Pirštinės, storas šalikas ir šilti megztiniai. Šiuos daiktus ruošdamasi pirmai žiemai Vilniuje pirmiausia nusipirko 32 metų jamaikietė Keisha Ingram.
Nors Mykolo Romerio universitete studijuojanti K.Ingram sniegą išvydo ne pirmąkart, Vilniuje jis pasirodė švaresnis ir baltesnis nei JAV ar Didžiosios Britanijos didmiesčiuose.
Tiesiai iš Afrikos į Lietuvą atvykusi moteris šiaurę pajuto ne tik gamtoje. Žiemos ramybė čia apėmusi ir žmones.
– Kaip atsidūrėte Vilniuje? – „Sostinė” paklausė iš tolimos šalies atvykusios užsienietės.
– Šiais metais pradėjau studijuoti Mykolo Romerio universiteto magistrantūroje.
Pasirinkau elektroninio verslo vadybą. Ši programa man labai įdomi.
Esu inžinierė. Planavau įgyti ir šios specialybės magistro laipsnį, tačiau pasukau į verslą.
Nusprendžiau studijuoti Liverpulyje (Didžioji Britanija), tačiau kai įvertinau kainas ir pragyvenimo lygį, Lietuva man pasirodė patrauklesnė.
Ieškodama informacijos internete įsitikinau, kad Mykolo Romerio universitetas labai šiuolaikiškas, o gyventi Lietuvoje daug pigiau.
Vilniuje studijuoju anglų kalba, bet lankau lietuvių kalbos kursus. Lietuviškai jau galiu pasisveikinti, prisistatyti ir pasakyti: „Man patinka pica ir šiek tiek ledai.”
Moku pagrindinius žodžius, kurių užtenka, kad galėčiau prisistatyti.
– Kodėl pradėjote mokytis lietuviškai – planuojate čia likti gyventi ilgiau ar Vilniuje per sunku susikalbėti angliškai?
– Lietuvių kalbos mokausi ne tik dėl to, kad būtų čia patogiau gyventi.
Gyvenant svetimoje šalyje visada naudinga pramokti to krašto kalbos.
Vilniuje nemažai angliškai kalbančių žmonių, bet dviem kalbomis bendrauti lengviau.
Be to, mokėdama kitą kalbą galiu parodyti pagarbą šaliai, kurioje gyvenu.
Jei jūs atvyktumėte į Jamaiką, vietos gyventojai taip pat stengtųsi išmokyti kelių frazių savo tarme.
Lietuvių kalba man pirmoji kalba, kurioje jaučiu tiek daug kultūros ir istorijos. Girdėjau, kad tai viena seniausių indoeuropiečių kalbų.
Mano gimtoji kalba – anglų, tačiau Jamaikoje kalbėdavome savo tarme, kuri išlikusi nuo vergovės laikų.
Sakyčiau, jog tai anglų, ispanų ir prancūzų kalbų mišinys. Tačiau mokykloje mokėmės ir kalbėjomės angliškai.
– Jamaika daug kam pasaulyje asocijuojasi su puikiais bėgikais. Gal ir jūs užsiimate lengvąja atletika?
– Ne. Tačiau mūsų mokyklose tikrai daug dėmesio skiriama sportui.
Vaikai mokosi žaisti ir futbolą, ir tinklinį, tačiau Jamaikoje tai nėra populiariausios sporto šakos. Svarbiausia – bėgimas.
Jei mokytojai pastebi, kad vaikas turi talentą, veža jį į tarptautines varžybas.
Kai jaunus bėgikus pastebi užsienio treneriai, jie turi galimybę išvykti mokytis į kitas šalis, gauna stipendiją ir tampa profesionaliais sportininkais.
Jiems atsiveria galimybės ne tik siekti sporto aukštumų, bet ir geriau gyventi.
Lengvoji atletika patinka daugumai jamaikiečių, mes tuo mėgaujamės taip pat, kaip lietuviai krepšiniu.
– Kiek metų jums buvo, kai palikote Jamaiką?
– Aktyviai keliauti pradėjau būdama 24 metų. Kurį laiką gyvenau Niujorke, po to buvau išvykusi į Daniją.
Iš Jamaikos visiškai išvykau praėjusiais metais ir apsigyvenau Afrikoje – keliavau po Zambiją, Mozambiką, Ugandą.
Ten ir dirbau, ir ilsėjausi, norėjau geriau pažinti Afriką. Iš ten atvykau tiesiai į Lietuvą, ir tai buvo geras sprendimas.
– Iš Afrikos – tiesiai į šiaurę. Pasikeitė ir klimatas, ir kultūra. Ar buvo sunku įprasti prie šių pokyčių?
