Netoli Molėtų astronomijos observatorijos, Kulionių kaime, gyvenantis J.Vaiškūnas kas rytą nukasa sniegą senovinėje dangaus šviesulių stebykloje.
Pamatyti, kaip mūsų protėviai skaitydavo dangaus ženklus, atvyksta ne viena ekskursija.
J.Vaiškūnas užkuria aukurą, vesdamas pro stulpų ratą, rodo ant akmenų nukopijuotus lietuviškus Zodiako ženklus. Strėlė, avikailis, raitelis, du kariai, povas, gervė, dvi saulės, elnias su elniuku, ietininkas, ožys ir žirgas.
Suskaičiuoju ženklus – 12, tiek, kiek yra Zodiako ženklų. Knygą apie lietuvišką Zodiaką parašęs J.Vaiškūnas neslėpė, kad nebuvo apipiltas vien liaupsėmis, sulaukė ir kritikos – daugeliui atrodo neįtikėtina, kad lietuviai galėjo turėti savitą Zodiaką.
– Be laikrodžio mes bejėgiai, o mūsų protėviai sugebėdavo orientuotis. Gal jie buvo pranašesni už mus? – pasiteiravau Molėtų krašto muziejaus darbuotojo etnokosmologo J.Vaiškūno.
– Esame apsupti civilizacijos dirgiklių, vaizdų, tekstų. Mūsų dėmesį kausto internetas, radijo ar televizijos laidos. Bet dingsta elektra, ir žmogus sutrinka. Ką daryti? Jis jaučiasi prislopintas, nes dingo įprasti dirgikliai, kurie jį stimuliavo, skatino veikti, todėl eina miegoti. O galėtų pradėti sekti pasakas.
Protėviai gyveno kitokioje aplinkoje: nebuvo rašto, įstatymų, pinigų, elektros ir kitokių patogumų, bet buvo žodinės tradicijos laikai. Tuomet gamta buvo kur kas labiau sureikšminama nei dabar.
Dangaus šviesuliai mūsų protėviams buvo ženklai, kuriuos skaitant tapdavo aišku, kaip elgtis. Pavyzdžiui, žmogus anuomet buvo priverstas svarstyti, kada sėti grūdus, kad į žemę suberta sėkla ne supūtų, o sudygtų.
Galima įvertinti dirvos drėgnumą, bet galima pakelti akis į dangų. Pavyzdžiui, jei patekėjo Sietyno žvaigždynas – skubėk sėti.
– Kaip žmonės sužinodavo, kada prasidėjo naujas ciklas?
– Tai nustatoma pagal Saulės padėtį dangaus skliaute. Per 365 dienas ji grįžta į tą pačią vietą. Bet kyla klausimas, nuo kurios vietos pradėti skaičiuoti naują ciklą.
Senovėje Saulei stebėti buvo naudojami du būdai: buvo statomi stulpai ir pagal jų metamą šešėlį fiksuojamas Saulės kelias arba įsidėmima jos padėtis nejudančių žvaigždžių atžvilgiu.
Antrasis būdas – sudėtingesnis, nes reikia stebėti, kaip Saulė leidžiasi, kokios žvaigždės pasirodo iš paskos. Arba žiūrėti, kokios žvaigždės spindi dar iki jos patekėjimo.
Per metus Saulė dangumi apsuka 360 laipsnių ratą. Mėnulio pjautuvas šį ratą padalija į 12 dalių. Tai – Mėnulio ciklas, jį sudaro 12 mėnesių.
O nustačius laiką pagal žvaigždžių dingimą ir pasirodymą Saulės spinduliuose buvo išskirta 12 žvaigždžių grupių, jos atitiko 12 mėnesių, kurie sudaro metus. Tai davė pagrindą žvaigždžių kalendoriui – Zodiakui.
– Kodėl mums vis dar svarbus Mėnulis?
– Pagal Mėnulio fazes kaime iki šiol planuojami darbai, pavyzdžiui, kada raugti kopūstus, skersti kiaulę, kada kirpti plaukus, sėti agurkus, sodinti svogūnus.
Kaimo žmogui Mėnulis – dirigentas, skirstantis darbus. Viską darydamas iš eilės ir laiku žmogus jaučiasi ramus – nei jam lūžta, dūžta, nei pūva, nei krinta iš rankų.
– Lietuviško Zodiako ženklų yra 12. Kokia yra jų prasmė? Galbūt baltai padarė dar vieną žingsnį – dangaus ženklus ėmė sieti su žmogaus temperamentu, likimu, pranašystėmis?
