedainuoja, bet vis bando šokti. Tik sutuoktinio Loreta niekaip neįkalba uždainuoti.
Gimus trečiam vaikui L.Sungailienė koncertuoja kur kas mažiau. Tačiau namuose dainų netrūksta. Kad ir kur būtų, Loreta nuolat niūniuoja.
Moteris pastebi, kaip į ją kartais dėl to keistai žvalgosi praeiviai gatvėse, parduotuvėse.
Iš Skuodo kilusi L.Sungailienė dainingumą paveldėjo iš mamos.
Per šeimos šventes netyla dainos. Tačiau Kalėdos sutinkamos ramiai.
Jau ne vienus metus Sungailos prie Kūčių stalo sėda Daliaus tėviškėje, nedideliame Žemaitijos miestelyje netoli Telšių. Kasmet susirenka vis gausesnis būrys.
„Sunkiai sutelpame prie stalo”, – sakė Loreta.
Šventinės vakarienės rūpesčius prisiima suvažiavusieji – kas kūčiukams tešlą minko, kas žuvį kepa, marinuoja, kas aguonų pieną gamina, kas kisielių verda, kas kanapes spirgina.
Tradiciškai visi šventiniai patiekalai gaminami iš natūralių, ekologiškų produktų. Nenaudojami jokie pusgaminiai.
Dalius iš savo tėvo perėmė tradiciją Kūčių vakarienei gaminti „cibulynę” – sriubą iš pakepintų silkių galvų, svogūnų, acto, druskos ir pipirų.
Virtos ar keptos bulvės su lupenomis ir kanapine druska prie tos sriubos – tikras delikatesas.
„Ne visi vaikai šį patiekalą mėgsta, tačiau mums – suaugusiems – valgant širdis atsigauna. Laukiame šio patiekalo visus metus”, – šypsojosi L.Sungailienė.
Mažiesiems kur kas labiau patinka naminiai kūčiukai – juos valgo su aguonų pienu, skaičiuoja.
Labiausiai emocingąją Loretą sujaudina susėdimas Kūčių vakarienės prie stalo, namų šeimininkės pasveikinimas ir kalėdaičio laužymas su palinkėjimais.
Jų tenka išgirsti visokių – ir rimtų, ir šmaikščių, ir filosofinių. Prie Kūčių stalo paprastai visi pasidalija ir maloniomis šeimos paslaptimis bei naujienomis.
Po vakarienės gausus būrys vaikų, net nelaukdami vidurnakčio, skuba po eglute ieškoti Kalėdų Senelio dovanų.
Sungailų atžalos Vilius ir Liepa laiškus su pageidavimais Kalėdų Seneliui parašė gerokai prieš šventes.
Suaugusieji taip pat apsikeičia mielomis dovanėlėmis. Loreta labiausiai vertina rankų darbo dovanas, medžio dirbinius.
Dalius ją kartais nustebina labai netikėtomis dovanomis.
Pavyzdžiui, kartą ant Kalėdų eglutės užkabino papuošalą, kurio po švenčių Loreta vos neišmetė kartu su žaliaskare.
„Maniau, kad Dalius mane pamiršo pasveikinti. Kaip nustebau, kai po švenčių radau ant eglės pakabintą papuošalą”, – prisiminė L.Sungailienė.
Antrąją Kalėdų dieną Sungailos išsiruošia aplankyti po Žemaitiją išsibarsčiusių giminių.
„Pavargstu nuo tos didžiosios turnė, bet kartu atitrūkstu nuo kasdienių rūpesčių. Tai irgi atgaiva. Juk net iš užsienio emigrantai per didžiąsias šventes grįžta namo”, – lygino L.Sungailienė.
Moteris prisiminė, kaip gimus dukteriai Liepai šeima per Kūčias liko Vilniuje.
Loreta paruošė gausų stalą, tačiau šventė buvo visai kitokia.
„Trūko artimųjų, ritualų, šurmulio, kuris kaime šventes padaro įsimintinas. Jei lieki mieste, šventės nepajauti”, – prisipažino L.Sungailienė.
Kol nebuvo sukūrusi šeimos, Loreta antrąją Kalėdų dieną susitikdavo su savo buvusio ansamblio nariais, važiuodavo koncertuoti, žaisdavo, burdavo.
Dabar didžiosios metų šventės skirtos šeimai.
Priešingai nei dauguma televizijos, pramogų pasaulio atstovų, L.Sungailienė darbams neaukoja ir Naujųjų metų sutikimo šventės. Laikrodžiui mušant dvylika ji visuomet būna su artimiausiais žmonėmis.
Naujieji metai Sungailoms ypatinga šventė dar ir dėl to, kad prieš 10 metų tą dieną ant Kernavės piliakalnio Dalius pasipiršto Loretai.
„Vos lieka laiko prisiminti santuokos dieną”, – nusijuokė prieš devynerius metus ištekėjusi Loreta.
Po vienu stogu gyvenantys du kraštiečiai tarpusavyje kalba tik žemaitiškai. Loreta juokėsi, kad bendrine kalba juodu turbūt nesusikalbėtų.
„Tai būtų svetimų žmonių bendravimas. Kalbant bendrine kalba atrodo, kad ne tas žmogus esi. Man ir kolegos yra sakę, kad kalbėdama telefonu su vyru ar mama atrodau visai kitas žmogus – tiesus, konkretus.
Žemaičių kalba skamba kitaip, net sakinys kitaip dėliojasi, kitaip reiškiama mintis”, – sakė L.Sungailienė.
