Lapkričio pabaigoje į Vilnių grįžęs K.Smoriginas namie užsibus dar mėnesį. Tai bene ilgiausias laikas, kurį jis praleis gimtinėje su artimaisiais.
Kostas džiaugėsi galįs daugiau dėmesio skirti vaikams – 4 metų Kostui ir vienų metų bei dviejų mėnesių Mykolui. Vyras dažniau susitinka ir su aštuonerių metų dukterimi Goda iš pirmos santuokos.
Bosą baritoną Vilniuje sulaikė režisierė Dalia Ibelhauptaitė, pakvietusi jį atlikti Onegino vaidmens ir papuošti Kalėdų koncertus „Arijos iš dušo”.
– Šįkart šventes sutinkate Vilniuje. Kur švęsdavote anksčiau?
Kostas: Šeima atvykdavo ten, kur dirbdavau. Pernai Kūčias šventėme Italijoje, Milane. Mykolas buvo tik dviejų mėnesių.
Dainora: Per užpraeitas Kūčias man su sūnumi Kostu teko keliauti į Škotiją, Edinburgą.
– Kuo skiriasi šventės užsienyje ir namie?
Kostas: Visai kitokie jausmai užplūdo mane pirmąkart šventes sutikus namuose su šeima. Su vaikais puošėme eglutę. Jie ant šakų prikabino mamos keptų imbierinių sausainių.
Užsienyje tokio jaukumo nesusikursi. Svetimi namai ir per šventes lieka svetimi.
– Kaip jaučiatės Vilniaus miesto operoje?
Kostas: Lietuvoje manęs niekas nebuvo matęs ir girdėjęs. Jaučiu didžiulę atsakomybę publikai. Žmonės daug tikisi, kartais atsiranda baimė, kad neperdegčiau iš to didelio noro dar geriau atlikti savo vaidmenį.
Užsienio scenose jaučiuosi saugiau, nes nejaučiu jaudulio. O Lietuvoje dėl manęs išgyvena artimi žmonės.
Todėl mano sutikimas kurti Oneginą Lietuvoje buvo rizikingas.
Man patinka, kad Vilniuje manęs niekas neatpažįsta. Galiu ramiai vaikščioti gatvėmis. Londone ar Zalcburge nepavyksta išvengti gerbėjų dėmesio.
– Kaip namie išsiverčiate be vyro, siekiančio karjeros svetur?
Dainora: Jeigu Kostas dirba Europoje, vykstu su vaikais pas jį.
Tačiau ir be vyro įmanoma išsiversti. Aišku, reikia pagalbos auginant du vaikus, ypač kai jie serga.
Padeda arti gyvenantys uošviai, kartais iš Telšių atvykstanti mano mama. Todėl nepanikuoju, mes išmokome tvarkytis kartu ir atskirai.
– Ar keliaujant su šeima vaikai netrukdo susikaupti darbui?
Kostas: Dainora stengiasi suteikti man galimybę pabūti ir vienam. Jeigu vykstu su šeima, nuomojamės didesnį butą, kuriame turėčiau savo kambarį.
Dainora: Jam būtinai reikia atskiro kambario, kad galėtų pailsėti. Juk kai vaikai serga, jie naktimis verkia.
Kostas: Vaikų ligos išmuša iš vėžių. Pamenu, kai jie susirgo Bordo (Prancūzijoje), nežinojome, ko griebtis.
Laimė, mugėje susipažinome su ten gyvenančia už prancūzo ištekėjusia lietuve. Ji pardavinėjo kūčiukus. Atpažinusi mane užkalbino.
Po kelių dienų pasiligojo mūsų vaikai. Lietuvės vyras mus nuvežė į ligoninę, gydytojui prancūziškai paaiškino, ką skauda mūsų sūnums. Be jo būtume nesusikalbėję su gydytoju, kuris mokėjo tik prancūzų kalbą.
Dainora: Kelyje visuomet pasitaiko gerų žmonių. Net ir būdami toli nuo namų niekada nelikome be paramos.
Kostas: Sulaukėme ir ne lietuvių pagalbos. San Fransiske (JAV) mus irgi ištiko nelaimė. Staiga pablogėjo Dainoros sveikata. Medikai jai skubiai atliko operaciją, nes pilve buvo trūkusi cista.
Chirurgas po operacijos man pasakė: „Girdėjau jus dainuojantį „Figaro vedybose”. Todėl jums šią operaciją dovanoju.”
To niekada nepamiršiu, nes tai – neįkainojama dovana. Juk Dainora neturėjo sveikatos draudimo, todėl to atsitikimo negaliu nepavadinti stebuklu.
Dainorą po operacijos globojo lietuvių kilmės slaugytoja, nors ir nekalbanti lietuviškai. Juk galėjo viskas baigtis kitaip, jeigu nebūtume sutikę šių gerų žmonių.
Dainora: Dievas mums visada atsiunčia globą.
– Esate tikintys?
Dainora: Tuokėmės bažnyčioje. Vaikščiodama su vaikais Vilniuje dažnai užsuku į bažnyčią. Uždegame žvakutę, poterius sukalbame.
– Kartu gyvenate šešerius metus, prieš dvejus – susituokėte. Kokie etapai buvo sunkiausi?