– Neskubėkime su pranašystėmis. Pirma turime iki galo ištirti šių ženklų sąsajas su mitiniais ir religiniais vaizdiniais, nustatyti jų tarpusavio ryšius. Daug kam lietuviškas Zodiakas yra tik hipotezė, kurią reikia įrodyti.
Kai kurie istorikai mano, kad iš viso nėra pagrindo apie tai kalbėti, nes neįmanoma atkurti lietuviško Zodiako, esą istoriniai šaltiniai, kuriuose minima, kad pagonys turėjo savo Zodiaką, yra nepatikimi.
Vienas tokių šaltinių, kurį 1817 metais paskelbė istorikas Teodoras Narbutas, – Rivijaus kronika. Šios kronikos rankraštis buvo rastas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje.
Jame rašoma apie Vilniaus Perkūno šventovę, kurioje buvo laiptuotas aukuras, skirtas Zodiako ženklams.
1987-aisiais vilnietis archeologas Vytautas Urbanavičius palygino Rivijaus kronikoje aprašytos Perkūno šventovės pastato ir Vilniaus katedros archeologinių tyrimų metu atrastų statinių liekanas ir padarė išvadą, kad jie sutampa.
Metraštyje teigiama, kad pagonių aukuro kiekvienas laiptelis buvo skirtas vienam Zodiako ženklui, o Saulei pereinant iš vieno ženklo į kitą ant atitinkamo laiptelio būdavo deginama vaškinė Zodiako ženklo figūra.
Šis aprašymas liudija religinį kultą, susijusį su Zodiaku. Yra teigiama, kad šalia Perkūno šventyklos stovėjo bokštas, iš kurio buvo stebimas Saulės kelias dangumi tarp žvaigždžių. Kai kas mano, kad to bokšto fragmentas yra išlikęs dabartinės Katedros varpinės apatinėje dalyje.
Vilniaus arkikatedros rūsyje yra išlikusios laiptuoto aukuro dalys, susijusios su lietuvišku Zodiaku. Jei ekskursijos metu paprašysite gido, galbūt jis nuves ir parodys tą vietą.
– Ką galėjo vaizduoti lietuviškas Zodiakas?
– Kronikose neminimi lietuviško Zodiako ženklų pavadinimai. Turime tik piešinių, kuriuos reikia detalizuoti.
Užuominų galime aptikti mūsų tautosakoje. Tačiau to nepakanka. Man pasisekė, kad į rankas papuolė apeigoms naudotas daiktas – Gardino kaušas, ant kurio nupiešta 12 ženklų. Pagal piešinių techniką, o ne medienos amžių buvo nustatyta, kad tai – XVI amžiaus dirbinys.
Ant medinio kaušo yra 12 piešinių. Bet kas pasakys, kad tai lietuviškas Zodiakas? Tik tas, kuris to ieškojo.
Baltarusių mokslininkai iki šiol teigia, kad tie kaušo piešiniai vaizduoja 12 mėnesių – agrarinį kalendorių. Aš tuo suabejojau.
– Ar manote, kad tai nėra atsitiktiniai piešiniai?
– Dar daug ką reikia aiškintis. Dauguma vaizdinių ir mitologinių įvaizdžių yra kur kas senesni, kad juos būtų galima susieti su paskirais žvaigždynais. Jie yra atkeliavę net iš akmens amžiaus.
Jokiu būdu negalima teigti, kad lietuviai išrado Zodiaką. Greičiausiai Zodiako ženklai nuo Viduržemio jūros mus pasiekė Gintaro keliu, kuriuo nuo seno vyko intensyvi prekyba.
– Kokie piešinių motyvai dominuoja ant kaušo?
– Šių ženklų neįmanoma paaiškinti be mūsų mitologijos, tautosakos ir kalendorinių papročių žinių.
Vieni ženklai pagal turinį atitinka klasikinio Zodiako ženklus, o Skorpiono, Vėžio, Liūto, Jaučio, Mergelės, Vandenio ženklų nebeliko, juos pakeitė kiti.
Žuvų atitikmuo lietuviškame Zodiake nėra aiškus – jis atrodo kaip strėlė ar žaibas. Įdomu tai, kad kinai Žuvų ženklą taip pat sieja su žaibu. Jie tiki, kad žaibui trenkus į vandenį atsirado gyvybė.