Nors namie skamba tik žemaičių kalba, Sungailų atžalos žemaitiškai tarpusavyje nešneka. Tik supykęs Vilius sesę Liepą apibara žemaitiškai.
Ar užsispyrimu garsėjantys žemaičiai namuose dažnai suremia ragus?
„Visko būna. Bet laikui bėgant ragai vis labiau šlifuojasi, lūžta. Aš labai emocionali namuose.
Nors ugnimi nespjaudau, emocijas išlieti turiu, negaliu jų užspausti”, – prisipažino šeimos galva save vadinanti Loreta.
Paklausta, koks laimingos santuokos receptas, Loreta pajuokauja: „Reikėtų paklausti, ar mūsų namuose iš tiesų visi laimingi.
Dalius turbūt pasakytų, kad namie būtų daugiau laimės, jei žmona naujaisiais metais šiek tiek aprimtų.”
Prisiminkite senas tradicijas
Prie Kūčių stalo paprastai renkamasi patekėjus Vakarinei žvaigždei. Kūčių vakarienė seniau būdavo pradedama apeiginiais veiksmais – valgio nešimu apie trobą, kalėdaičio, kūčios dalijimu.
Jei prie stalo susėda visi šeimos nariai – stiprės šeimos santarvė. Vidurio Lietuvoje tikėta, jog prie stalo turi sėdėti porinis skaičius žmonių, todėl kviesdavo ir kaimynus.
Vakaras baigiamas burtais, žaidimais, kurie buvo atliekami ir prie stalo, ir kitoje trobos ar sodybos vietoje.
Kūčių, Kalėdų dienos – mistiškas laikas, todėl tikėta, jog tomis dienomis atliekami burtai, pasakyti linkėjimai išsipildo. Vengta daryti tokių burtų ir žaisti žaidimų, kurie susiję su piktomis dvasiomis.
Vienas labiausiai paplitusių burtų – iš po staltiesės traukiamas šiaudas. Iš jo ilgio, formos sprendžiama apie būsimą gyvenimą.
Rieškučiomis semiami kūčiukai ar riešutai. Jie skaičiuojami. Jei lyginis skaičius, ateinančiais metais gali ištekėti ar vesti. Jei nelyginis – savo antrosios pusės dar nebus lemta sutikti.
Moterys žiūri, kaip žvakė dega. Jei ugnelė lygi, nespragsi, nedūmina – bus ramūs metai. Geriausiai tinka tikras bičių vaškas.
Ant ugnies ištirpinus gabalėlį vaško reikia lieti jį į dubenėlį su šaltu vandeniu. Žiūrėti, kokia figūra, raštas ar kas panašaus į kokį nors daiktą – žiedą, pinigą, bus matyti.
Tuomet bandykite spėti, kas laukia naujaisiais metais – gal kelionė, gal naujos pažintys, gal sėkminga karjera, o gal vedybos.
Ramus, tačiau gerai nuteikiantis žaidimas – žiedo dalijimas. „Pas ką žiedas žydi?” – klausiama to, kuris sergėjo. Jei atspėja, pas ką žiedas yra, tada pats ima dalyti, o pas kurį tas žiedas slėpėsi, tas sergėja.
Jei spėjantysis nepataiko, turi duoti fantą – kokį nors savo daiktą, kurį vėliau išsiperka.
Fantus vaduoti reikia atliekant tam tikras perkeltine prasme suformuluotas užduotis: pastovėti tarp dangaus ir žemės, medį nuobliuoti, tiltą tiesti, bambą parodyti, krūmą kirsti, žuvis gaudyti, saulę arba mėnulį parodyti, pasakyti tris teisybes ir tris neteisybes, žvaigždes suskaityti.
Šiaip sau užduočių neįveiksi – turi žinoti, ką kiekviena jų reiškia, kokia mintis jose paslėpta.
Pavyzdžiui, pastovėti tarp dangaus ir žemės reiškia įsisprausti tarp durų staktų, saulę parodyti – parodyti pakaušį ir pastuksenti, tiltą tiesti – dviejose pusėse sustoti merginoms ir vaikinams ir vienas kitą pabučiuoti.
Žinoma daug burtų, susijusių su vedybomis: mergos tvorą apsikabina, po to skaičiuoja, kiek lentų apglėbė, glėbyje neša malkas, jas skaičiuoja, išėjusios laukan klausosi, iš kurios pusės šuo suloja, iš ten jaunikis atvažiuos, batus geldon ar rėtin sumeta ir vėto, prie lovos iš pagaliukų sustato šulinį ir sapnuoja, koks vaikinas jai pasems vandens, papila ties lova rugių – koks jaunikaitis nupjaus, už to ištekės.
Galima burtis ir su daiktais, paslėptais po lėkštėmis: žiedu, rožiniu, lėlyte, kryželiu. Žiedas simbolizuoja vedybas, rožinis – kunigo ar vienuolio likimą, lėlytė – vaikelį, kryžius – mirtį.
Su mirtimi susijusių burtų taip pat būta, mat žmonės anksčiau mirties nebijojo, jai ruošėsi.
Daugumos žaidimų esmė – žaidėjų pasiskirstymas į dvi grupes tikriausiai simbolizavo dviejų pasaulių (šio ir pomirtinio) sandūrą. Žaidimuose imituojami gyvūnai, žmonių santykiai, piršlybų momentai.
Senoviniai Kalėdų papročiai daugiau triukšmingi. Tokios yra „blukvilkių” (velkančių „bluką” – seną, sutrūnijusią medžio trinką, simbolizuojančią praėjusius metus su visomis negandomis ir negerumais) vaikštynės per kaimą giedant visokias giesmes ir mušant tabalus.