Kostas: Tikrai ne ligos, nes jos išgydomos. Sunkiausia išgyventi ilgesį – vidinį skausmą.
Dainora: Kostas kaskart guodžiasi: daugiau niekada nebevažiuosiu vienas. Bet būna situacijų, kai negalime visi kartu keliauti. Jei nėra atitinkamų gyvenimo sąlygų arba kelionė per brangi, lieku su vaikais Vilniuje.
Todėl ir į Čilę Kostas vyko vienas.
Kostas: Sykį Bordo grįžau į namus, o šeima tądien jau buvo išvykusi į Lietuvą. Vienatvės jausmas sugniaužė širdį: buvo likusi tik vaiko mašinytė, man skruostais riedėjo ašaros.
Griebiau telefoną, Dainorai sakau: „Man reikia jūsų.” Ilgesys labai pjauna. Jis niekada nepraeis.
Kai būname kartu, atrodo, nevertiname to. Tik kai išvažiuoju, suprantu, kaip man tie žmonės brangūs. Vasarį skrendu į Kiniją. Ir vėl vienas.
– Kaip dalijatės pareigomis?
Dainora: Kostas neturi įsipareigojimų. Jis atleistas nuo buities.
– Esate smuikininkė. Ar seniai griežėte?
Dainora: Prieš tris savaites. Bet vaikai liepė smuiką padėti.
– Ar tęsite smuikininkės karjerą?
Dainora: Neturiu tokių ambicijų. Studijų metais gal per daug grojau, tad nuolat dirbti nebenoriu. Ar būtų teisinga samdyti vaikams auklę, o pačiai eiti dirbti be didelio malonumo?
Tuomet su vyru nesimatyčiau visiškai. Būtume vienuolika mėnesių per metus atskirai. Man vyras leido nedirbti. Bet visąlaik ką nors darau.
Kostas: Ji laiko visus namų kampus. Tai – juodas darbas.
– Esate vienturčiai, bet sutapo norai auginti ne vieną vaiką.
Dainora: Man trūkdavo brolio ar sesers. Kai netekau tėvo, pajutau, kad esu vienturtė. Pasijutau vieniša.
Nenorėjau, kad mūsų vaikas būtų vienturtis.
– Ar trokštate daugiau vaikų?
Kostas: Kodėl gi ne?
Dainora: Kas šneka. (Juokiasi.)
Kostas: Pažiūrėsime, kaip Dievas duos.
– Planus patikite Dievo valiai?
Kostas: Jeigu patikėtume Dievo valiai, jau turbūt turėtume dešimt vaikų. Viską reikia patiems planuoti. Reikia leisti ir Dainorai pailsėti.
Dainora: Jeigu turėtume dar vieną vaiką, man reikėtų pagalbininkės. Juk Mykolas tik vaikščioti pradėjo.
– Kostai, ar dažnai matotės su dukra iš pirmosios santuokos?
Kostas: Būdamas Vilniuje stengiuosi kuo dažniau susitikti. Godą dažnai pasiima mano tėvai. Ten ji pasimato ir su dviem broliais.
Goda mokosi muzikos mokykloje. Ji dainuoja, groja fortepijonu. Mokykloje lanko daug būrelių, todėl Goda – labai užsėmusi. Be to, norint su ja susitikti reikia derintis prie jos mamos planų.
– Ar savo vaikus auklėjate taip, kaip jus tėvai?
Kostas: Buvau mamos (aktorė Dalia Brenciūtė) lepinamas. Patyriau labai daug meilės ir šilumos.
Tėvas (aktorius Kostas Smoriginas) daug dirbo. Jis mane mylėjo ir myli, bet visada buvo griežtas. Bijodavau jo pikto žvilgsnio.
Dainora: Buvau mylima. Tėvelis mane iki septynerių metų nešiojo ant pečių pasisodinęs. Tėvai mane nuvesdavo į mokyklą ir parvesdavo.
Augindami savo vaikus kuriame savo auklėjimo modelį. Auklėjimas priklauso ir nuo vaiko. Didįjį tenka dažnai drausminti, o mažylis – visai kitoks.
Kostas: Esu kaip degtukas, galiu staiga užsiplieksti. Man per sunku tramdyti emocijas. Tačiau vaikų nebaru. Mūsų sūnūs žino – jeigu du kartus buvo duota pastaba, trečiąkart gali būti garsiau pasakyta.
Bet jeigu pradėsiu bartis, man tas pats sugrįš iš mano sūnaus. Todėl bandau sudrausminti švelnumu, tuomet ir vaikas pasidaro geresnis.
Dainora: Kai tėčio namie nėra, su vyresniuoju sūnumi sunku susikalbėti. Kai tėvas grįžta, mažasis Kostas tampa daug geresnis.
– Ko trokštate 2013-aisiais?
Kostas: Tai, ką turiu, norėčiau turėti ir kitais metais. Džiaugiuosi, kad namie vyrauja darna, yra jauku. Norėčiau, kad vaikai augtų sveiki.
Sau palinkėčiau darbo, nors jo ir taip yra daug. Jau turiu sutartis 2015 metams, kalba sukasi apie 2016-uosius.
Šie metai buvo sėkmingi, tačiau sunkūs. Neturėjau kada atsikvėpti. Teko mokytis daug naujų partijų, bet kol galiu dainuoti, turiu tai daryti.