Vietoj Avino yra nupieštas avikailis. Neatsitiktinai viena populiariausių Užgavėnių kaukių yra išverstas avikailis. Yra žinomas paprotys per vestuves jauniesiems atsistoti ant avikailio, apibarstyto grūdais. Kailis reiškia vaisingumą, ir tai liudija ne vienas posakis, pavyzdžiui, „Kiek kailyje plaukelių, tiek pas jus tebus vaikelių.”
Trečias ženklas – Raitelis, jis atitinka Jautį. Pirmoji perkūnija lietuvių tautosakoje neatsitiktinai siejama su Jurginėmis, o dievas Perkūnas bei šventasis Jurgis yra vaizduojami kaip raitelis.
Lietuviško Zodiako ketvirtasis ženklas – Du Kariai, kuris atitinka Dvynius. Kai imame gilintis į šio ženklo prasmę, galime suprasti, pavyzdžiui, kodėl Kanapinis mušasi su Lašininiu. Pasirodo, jie kovoja dėl Saulės, kuri viską nušviečia.
Lietuviško Zodiako penktasis ir šeštasis ženklas yra povas, jie atitinka Vėžį ir Liūtą, o septintas ženklas yra Gervelė – Mergelės atitikmuo.
Aštuntasis ženklas – Dvi Saulės, šis ženklas atitinka Svarstykles. Vietoj Skorpiono lietuviai turėjo savo Zodiako ženklą Elnią.
Šaulį atitinka Ietininkas. Lietuviškame Zodiake Ožiaragio ženklas vaizduojamas kaip ožys.
Vandenio žvaigždyną ant apeigų kaušo atitinka šuoliuojantis žirgas.
– Kokias išvadas mes galime padaryti?
– Saulė, Mėnulis ir žvaigždės mūsų protėviams buvo gyvenimo kelrodžiai. Pagal jų padėtį danguje žmonės galėjo orientuotis, planuoti ir paskirstyti svarbius darbus, apeigas.
Cikliškai judantys dangaus šviesuliai tapo pirmuoju laikrodžiu ir kalendoriumi, pirmuoju kompasu.
Žvaigždėtą dangų mūsų protėviai užpildė reikšmingais ženklais, tapusiais likimo knyga.
Žvaigždes sujungę į tam tikras sistemas ir suteikę joms įspūdingus vardus, lietuviai danguje įamžino savo patirtį ir išmintį. Manau, lietuviškas Zodiakas – svarbus, neįkainojamas kultūros palikimas.
Ar žvaigždės rodo kelią?
Yra žmonių, kurie dieną pradeda nuo horoskopo skaitymo. Ar tai teikia kokios nors naudos? O gal tai tik savęs apgaudinėjimas?
Vilniaus tarptautinio kino festivalio direktorė Vida Ramaškienė netiki horoskopais, tačiau iš smalsumo juos perskaito.
58 metų moteris prisipažino, kad jai įdomu palyginti vienų ir kitų astrologų pranašystes. Neretai jos būna prieštaringos.
Kai V.Ramaškienė perskaito įspėjimą, kad jos Zodiako ženklo atstovams gresia kokia nors blogybė, toliau horoskopo nebeskaito. „Esu iš prigimties optimistė – blogais ženklais netikiu”, – prisipažino ji.
Renginių režisierė, aktorė ir humoristė Hana Šumilaitė horoskopus priskiria prie populiariosios literatūros žanro, kurio paskirtis – linksminti. 57 metų kaunietė per dieną perskaito ne vieną, o kelis horoskopus, kol randa tokį, kuris jai žada sėkmę.
„Jei man nepatinka horoskopas laikraštyje, internete ieškau tokio, kuris numato geresnius dalykus”, – tikino H.Šumilaitė.
Aktorės nuomone, tikėjimas horoskopais padeda žmogui nurimti, atsipalaiduoti. Menininkė ne kartą tokio nusiraminimo ieškojo ruošdamasi dideliam koncertui.
Televizijos laidų ir renginių režisierius Vytenis Pauliukaitis nekantraudamas laukia akimirkos, kai atsivers pernykštį žurnalą ir perskaitys jame skelbtą 2012-ųjų horoskopą.
Šį žurnalą vyras saugojo ištisus metus, kad galėtų įsitikinti, ar horoskopas sakė tiesą.
Režisierius kasdien nesidomi horoskopu, bet artėjant naujiesiems metams arba gimtadieniui jis pakelia akis į dangų.
„Jeigu kas moka skaityti žvaigždžių kelionę, manau, gali daug sužinoti. Juk senovėje žmonės savo darbus ir žygius planuodavo pagal tai, ką sako žvaigždės”, – įsitikinęs 63 metų V.Pauliukaitis.