– Jamaikos kultūra turi daugiau bendrumų su Afrika, bet gerai jaučiuosi ir čia.
Vilniuje mane labiausiai nustebino tyla.
Jamaikoje visur girdėti regio ir hiphopo garsai. Muzika skamba parduotuvėse, sklinda iš automobilių, žmonės jos klausosi gatvėse. Atrodo, kad visi laimingi ir gerai nusiteikę.
Manau, kad tai susiję su klimato sąlygomis. Vilniuje sninga arba lyja, todėl klausytis muzikos ar šokti gatvėje atrodo neįmanoma.
Jamaikoje nuolat šviečia saulė, visi leidžia laiką lauke ir klausosi muzikos. Mūsų šalyje atdari ir namų, ir automobilių langai, todėl muzika girdėti visur.
Galbūt vilniečiai ir klausosi muzikos automobiliuose, bet per uždarytus langus jos niekas daugiau negirdi.
Naktimis Vilniaus senamiestyje muzikos tikrai netrūksta, bet Jamaikoje ją girdime 24 valandas per parą. Kartais net pasiilgdavome ramybės.
Tačiau tyla Vilniuje leidžia man įsiklausyti į aplinkos garsus. Kartais, kai einu gatve viena, girdžiu net savo žingsnius.
Tyla leidžia įvertinti kitus dalykus ir mėgautis gyvenimu be muzikos.
Vilniaus tyla nėra nuobodi, tai – taika ir ramybė.
Išvykusi iš Vilniaus visiems galėsiu papasakoti, kad Lietuva nėra vien juodai besirengiančių žmonių šalis, kurioje šalta ir tylu. Užsienio studentams čia tikrai ne blogiau nei Ispanijoje ar Didžiojoje Britanijoje.
– Ar Vilniuje sutikote daugiau žmonių iš savo šalies?
– Ne. Manau, kad esu vienintelė jamaikietė, tačiau artimiausiu metu čia turėtų atvykti daugiau studentų iš Karibų šalių.
Jamaikos gyventojai žino ne tik Prancūziją ir Graikiją, jie atranda ir kitas Europos šalis – Lenkiją, Lietuvą ar Latviją.
Kad galėtume gauti gerą darbą, mums būtinas magistro laipsnis, todėl ieškome šalių, kur galime studijuoti anglų kalba.
Pažįstu vieną jamaikietį, kuris šiuo metu studijuoja inžineriją Rusijoje.
– Ką žinojote apie Lietuvą prieš atvykdama čia?
– Jau įsitikinau, kad Lietuvoje greičiausias internetas pasaulyje. Dar žinojau, kad čia yra natūralaus gintaro.
Šiek tiek domėjausi ir Lietuvos istorija.
Važiavau drąsiai, nes buvau girdėjusi, kad užsieniečiai čia mielai priimami. Taip ir yra.
– Kokie jūsų įspūdžiai iš Vilniaus?
– Vilnius ne tik ramus – čia beveik nematyti pramonės. Visur, kur dairaisi, istorija ir kultūra.
Džiaugiuosi, kad lietuviai tikrai stengiasi išsaugoti tai, ką turi nuo senų laikų. Jie didžiuojasi savo istorija, o istorijos simboliai demonstruojami net troleibusuose.
Man, užsienietei, nereikia eiti į Turizmo informacijos centrą ir klausti, ką pamatyti. Daug ką galiu pamatyti pati.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Labiausiai patinka eiti į kiną arba su draugais sėdėti kavinėse.
Senamiestyje daug labai jaukių kavinių ir kitokių įdomių vietų.
Dar labai mėgstu skaityti. Įdomios informacijos ieškau ir internete, todėl mano draugai stebisi, kad tiek daug žinau.
– Turite lietuvių draugų?
– Nedaug. Gal keturis ar penkis. Studijuoju užsieniečių grupėje, todėl retai susitinku su vietos studentais.
Vilniečiai tikrai labai draugiški užsieniečiams, niekada nekyla jokių problemų, net jeigu kalbu angliškai.
– Kas jums mūsų mieste nepatinka?
– Labiausiai nepatinka, kad nusimovus pirštines šąla rankos, taip pat šąla ausys. Bet taip yra ne tik Lietuvoje.
Be to, čia žmonės nesisveikina. Tai vienintelis dalykas, prie kurio dar negaliu įprasti.
Jamaikoje net nepažįstami žmonės susitikę pasako „labas rytas”.
Turbūt taip yra dėl to, kad vilniečiai mažai bendrauja tarpusavyje. O gal istoriškai susiklostė, kad lietuviai tokie uždari.
Negaliu pasakyti, kad žmonės nemandagūs, nes jei pasakau „atsiprašau”, visi mielai leidžia daryti tai, ką noriu.
